Kaip pastebėti pirminius disleksijos požymius?

Šiandieniame ugdymo kontekste itin svarbu pastebėti specialiųjų poreikių turinčius mokinius. Vieni iš jų ‒ disleksiją turintys asmenys. Norėdami sklandžiai apsibrėžti straipsnio objektą ir neišsiplėsti temos ribose, šiame straipsnyje bus laikomasi sampratos, jog „disleksija – sunkumas taisyklingai ir sklandžiai perskaityti bei užrašyti žodžius“ (cit. iš Gedutienė, 2018, 7). Pradžioje bus aptariami rizikos veiksniai nuo vaikystės, toliau pereinama prie konkrečių pavyzdžių, kurie parodytų, kaip atrodo asmens, turinčio disleksiją, skaitymo iškodavimo sunkumai.

Disleksiją turinčio asmens skaitymui būdingai tai, jog skaitoma lėtai ir ilgai, užtrunkama, kol perskaitomas žodis ar skiemuo, dažniausiai skaito skiemenuodamas, nesklandžiai, su pertrūkiais, darydamas daugybę klaidų, siekdamas jas ištaisyti. Nepaisoma kablelių, neteisingai dėliojami kirčiai. Tekstą skaitydamas vaikas greitai pavargsta, teksto supratimo lygis yra žemas, dažnu atveju visiškai nieko nesupranta (plg. Pukinskaitė 2006, 24).

Siekiant surinkti kuo išsamesnę anamnezę, tai yra, kokiame amžiuje šis sutrikimas pradėjo vystytis, yra itin svarbus nuodugnus ištyrimas ir įvertinimas. Jis pradedamas nuo pokalbių su tėvais. Gauta informacijos iš tėvų neretai parodo genetines bei aplinkos priežastis. Kaip svarbi priežastis išskiriama, jog šiame apklausos etape dalyvautų abu tėvai. Pokalbio metu dažnai suprantama, jog vaiko patiriami sunkumai yra tarsi atspindys jų pačių sunkumų mokykloje (plg. Gedutienė, 2018, 17).

Ne mažiau svarbus veiksnys yra motinos įvardytos turėtos ligos nėštumo eigos metu. Atlikti tyrimai rodo, jog disleksija esanti labiau paplitusi tarp gegužės, birželio, liepos mėnesio gimusių vaikų (plačiau žr. Gedutienė 2018, 17). Itin svarbus rodiklis taip pat yra vaiko persirgtos ligos dar iki einant į mokyklą. Didelę reikšmę turi autoimuninės ligos, pasikartojantys ausų uždegimai. Psichologas, renkantis informaciją, turėtų puikiai išmanyti vaiko raidos psichologiją ir žinoti sėdėjimo, ropojimo, vaikščiojimo pradžios, kalbėjimo pradžią. Vėluojanti raida, sutrikusi kalbinių įgūdžių veikla yra vienas reikšmingiausių disleksijos požymių (plg. Gedutienė 2018, 18).

Reikėtų skirti šiuos pagrindinius požymius, kurie būdingi disleksijai skirtingais raidos etapais:

„Vėluojanti sėdėjimo, ropojimo ir vaikščiojimo raida kūdikystėje.“;
„Netipiška stambiosios ir smulkiosios motorikos, vėluojanti sakytinės kalbos funkcijų raida antraisiais trečiaisiais gyvenimo metais.“;
„Netipiška stambiosios ir smulkiosios motorikos raida, sakytinės kalbos sunkumai bei atminties ir fonologinio supratimo sunkumo ketvirtaisiais penktaisiais gyvenimo metais“;
„Netipiška stambiosios ir smulkiosios motorikos raida, sakytinės kalbos bei atminties, fonologinio supratimo, raidės ir garso ryšio įgijimo bei orientavimosi erdvėje sunkumai priešmokykliniame amžiuje“ (cit. iš Gedutienė 2017, 88).

Šioje vietoje derėtų išskirti disleksijos rizikos požymius, kuriuos galėtume pastebėti nuo kūdikystės: vėluojanti sėdėjimo, ropojimo, vaikščiojimo savarankiškai raida; antraisiais trečiaisiais gyvenimo metais vyrauja prasta kūno pusiausvyra, sunkumas tinkamai naudotis įrankiais valgant, sunku rengtis, segtis sagas, kalbama ne sakiniais, o tik pavieniais žodžiais, daromos tarimo ir sintaksės vartojimo klaidos, klaidingai pavadinami daiktai, ketvirtaisiais penktaisiais gyvenimo metais atsiranda problemų išmokti važiuoti paspirtuku, dviračiu, sunku šokinėti ant vienos kojos, sunku naudotis žirklėmis kerpant, sunku piešiant tinkamai laikyti pieštuką, sunkumas kopijuoti figūras, lėtesnis žodyno kaupimo tempas, dominuoja gramatiškai nesudėtingi sakiniai, nesklandus tarimas, sunku atpažinti ir kurti rimus, sunku išskirti kalbos garsus, sunku įsiminti eilėraščius, daineles, vardus, pavadinimus, priešmokykliniame amžiuje  pastebimi sunkumai: nelengva važiuoti paspirtuku, dviračiu; sunku apsirengti, užsisegti sagas, užsirišti batraiščius; sunku kirpti žirklėmis, spalvinti, kopijuoti; sunku tinkamais žodžiais ir sklandžiai reikšti mintis; nerandama tinkamo žodžio išsireikšti; sunku taisyklingai vartoti gramatines ir sintaksines konstrukcijas; sunku suprasti daugiareikšmius žodžius; kalbant supainiojami panašūs žodžiai; sunku prisiminti daugiau nei vieną nurodymą; sunku išmokti spalvų, formų, savaitės dienų ir mėnesių pavadinimus; sunku greitai pavadinti spalvas, formas, gerai žinomus objektus, gyvūnus; sunku mintinai išmokti eilėraščius; sunku išskirti kalbos garsus; sunku išskaidyti žodžius į garsus; sunku rimuoti; nedidelis domėjimasis raidėmis ir garsais; sudėtinga įsiminti raides ir jas atitinkančius garsus (plg. Gedutienė, 2017, 89)

Disleksijos rizikos veiksniai ikimokykliniame amžiuje yra: sakytinės kalbos raidos sunkumai, vėluojanti kalba, sutrikęs žodžių tarimas, skurdi sakytinė kalba, sunkumas mokytis raidžių garsų, painiojimas garsų sekos, sunku atpažinti besirimuojančius žodžius (plačiau žr. Gedutienė, 2017, 91)

Disleksiją turinčių asmenų stebimos skaitymo problemos, tai yra žodžių atpažinimas: ribotas visuminis vizualinis žodžių atpažinimas, panašios rašybos žodžių atpažinimo klaidos, apverčiamos raidės, apverčiami trumpi, panašiai rašomi žodžiai, daugelis žodžių skaitomi netaisyklingai, praleidžiami žodžiai, pridedami kiti žodžiai.

Žodžių analizėje pastebima: abejojama skaitant nežinomus žodžius, atpažįstama žodžio pradžia, o pabaiga klaidingai nuspėjama, skaitant nesivadovaujama teksto kontekstu, skaitant pernelyg remiamasi kontekstu, neieškoma žinomų žodžių dalių, per daug pasikliaujama fonologine analize, žodžiai sukeičiami vietomis, neatpažįstamos žodžių skaitymo klaidos. Taip pat ignoruojama skyryba, skaitoma paraidžiui, dažnai kartojami žodžiai ar frazės, skaitoma lėtai, su įtampa, arba priešingai – skaitoma labai greitai, nerūpestingai. Kai kurie žodžiai dažnai ištariami neaiškiai, nesklandžiai, dažnai netaisyklingai tariama, užsikertama arba skaitant nutrūksta balsas, skaitoma tyliai, silpnu balsu, skaitoma garsiai. Skaitant tekstas laikomas arti akių, pasimeta skaitomoje vietoje, dažnai neišlaiko skaitymo krypties iš kairės į dešinę, skaitant greitai einama iš vienos eilutės į kitą, vedžiojama pirštu, sukiojama galva.

Esti teksto supratimo problemų: nesuprantamos perskaitytų žodžių, frazių ar sakinių reikšmės, sunkiai suprantami tekste esančių pavienių minčių ryšiai, prastai suvokiama pagrindinė teksto mintis, nesuprantamas teksto stilius ir paskirtis, sunku numatyti teksto tolimesnę eigą. Asmuo yra varginamas emocinių problemų: skaitydamas greitai pavargsta, kyla nerimas, nervingumas, įtampa, emocinė įtampa didėja, ilgėjant skaitymo laikui, dėl skaitymo imama blogai jaustis, dažnai suklystama, skaitoma pakeltu tonu, nenatūralia balso intonacija, per dieną skaitymo kokybė gali kisti keletą kartų, būdingas neadekvatus požiūris į skaitymą, savo skaitymui keliami sunkiai pasiekiami tikslai, greitai įsižeidžiama, kai duodami patarimai, kaip skaityti (plg. Pukinskaitė, 2006, 24–25).

Derėtų aptarti praktinių pavyzdžių, kurie nusakytų, kaip atrodo disleksiją turinčio vaiko skaitymo supratimas, norint atpažinti šį skaitymo sutrikimą:

• Painiojamos arba pakeičiamos vienos kitomis vizualiai panašios raidės: b/d/p, n/m, n/u, f/t, t/l, j/y, v/u, k/b, s/š, e/ė. Kuo raidės esti panašesnės, tuo didesnė tikimybė, jog jos bus supainiotos, ypač tada, kai jos žodyje yra arti viena kitos. Tarkime, vietoje žodžio batas skaitoma datas ar kiene – vietoje žodžio kieme, viši – vietoje visi.
• Supainiojami panašūs garsai, fonemos, kurios skamba panašiai, ypač skardieji ir duslieji priebalsiai, ilgieji ir trumpieji balsiai: g/k. t/d, b/p, s/š, z/ž, dz/dž, e/ė, i/y. Pavyzdžiui, skaitomas žodis kaitys arba kaidys vietoje žodžio gaidys, žodis begemotas perskaitomas kaip bekemotas.
• Yra atvejų, kai garsai pasišalina arba įvyksta elizija: vietoja žodžio aukštai skaitoma auštai, žodį dainelė skaito kaip dainė, ganoja kaip gainioja, žvibis – kaip žvirblis, drugas – draugas, žeris – žvėris, arba atvirkščiai, būna kai pridedami kai kurie garsai: skaitoma jurua vietoje jūra, žodį kasa – skaito kaip kasiasi. Šie garsų pašalinimai ir pridėjimai įvyksta savaime, tai yra raidė ištariama, garsas nukeliamas į kitą raidę, tokiu būdu fonema virsta kita fonema, kuri jau yra buvusi šiame žodyje: batas perskaitomas kaip tatas, sušalo kaip susalo, patinta kaip atinka, briedis kaip briebis.
• Kiti pakitimai, kurie įvyksta disleksiją turinčių asmenų skaityme, yra raidžių žodyje ar skiemenyje sukeitimai. Pavyzdžiui: vietoje snaudžia skaito snauždia, nuo perskaito kaip nou, daržas kaip dražas, tupia kaip tupai. Itin sunkiais atvejais gali būti sukeičiami visi žodžiai, ypatingai tai būna trumpi vienskiemeniai žodžiai, jų lietuvių kalboje nėra itin daug: man, dėl, nuo, mes, tas, lėk, jie, tam ir pan. (plačiau žr. Pukinskaitė, 2006, 26–27)

Apibendrinant galima pasakyti, jog ypatingai svarbus vaidmuo tenka tėvams – pastebėti ankstyvoje vaikystėje galinčius atsirasti pirminius disleksijos požymius, juos tinkamai pastebėjus, kreiptis specialisto pagalbon. Svarbu tinkamai įvertinti, pastebėti ir nebijoti klausti, abejoti, pripažinti, jog toks sutrikimas gali būti. Tik atminti reikia viena, jog šis sutrikimas, gali būti įveikiamas.

Literatūra:

Gedutienė R. 2017. Disleksijos archipelagas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
Gedutienė R. 2018. Disleksija – nuo įvertinimo iki įveikos. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla
Pukinskaitė R. 2006. Vaikų skaitymo sutrikimai. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla.

Robertas Šlioževičius, Klaipėdos universitetas, Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetas, lietuvių filologija 3 kursas.