Senojo kaimo poetizavimas gargždiškio tautodailininko tapyboje

Lietuvių tapytojo Adomo Varno premijos laureatas gargždiškis Juozas Ramanauskas amžinos šviesos keliu išėjo 2014 m. balandį, palikęs vertingą kūrybos kraitę. Iš Rudgalvių kilęs menininkas nutapė porą šimtų paveikslų gimtojo kaimo motyvais, dalyvavo ir pelnė apdovanojimų daugelyje tautodailės parodų. Jis stebėjosi, kiek grožio yra žemėje, kokia stipri gamtos jėga, kiek šviesos aplinkui. Ir ta šviesa sklinda iš jo paveikslų.

Išskyrė mirtis
Rudgalviuose ūkininkavę Konstancija ir Pranas Ramanauskai pirmagimio Juozo susilaukė Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, o jam įsibėgėjus – dukrų Modestos ir Konstancijos. „Nesaldi buvo mūsų vaikystė, bet mes augome mylimi, – patikino seserys. – Nuo mažens gyvenome draugiškai, vienas kitą užtardami.“
Ir užaugę neišsiskyrė – brolis ir seserys apsigyveno Gargžduose. Kaimyniniuose daugiabučiuose įsikūrė – Konstancija galėjo su Juozu susimojuoti per langą. Ir dabar ilgesingas sesers žvilgsnis krypsta ten, nors jau aštunti metai nebėra mylimo brolio. Liepos mėnesį jam būtų sukakę 82-eji metai.
Tėviškėje seniai neliko gimtosios trobelės su palangėje žydinčiais raudonais bijūnais, bet prisiminimai atgyja pažvelgus į J. Ramanausko nutapytus paveikslus arba menines fotografijas. Juozo kūriniai puošia ne tik jo seserų Modestos Juostienės ir Konstancijos Diglienės, bet ir sūnėnų, dukterėčių namus.
Juozas piešė nuo mažens. Pradėjo ant skiedros, nukritusios nuo daržinės stogo, o laukdamas, kol dar vėjas nuplėš, žmogiukus, medžius paišė ant popierėlio. Bet tik subrendus prasiveržė pašaukimas tapyti. Pasak seserų, meninė gyslelė – iš tėvų. „Mama, audėja, nuo jaunumės labai mėgo skaityti, o tėvukas buvo ūkiškas, bet jautė spalvas: iš turgaus dovanų parvežta skarelė ar audinys mamą visada nudžiugindavo“, – atskleidė Konstancija.
Meniškumo geną paveldėjusios ir seserys: abi dailiai mezgė, nėrė, o Konstancija ir siuvinėjo, kūrė eiles. Jų atmintyje išlikusi paauglio Juozo pagaminta maldaknygė kaip tikra – su maldomis, giesmėmis ir paveikslėliais. Ji labai patikusi šviesaus atminimo kunigui Broniui Burneikiui, kuriam tėvai ir padovanojo. „Jie buvo tikintys, tikėjimą skiepijo ir mums“, – sakė pašnekovės.

Savarankiškai atrado meno pasaulį
Gimtinės aplinka formavo Juozą ir savo magiška galia traukė sugrįžti – neišsenkantis kūrybos šaltinis. Besimokydamas Veiviržėnų vidurinėje mokykloje jis susižavėjo fotografija – nusipirkęs fotoaparatą, įamžino savo kaimo vaizdus, jo reiškinius, brangius žmones. J. Ramanauskas kūrinius eksponavo fotografijų parodose Gargžduose ir Klaipėdoje. „Bangos“ redakcijos skelbtuose konkursuose ne kartą laimėjo prizines vietas. Jo sukurtą meninių fotografijų ciklą „Tėviškės alsavimas“ saugo Gargždų krašto muziejus.
Paauglystėje J. Ramanauskas pradėjo kurti eiles, bet meniniais gebėjimais apdovanotas vaikinas nesiekė profesionalaus menininko statuso. „Veiviržėnų mokyklos vadovas dar moksleivį įdarbino laborantu – Juozas buvo patenkintas gaudamas atlyginimą ir daugiau mokytis nebenorėjo“, – atskleidė seserys. Baigęs vidurinę jis laborantu įsidarbino Gargždų 2-ojoje vidurinėje mokykloje, kur taip pat piešė plakatus, šūkius ir kita. Vėliau J. Ramanauskas dirbo dailininku-apipavidalintoju melioracijos statybos valdyboje. Savamokslis menininkas, savarankiškai gilinęsis į mėgstamas meno sritis, prenumeravo dailės žurnalus „Isskustvo“, „Chudožnik“, „Tvorčestvo“ ir iš jų sėmėsi kūrybos pagrindų. Pasak menotyrininko Petro Šmito, jis neblogai orientavosi modernaus meno aplinkoje.

Brandos sulaukus – aistra tapyti
Aistringos kūrybinės Juozo ambicijos prasiveržė nepriklausomoje Lietuvoje. Tuomet privatizavus įmonę, jis neteko darbo – laisvas menininkas paniro į tapybą. „Tai pirmoji tikroji mano meilė ir džiaugsmas“, – yra prisipažinęs liaudiškos tapybos meistras J. Ramanauskas.
Per porą dešimtmečių jis nutapė daugiau nei 200 paveikslų: peizažų, portretų, natiurmortų, simbolinės – filosofinės raiškos paveikslų. Tapė su meile, poetizavo ir romantizavo gimtinės gamtos ir žmonių vaizdus. Šviesiomis, skaidriomis spalvomis apdainavo savo kaimą. Pasak P. Šmito, paveikslai nutapyti artima impresionizmui forma – liaudies kūrybos deimančiukai. Jie šviečia džiaugsminga, gilia, optimistiška vidine nuotaika ir spinduliuoja didžia meile paprastiems Lietuvos žmonėms, jos senajam kaimui.
Anot šviesaus atminimo menotyrininkės Jovitos Skolevičienės, J. Ramanauskas liko ištikimas pasirinktai senojo kaimo temai. „Dailininkas su itin dideliu dėmesiu tapo gimtąją sodybą, ir ne tik ją. Paveiksluose vyrauja romantinė nuotaika. Kasdienio gyvenimo vaizdai lyg etnografo ranka piešiami, neslepiant meilės ir nostalgijos. Detaliai nutapyti elementai – architektūra, buities rakandai, gyvuliai labai taikliai charakterizuoja autoriaus pastovumą ir ramų jo būdą nuosekliai pasakojant, kas jam ypač brangu“, – „Bangoje“ rašė gargždiškė menotyrininkė apie vieną šio tautodailininko parodą. Tą kartą jis eksponavo paveikslus „Sekmadienis tėviškėje“, „Naktigonė“, „Rudens vakarai“, „Tyluma“, „Kelias“ ir kitus.
J. Ramanausko brandžiausias kūrybos ciklas – „Senolių Lietuva“, kurį tapė iki mirties.

Gebėjo jausti žmones
Laisvam menininkui iš darbo buvo sunku prasimaitinti – jį jaudino ne tik šalyje vykstantys įvairūs politiniai, socialiniai įvykiai, ekonominiai rūpesčiai, bet ir kūrybos devalvavimo problemos. Seserys visada palaikė Juozą, padėjo dvasiškai ir materialiai. „Bet jis skausmingai priėmė pagalbą, – neslėpė Konstancija. – Meniškos prigimties brolis buvo labai nepraktiškas, nesirūpino buitimi. Bet kai jo vieno kambario bute, kurio didžiąją dalį užėmė pasieniais sustatyti paveikslai, norėdavau nuvalyti dulkes, neleisdavo prisiliesti prie stalo, ant kurio buvo surikiavęs pieštukus.“
Pasak seserų, Juozas buvo įsimylėjęs ne vieną merginą, bet šeimos nesukūrė. Mylimas moteris jis vadino saulelėmis ir nė apie vieną negalėjo blogo žodžio pasakyti. Bet nesutiko tos vienintelės, kuri būtų galėjusi suprasti jo, kūrėjo, jautrią sielą, savitą menininko gyvenimo būdą ir kūrybą. „Juozas nutarė, kad jo žmona bus tapyba“, – šypsojosi Modesta.
Menininkas gyveno vienas, bet vienišas nebuvo. Anot seserų, pažino ir jautė žmones – atskirdavo nuoširdžius ir su jais bendravo. „Sielos bendrystė jį siejo a. a. tautodailininke Irena Viliute – suprato vienas kitą. Juozas pasirūpindavo nuvežti į parodą jos paveikslus, – kalbėjo K. Dig­lienė. – Bendravo su akvarelės tapytoja a. a. Aldona Jonikiene, doviliškiu kalviu Petru Normantu – Juozas mokėjo pasidžiaugti kitų kūrybiniais pasiekimais. Jis mėgo žaisti šachmatais – ir čia turėjo bendraminčių. J. Ramanauskas gerbė menotyrininkę J. Skolevičienę, vertino jos žodį.“
Giminėje Juozas buvo vadinamas dėde – taip į jį kreipėsi ne tik sūnėnai ir dukterėčios, bet ir seserys. Anot pašnekovių, brolis mylėjo jų vaikus – žaidė, ėjo su jais į mišką pasivaikščioti.
Labai šiltai dėdę Juozą prisimena dukterėčia Lina Juostaitė-Jankienė: „Jis mus, seserų vaikus ir anūkus, vadindavo paukščiukais. Dažnai užeidavo į svečius ir vesdavosi į gamtą, Kalniškės piliakalnį. Kita ypatinga susitikimų erdvė buvo senelių sodyba. Abu su dėde čia turėjom daug ką nudirbti. Man šokt, bėgt per pievą ar veršiukui duonos kriaukšlę duoti, jam beliko fotografuoti. Kaimo darbus nustelbdavo kūryba. Abejoju, ar kas iš savų dėl to turėjo priekaištų. Būtent čia, gimtinėje, sukurta daug meniškų nuotraukų. Viena gražiausių – mano močiutės portretas su knyga. Iš kaimo prisiminimų gimė ir paveikslų ciklas „Senolių Lietuva“.

Kūrybiniu palikimu pasirūpino seserys
J. Ramanauskas nemėgo būti giriamas, bet jautė savo kūrybos vertę. „Dažnai atėjęs pas mane grauždavosi, kad jam nesuteikia meno kūrėjo statuso. Mane iki šiol slegia, kad Juozas ir išėjo nesužinojęs apie šį įvertinimą, – apgailestavo K. Diglienė. – Tik praėjus keliems mėnesiams po laidotuvių Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus Gargždų sekcijos vadovė Rita Riaukė man paaiškino, jog norėjo sulaukti šventės, progos ir iškilmingai įteikti ženklelį.“
Juozas mirė seserų glėbyje, dar spėjęs su jomis atsisveikinti.

Tautodailininko J. Ramanausko kūrybiniu palikimu pasirūpino seserys M. Juostienė ir K. Diglienė, savo lėšomis ir pastangomis išleidusios svarbiausių brolio tapybos darbų katalogą. Knyga buvo iškilmingai pristatyta Gargždų bažnyčioje. Šiems maldos namams padovanojo 16 J. Ramanausko nutapytų paveikslų, o 90 iškeliavo į Kretingos muziejų, kur buvo surengta jų paroda. „Esu rami, kad paveikslai saugioje, garbingoje vietoje“, – kalbėjo Konstancija.
Už tautodailininko J. Ramanausko kūrybinio palikimo saugojimą, kilnią jo paveikslų dovaną bažnyčiai ir muziejui seserys Modesta ir Konstancija 2015 m. buvo pagerbtos Gargždų bendruomenės organizuojamame vakare „Taurioji širdis“.

▪ Tautodailininkas J. Ramanauskas (1940–2014): „Menas – tai jėga, kuri taurina žmogaus dvasią.“
▪ Nuo 1991 m. buvo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus narys.
▪ Jis sukūrė paveikslų ciklus „Senolių Lietuva“, „Žmogus po ąžuolu“, „Mirties slėnis“.
▪ Dalyvavo respublikiniuose konkursuose – tapo lietuvių tapytojo Adomo Varno premijos laureatu, konkurse „Aukso vainikas“ ne kartą pelnė prizines vietas.
▪ Lietuvos tūkstantmečio proga Klaipėdoje surengė savo 100 tapybos darbų parodą.
▪ 2010 m. apdovanotas Gargždų miesto atminimo ženkleliu.
▪ 2014 m. J. Ramanauskui suteiktas meno kūrėjo statusas.
▪ Už nuopelnus puoselėjant liaudies meną Klaipėdos rajone ne kartą jam buvo įteikti padėkos raštais, diplomai.

Kur bėgi
ir iš kur pareini, žmogau,
Kokie vingiai
ir kokie pakilimai tavo praeity?
Kokie džiaugsmai ir koks
skausmas lydėjo tave?
Ką veikei, žmogau,
Kas mylės tave
ir kas didžiuosis tavim,
Kai tu išeisi?
Kas eis tuo tiesos keliu,
vedančiu į tavo kelio tąsą?
Kas matys tą žvaigždę, kuri švietė tau?..

1990 04 14

***

Prie tėvo Ąžuolo šaknų
Maldoj sustingo veidas,
Skaudžias šukes vis atrandu,
Nueiti jos neleidžia.
Po tėvo Ąžuolo šakom
Lyg meilė rankom ištiestom
Lietingą vakarą randuosi
Kaltes nuplaut sieloj randuotoj.
Prie tėvo Ąžuolo šaknų
Švaresnės lieka rankos,
Rakštis gilias iš pašaknų
Ištraukt atėjo laikas…

1994 04 25

Virginija LAPIENĖ
Asmeninio ir „Bangos“ archyvo nuotr.