Kaimas
Savo krašto praeities sergėtojai
Į vakarus nuo Skomantų kaimo, Veiviržo upės dešiniajame krante, prie kelio į Švėkšną, stūkso vienas įspūdingiausių pajūrio piliakalnių. Spėjama, kad Skomantų piliakalnis įrengtas pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo ir juo naudotasi iki 12 amžiaus. Todėl Skomantų kaimas asocijuojasi su garsiuoju piliakalniu, jo istorine praeitimi. Beje, šis kaimas minimas 1644 m. Švėkšnos dvaro inventoriuje.
Skomantuose bei aplinkiniuose kaimuose gyvenantys senbuviai saugo ne tik dvasinį savo protėvių atminimą, bet ir giminės gyvenimo istoriją liudijančius reliktus – senovinius pastatus, mažosios architektūros elementus. Pastatai restauruoti, rekonstruoti išsaugant autentiškumą. Netgi stengiamasi išsaugoti senovines gėles.
Džiaugiasi išsaugota tėviške
Skomantų kaimo gyventoja Albina Stefanija Šaulienė, prieš kelerius metus amžinybėn išlydėjusi savo vyrą Kazimierą, su vaikais, anūkais, proanūkiais saugo jo bei visos giminės atminimą. K. Šaulio atžalų pasididžiavimas – senovinė klėtelė, suręsta prieš šimtą metų, bei tokio pat amžiaus sulaukęs akmeninis kryžius sodybos kieme. Juk Šauliai buvo giliai tikintys žmonės.
Klėtelę rado čia daugiau nei prieš pusę amžiaus atitekėjusi A. S. Šaulienė. „Išsaugojome ją remontuodami su vyru, – pasakojo ji. – Dabar laikome grūdus.“ Bet ji – ir giminės istoriją menantis pastatas, ir sodybos puošmena. Ir jos fasadas ir vidus – autentiški, tik stogas pakeistas. Netgi didžiulis užrakto raktas nuo klėties pastatymo išlikęs. Sodyboje tebėra tarpukariu pastatytas rūsys.
Tačiau senoji Šaulių troba perstatyta. A. S. Šaulienė stengiasi darželyje išsaugoti senovines gėles – jos nekeičiamos daugelį metų.
Prieš kelerius metus gausi Šaulių giminė susitiko protėvių sodyboje prie senosios klėtelės. Įvairių kartų gentainiai vos tilpo. Juk vien A. S. Šaulienė su vyru užaugino 3 dukras, sulaukė 6 anūkų ir 3 proanūkių. „Kai visi susirenkame, būna 17 žmonių“, – didžiavosi 75-erių metų skomantiškė, pridūrusi, kad visi noriai padeda tvarkyti sodybą. „Vaikai džiaugiasi išsaugoję savo tėviškę“, – ištarė pašnekovė.
Pinigais neįkainojama vertybė
Gretimame Bilviečio kaime senovinės sodybos šeimininkas Algimantas Venckus prisipažino nežinantis, kiek čia Daugėlų kartų užaugo.
„Prosenelių sodyba – ir mano gimtinė, – ne be pasididžiavimo ištarė jis. – Kadaise jos savininkas valdęs apie 40 hektarų žemės.“
Algimantas mielai pasakojo apie išlikusius senovinius pastatus. Spėjama, jog ši sodyba seniausia Skomantų seniūnaitijoje.
1818 m. pastatytos klėties nei laikas, nei gamta neįstengė sunaikinti. Ji tebėra autentiška – net mediniai ornamentai, durys išlikusios iš 19 amžiaus pradžios. A. Venckus parodė, jog kai kurios pastato dalys sukaltos medinėmis vinimis. Išlikę ir mediniai laiptai (o gal kopėčios) į pastogę. „Dabar klėtyje laikome grūdus“, – sako Algimantas.
Ši sena klėtis mena ir skaudžius praeities faktus.
„Karui baigiantis, 1944 metais frontas ėjęs per mūsų kaimus, – kalbėjo pašnekovas. – Mūsų sodyboje, didžiojoje troboje, buvo prikrauta šiaudų, ant kurių miegojo nuo fronto atsilikę rusų kareiviai. Rudenį jie nesiklausę pjovė gyventojų avis, kiaules ir lauke virė mėsą. Mano senolis, sodybos šeimininkas, buvo pabėgęs, o grįžęs savo gyvulių neberado. Tačiau baisiausia, jog šioje klėtyje vos nenušovė mano mamos ir jos sesers.“
Pasak A. Venckaus, rusų kareiviai kėsinosi pagrobti joje buvusius audeklus. Šios išvydusios atbėgo ir norėjo atimti. Tuomet jie ėmė šaudyti. Laimei, tuo metu iš turgaus grįžo žmonės…
Senojoje sodyboje ūkininkaujantis A. Venckus parodė iš molio plūktą staldį. „Spėjame, kad jis pastatytas apie 1850 metus, o šis – 1888 m. Čia laikome gyvulius. Štai kokia stora siena“, – parodė ūkininkas.
Jis atkreipė dėmesį į sodybos viduryje tyvuliuojantį tvenkinį: „Tik pažiūrėkite – čia smėlingas dirvožemis, o vandens yra. Žinote, kodėl? Anais laikais, kai tik iškasė, dugną padengė mėlynuoju moliu, todėl ir laikosi vanduo.“
Dviejų galų troba rekonstruota, tačiau, šeimininko teigimu, yra išlikusių apdailos lentelių, kuriomis apkaltos fasadinės sienos. „Nagingas meistras, nors tebuvęs 26-erių metų, ją pastatė“, – teigė Algimantas.
Jis parodė ir „sklepą“, sumūrytą iš plytų bei akmenų. Sienoje pastatymo data: 1937 m. Jį pastatęs vienas vokiečių meistras. Rūsyje puikiai išsilaikančios daržovės iki naujo derliaus. „Karo metais jame slėpėsi žmonės“, – pridūrė šeimininkas.
Senoje ūkininko sodyboje kudakavo vištos. Šeimininkas skubėjo kasti pūvančias bulves. Jo laukė ir nemaža melžiamų karvių banda. Taigi vos spėjo su vaikais suktis paveldėtoje sodyboje, kurią renovuoti neturįs galimybių. Tačiau A. Venckus patikino, kad už jokius pinigus jos neparduosiąs…
Meilė gėlėms auksoriškei teikia stiprybės
Auksorų kaime Marytės Ašmontienės sodyba – viena iš gražiausiai tvarkomų Endriejavo seniūnijoje. Senojoje sodyboje, kurioje užaugo keturios kartos, kuriama aplinka su etnografinėmis apraiškomis.
Ji skendi gėlėse. Vos įėjęs į kiemą, pajunti žmogaus rankų sukurto grožio galią, pasijunti tarsi svajonių kampelyje.
Šiuo metu čia visu grožiu skleidžiasi jurginai. Marytė Ašmontienė, skaičiuojanti 78-uosius, negali atsistebėti: per daugelį metų tik šiemet jie šitaip suvešėjo, kad vos pavėsinės stogo nepraaugo. Nuo įvairiaspalvių, skirtingo dydžio jurginų galvų negali atitraukti akių. Tarsi spalvinga siena. Erdvėje prie šimtametės trobos ir daugiau šių gėlių salelių. Jurginų, savo mėgstamiausių gėlių, šeimininkė auginanti keliolika veislių. Jų gaunanti iš giminaičių, mainosi su draugėmis, tokiomis pat gėlių mylėtojomis. Jos mėgstami kardeliai jau nužydėję. Bet dar puikuojasi įvairiausi gvazdikėliai arba serenčiai.
Ašmontų sodyboje pilna įvairiausių gėlių, žydinčių nuo pavasario iki šalnų. Tai tarsi gamtos kalendorius. „Čia – mano gyvenimas, – šypsojosi M. Ašmontienė. – Juk žmogus, kaip ir gamta – džiaugiasi, liūdi, ašaras lieja… Atsikeli rytmetį – nelinksma… Nueini prie gėlių, pamatai išsiskleidusį žiedą – ir širdis atgyja.“
Ji patikino, kad sodybos aplinką tvarko kartu su čia gyvenančio sūnaus Egidijaus šeima – martele Gražina ir anūkais Ričardu bei Mantu.
„Gražinutė mėgsta kitokias gėles nei aš. Mes sodiname gėlių saleles nesitardamos“, – sakė Marytė.
Apdėliotos akmenimis jos dera tarpusavyje.
Per dešimtmetį, kai tvarkoma šios sodybos aplinka, kasmet atsiranda vis kas nors naujo. Antai sūnus pradėjęs medinėmis trinkelėmis grįsti takelį koplytėlės link. „Tai labai brangus mano vyro prisiminimas, – švelniai ištarė našlė, vyrą palaidojusi prieš kelerius metus ir dėl to skaudžiai išgyvenusi. – Joje klebono padovanota šv. Roko skulptūrėlė.“ Beje, ja domėjosi ir neseniai su seniūnijos darbuotoju apsilankiusios Kultūros departamento specialistės. Pasak Petro Kalco, jos stebėjosi, kad čia taip įspūdingai tvarkoma sodybos aplinka, saugomi etnografiniai elementai.
Tarp dekoratyvinių augalų esančioje salelėje, ant stalo – medinis bato formos šviestuvas. Tai naujausia sūnaus kūryba. Bet čia gražiai dera abiejų su tėvu, šviesaus atminimo Domininku Ašmontu, sukurti mažosios architektūros elementai: malūnėlis, šulinėmis, namelis. Įrengti baseinėlį padėję ir mažieji Ričardas su Mantu.
Beje, M. Ašmontienė pasakojo, jog stengiasi išsaugoti senovines gėles – jos vadinamus karklelius bei kitas. Ją džiugina ir senovinė klėtelė, kurią restauravo nagingasis jos žmogus Domininkas. Senas autentiškas pastatas papuoštas gėlėmis, praeitį liudija prie jų padėtos prosenolio avėtos klumpės.
„Draugystė su augalais, meilė gėlėms man grąžino gyvenimo džiaugsmą, kurį buvau praradusi po vyro mirties. Bet ir dabar aš esu kartu su juo“, – ištarė M. Ašmontienė.
Virš senosios Ašmontų trobos durų – medinė lentelė su užrašu: „Gražiausia kaimo sodyba 2005“. M. Ašmontienė džiaugiasi, kad ne kartą buvo pakviesta į gražiausiai tvarkančiųjų sodybas vakarones Endriejave bei Gargžduose.
Taigi džiugina senojo kaimo istorijos sergėtojai, tvarkantys, pagal savo galimybes restauruojantys senąsias klėteles, svirnus, trobas, ūkinius pastatus. Jų nėra kultūros vertybių registre, bet jie liudija šių žmonių dvasingumą. Tai nykstančio kaimo šviesa. O kiek čia peno būtų muziejininkams…
Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus duomenimis, kultūros vertybių registre įrašytos Butkų ir Klišių kaimuose esančios etnografinės sodybos, Eidukų kaime (Veiviržėnų seniūnijoje) ir Veiviržėnuose – etnoarchitektūrinės sodybos, Genaičių, Svencelės ir Lankupių kaimuose – sodybos, Dūdinėlių kaime – svirnas.
Pasak Kultūros skyriaus vyriausiosios specialistės Raimondos Juknienės, kai kuriose iš jų gyvenama, o kitose šeimininkai tik apsilanko, bet prižiūri.
„Vertingąsias pastatų, sodybų savybes nustato specialistai, sprendimą priima rajone esanti kultūros paveldo vertinimo taryba, patvirtina Kultūros ministerija. Įgijus šį statusą, yra apribojimai rekonstravimui, remontui – reikia laikytis atitinkamų reikalavimų, kuriuos išduoda Kultūros paveldo specialistai“, – kalbėjo R. Juknienė.
Virginija LAPIENĖ
