• 8 rugpjūčio, 2022
|

Ką vertingo galima atrasti ir ką atkurti Priekulės apylinkėse?

Vytauto BUTKAUS nuotr.: Priekulėje gyveno ir kūrė rašytoja I. Simonaitytė. Tačiau Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus šiuo metu jau reikalauja didelio remonto.

 

Pasitarime, kuriame dalyvavo mero pavaduotoja Turizmo tarybos pirmininkė Rūta Cirtautaitė, Savivaldybės administracijos Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėja Raimonda Kučinskaitė, Gargždų krašto muziejaus direktorius Marius Mockus, Priekulės laisvės kovų ir istorijos muziejaus vadovė Sabina Vinciūnienė ir Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro direktorė Daiva Buivydienė, aptartos šių ir ateinančių metų turizmo srities perspektyvos, kurias sudaro trys pagrindinės plėtotinos kryptys: Priekulės kultūrinio paveldo aktualizavimas, istorinio pasienio maršruto sukūrimas Gargžduose ir ekskursijos po visą rajoną su gidu, kurio etatą planuojama įsteigti prie Turizmo informacijos centro.

Šįkart – plačiau apie Priekulę ir jos apylinkes.

Pasak mero pavaduotojos R. Cirtautaitės, pastaraisiais metais daug dėmesio skirta Drevernai, turizmo infrastruktūros kūrimui čia, tačiau šalia esantis seniūnijos centras – Priekulė – tarsi nublanksta. Ne mažiau įdomių ir svarbių dalykų galima atrasti ir Priekulės apylinkėse – dvi dvarvietės, spaustuvės, daugybė senųjų kapinaičių, kuriose palaidota nemažai ne tik mūsų kraštui nusipelniusių žmonių. Tačiau tik nedidelė dalis yra prieinama turizmui ir apskritai platesniam pažinimui, − norint, kad taip būtų, reikia atskirus objektus ne tik pažymėti, įrengti lentas su aprašais, bet ir įtraukti į turistinius maršrutus. Tam reikia idėjų, sėkmingų projektų, lėšų jiems įgyvendinti. Žinoma, atskirais atvejais užtenka ir visuomenininkų ar pavienių asmenų entuziazmo, kad kuris nors paminklas ar kitas praeities kultūros ženklas vėl atgimtų, taptų įdomus, patrauklus ir praturtintų mūsų ar mūsų krašto svečių savimonę, pilietiškumą. Kaip šiuos istorijos ir kultūros ženklus saugoti, pateikti, kuriuos atkurti, o kuriuos palikti tokius, kokie jie yra, galbūt tik pažymėjus, kad tai buvo?

Savivaldybė yra pasirašiusi sutartį su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos dėl Priekulės centrinės (istorinės) dalies, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumento – vietovės ir jos apsaugos zonos tvarkymo plano rengimo. Savivaldybė inicijavo ir finansuos tvarkymo plano rengimą, tuo tarpu KPD Klaipėdos skyrius organizuos visas reikiamas procedūras dėl šio tvarkymo plano parengimo. Dauguma Priekulės centrinės dalies pastatų – privatūs, todėl pagal parengtą planą juos žmonės ir turės tvarkyti. Kiek ir kaip tai kainuos? Ar gyventojai bus pajėgūs pagal šį planą susitvarkyti pastatus? Pastatų tvarkymo išlaidas privatiems savininkams būtų galima iš dalies kompensuoti, − tai numato nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Lėšų galima tikėtis ir iš Europos Sąjungos fondų.

Visai užmiršti yra dvarininkų Šperberių kapai Priekulės karališkoje dvarvietėje. Pati dvarvietė šiandien taip pat priklauso ne vienam savininkui, taigi jos išpirkti, juolab atstyti yra beveik neįmanomas uždavinys. Kaip elgtis su šiuo paveldu, kuris taip pat gali būti įdomus, vertingas pažinti. O kas žino Stragnos dvarą? Voveriškiuose tebestovi namas, kuriame gimė žymus vertėjas, spaustuvininkas, leidėjas, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas Martynas Šernius. Ant jo kol kas taip pat nėra netgi atminimo lentos. Vienintelis ženklas šiame kaime jam atminti – nedidelės gatvės pavadinimas.

Džiaugiamės, kad neseniai veiklos 10-metį atšventę Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus ES ir Savivaldybės lėšomis beveik visiškai sutvarkytas. Vadovė Sabina Vinciūnienė yra parengusi edukacines programas apie Priekulės miesto pastatus ir miesto apylinkėse veikusias spaustuves. Daugiau išviešinus šias programas galima būtų sulaukti ir daugiau besidominčiųjų. Jau rengiama eksponuoti ir unikali I−II amžiaus papuošalų paroda. Šie tūkstantmečio senumo papuošalai atsirado muziejuje vietos gyventojų sąmoningumo dėka. Žinoma, nepamirštas ir tremtinių bei partizanų palikimas. Nors pačioje muziejaus teritorijoje yra įrengtas partizanų bunkeris lankytojams pasižiūrėti, koks jis maždaug buvo, tačiau, galbūt, būtų galima atstatyti bent vieną iš daugybės kažkada buvusių autentiškų? Vienas iš tokių iš dalies išlikusių bunkerių – Vėžaičių seniūnijoje Rudaičių apylinkėse. Ar pavyktų šį objektą įtraukti į kurį nors turistinį maršrutą?

Priekulėje gyveno ir kūrė rašytoja I. Simonaitytė. Jai 1997 m. miesto centre atidengtas paminklas „Šventvakarių Ėvė“, kuris įprasmina ne tik vieną iškiliausių Klaipėdos krašto asmenybių, bet kartu ir Mažosios Lietuvos krašto istoriją. Tačiau Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus dviejų aukštų vasarnamyje, svečių ir rašytojos kambariuose, kur sukurta autentiška aplinka, kurioje 1961−1978 m. rašytoja praleisdavo vasaras, reikalauja didelio remonto. Savivaldybė yra pasirašiusi trišalę sutartį su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos ir valstybės įmone „Lietuvos paminklai“. Iš Kultūros paveldo departamento skirta 10 tūkst. 200 eurų tyrimams ir tvarkybos (remonto, restauravimo) darbų projektui parengti, Savivaldybė yra skyrusi 14 tūkst. 100 eurų kapitalinio remonto techniniam projektui rengti. Projektavimo darbai jau vyksta.

Vienas iš įdomesnių Priekulės kultūros paveldo objektų – koplyčia-mauzoliejus (dar vadinamas masonų mauzoliejumi). Šiam objektui atnaujinti, kaip ir I. Simonaitytės memorialiniam muziejui, jau yra planuojama ir tikimasi gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą.

„Kai kuriais atvejais neturėtume laukti, kol pasibaigs ilgai trunkančios projektavimo, įvairių derinimų procedūros, o imtis tvarkyti, kiek įmanoma, ir savo pajėgomis, kad ir nedidelėmis turimomis investicijomis, − sakė mero pavaduotoja Rūta Cirtautaitė. − Svarbu, kad nepadarytume tam objektui žalos, − todėl visada galime pasikonsultuoti su ekspertais, − pavyzdžiui, ruošiantis tvarkyti senąsias kapines, atnaujinti paminklus.“

Kviečiame ir visuomenę įsitraukti į diskusijas ir teikti pasiūlymų, kokius dar kultūros paveldo (tuo pačiu ir turizmo) objektus aktualizuoti, kaip ir ką padaryti, kad jie būtų atviresni mūsų ir mūsų rajono svečių pažinimui, − ne vien siauram specialistų ratui.

Daiva Beliokaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių