Kaip atsigauti po žiemos nupiepimo
Pasirūpinę kiemu, namuose apsikuopę visas kertes, turėtume ir apie savo kūną pagalvoti. Kokios pavasarinės talkos reikia mūsų organizmui, pataria papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros magistrantė, žolininkė, rašytoja Giedrė BRUŽIENĖ.
Ar reikia organizmą plauti
Atėjus pavasariui dažnas panorsta kokiais nors būdais imtis valyti savo organizmą, panorsta suliesėti, atsikratyti gleivių, toksinų, šlakų, ringių ar kitokio bieso, žiemą ant pečiaus begulinėjant prikaupto. O ši mūsų žiema taigi buvo kaip niekad dosni sniego, takučiais saugodamasis lėtai tegalėjai krypuoti.
Žolininkystėje organizmo valymas nėra suprantamas kaip kažkoks stebuklingas „toksinų išplovimas“, dabar ypač madinga ir taip kalbėti, ir „plauti“. Juolab pavasariais – žmonės perka ar patys ruošiasi, ko gero, madingiausią mišinį su karčiaisiais kiečiais (pelynais), bitkrėslėmis ir gvazdikmedžių pumpurais (gvazdikėliais). Miltelius žmonės ruošiasi su medumi, tiesiog šiaip vartoja užgerdami vandeniu ar netgi krauna į kapsules. Kartais vartoja reikia nereikia, per ilgai, per daug. Pelynų žolės, pavyzdžiui, perdozavus, kaip mėgstu pirkėjus juokais pabarti ir perspėti, gali atsirasti spalvoti sapnai, haliucinacijos ir negrįžtami procesai. Reikia nepamiršti, kad pats žmogaus organizmas turi efektyvias detoksikacijos sistemas, o įvairios vaistažolės palaiko ir stimuliuoja organizmo šalinimo sistemas – kepenis, plaučius, inkstus, odą. Neapsikraukime per žiemą sunkaus maisto pertekliumi, negulėkim kiaurai ant pečiaus galvas telefonan nunarinę, nereikės ir pavasarį „detoksikuotis“.
Bet Dievulis visgi duoda mums pavasarį išaugančius augalėlius, tad ir vartokime pasiveizėdami į gamtą.
Organizmo valymo pirmūnas Lietuvoje yra pelynas, jį žino ir dideli, ir maži, o kai kuriems tas pelyno kartumas netgi patinka. Tad ir sakyčiau – tevartoja tie, kuriems tinka ir patinka, vadinasi, organizmui trūksta kartumynų, o jei per gerklę lipa, netgi pykina, tegu vengia. Yra kur kas švelnesnių, malonesnių vaistažolių, pavyzdžiui, paprastieji kiečiai, vaistinės ramunės.
Jau alksnynuose ruošiasi žydėti tamsiosios plautės, puikios gražuolės plaučių valytojos, laukuose ir vejose dygsta paprastosios garšvos, kurios sugrąžina pavasarines jėgas, šlapimo rūgštį šalina, tad puikus vaistas podagrininkams ir visiems tiems, katrie pavasariais kaulais pasiramstydami vaikščioja, yra per žiemą visko daug persivalgę.
Žydi jau ir blindžių, žilvičių, gluosnių „katinai“, jų užpilo taip pat galime pagerti, ypač jei po žiemos esam baisiai nupiepę.
Žolės – valytojos
Štai vaistinių dirvuolių reikės palaukti, šios tik vasarą žydės, tačiau jos yra vienos geriausių kepenų valytojų. Daugelis žino margainius, vartoja jų sėklų miltelius, bet yra pamiršę, kad turime savų „margainių“ pilnus daržus ir pievas – tai paprastosios usnys, margainių sesės; usnių lapai, žiedai ir net šaknys yra puikios pagalbininkės kepenims. Rauna daržininkai jas, pyksta, kad badosi, bet tesiruošia sau vandeninį užpilą, žiedų aliejinę ištrauką tegu pasigamina ir galės linksmi po laukus lakstyti. Paskanaukime ir gleivingų liepų pumpurų prie medžio gražuolio atėję.
Pavasarį gražiausias metas, kai paprastosios kiaulpienės žydi – gulkim ant pilvo, išsipūskim vabaliukus iš žiedo ir po dešimt kiaulpienių galvelių sukramtykim. Apskritai geltonai žydinčios žolelės, nuo seno tikima, skatina tulžies išsiskyrimą. Štai pavasarinės raktažolės žydi geltonai, tik reik nepamiršti, kad raktažoles reikia saugoti, atsargiai skinti, mat lengvai paplėšiamos jų šaknys, todėl Lietuvoje jos nyksta. Geltonai žydi juk bitkrėslės, linažolės, šios žolės šiek tiek nuodingos, tad vartoti reikia pasitarus su išmintingu ir patyrusiu žolininku.
Vieni puikiausių limfos valytojų yra lipikai. Tinka žaliavai ruošti visi pas mus augantys lipikai – ir kibieji, ir statieji, ir visi kiti paprastieji.
O kraujui valyti, kraujažolių vasarai įpusėjus nepamirštant, pati puikiausia šabakštynų karalienė didžioji dilgėlė. Pilna mikroelementų, vitaminų, daugybė mokslinių straipsnių prirašyta, ištirta ir tinkamai įvertinta, reikia tik pasiskaityti. Kol violetinės jų lapų apačios, kol mažos dilgėlytės, gerkim jų užpilus, nuplikę dėkim į salotas, dilgėlių sriubas virkim, dėkim į žuvynes, šaltibarščius – tikrai daug energijos turėsim.
Beržo dovanos
Beržų pumpurai tikrai naudingi, bet aš pumpurų nerenku – pirma, tai baisinis darbas, stiklinaitę per dieną aplink beržą besitrindamas tepririnksi, o antra, gaila berželio, teišleidžia jis geriau švelnius lapelius. Beržų lapuose yra flavonoidų, saponinų, vitamino C, fenolinių rūgščių, tad užpilas turės diuretinį, priešuždegiminį, antioksidacinį poveikį. Šalina šlapalą, šlapimo rūgštį, perteklinius skysčius, filtruoja inkstus.
Beržas yra nepaprasto gerumo medis, galintis suteikti sveikatos ir stiprybės, grožio, gali pratęsti jaunystę. Įsidėmėtina, kad kreiptis būtina tik į jaunus berželius, kurių amžius neviršija 50 metų, kitaip gali išeiti atvirkščiai – sena išbalusia boba pavirsti.
Po juo atsisėdęs gali su savo protėviais pakalbėti, norų išsipildymo paprašyti. Medžiotojai, pageidautina, ant beržo kelmo duonos ir druskos auką turi padėti ir melstis stipriai, kad Dievas atsiųstų karvelį. Beržas galįs ir ligą ištraukti – pacientas ant šakų kokį nors savo daiktą pakabinęs, turi sėsti prie medžio šaknų ir į kamieną atsiremti. Visgi medis kaprizingas – jei dažnai nuėjęs ten sėdėsi, kabinsies ir trinsies, per daug neįmanomo prašysi, žiū beržas ir supyks, ir ne tik tau, bet ir visam kaimui nesėkmes atsiųs.
Nuo seno pasakojama, kad po berželiu su vaišėmis sėdinčios mergos atjaunėja ir labai išgražėja, o ištekėti norinčios turi kiaušinienę po svyruokliu ant patiesalo patiesti ir sau berno laukti. O jei dar ir ant medžio šakų pasisups, tai ir vaiko tais metais sulauks.
Kaip ruošti valančias arbatas?
Visuomet geriau daryti arbatų mišinius iš trijų, septynių, devynių ar dvylikos ar bet kokio skaičiaus žolelių. Taip veiksime skirtingas organizmo sistemas, turėsime platesnį poveikį. Svarbu į mišinį nekrauti vien panašaus poveikio žolelių – nekraukime vien nuodingų, vien skystinančių, vien eteringų ar vien šlapimą varančių ir panašiai.
Štai būtų puikus valantis receptas: beržų lapai, dirvinių asiūklių žolė, žilvičių lapai ir šiek tiek paprastųjų bitkrėslių. Bet nebūtinai toks, tiks tai, ką rasime atsigulę žolėj – kiaulpienių, garšvų, dilgėlių, tramažolių, zuikio kopūstų, žiognagių, juodgalvių.
Žoleles vartoti galime ilgai. Didelė mada Lietuvoj atėjus – tarsi užstrigus kalbėti apie tą dvidešimt vieną dieną, tai yra tris savaites. Juk ligos būna įvairios, sunkiai ligai esant gersime ištisus metus, vaistažoles kaitaliodami. O štai pilvui suskaudus išgersime gal tik vieną stiklinę pelynų užpilo. Yra žolių, kurias gersime keletą dienų, o yra švelnių, kurias gersim mėnesį, paskui keisim į kitas, tuomet vėl grįšime prie pirmosios. O visų geriausia stebėti gamtą – Dievulis pats duoda kursą: kiek dienų kiaulpienė žydės, tiek jas ir vartosime, kiek laiko berželio lapai bus jauni, blizgūs, tiek laiko ir taisysimės, kiek žydės bitkrėslės, tiek ir valgysime po vieną sagelę perdien.
Koks būtų geros savijautos pavasarį receptas? Nevalgykim, nepūstykim sunkaus maisto tiek daug. Darykim iškrovos dienas – bent 36 valandas nieko nevalgykim, tik vandens gerkim. Gerai miegokim. Važiuokim dviračiais. Gulkim ant pilvo, skaičiuokim žoleles ir vabalus, į dangų galvas dažniau užverskim ir nieko sykiais neveikim.
Lino BRUŽO nuotr.
Koks būtų geros savijautos pavasarį receptas? Nevalgykim, nepūstykim sunkaus maisto tiek daug. Darykim iškrovos dienas – bent 36 valandas nieko nevalgykim, tik vandens gerkim. Gerai miegokim. Važiuokim dviračiais. Gulkim ant pilvo, skaičiuokim žoleles ir vabalus, į dangų galvas dažniau užverskim ir nieko sykiais neveikim.
