„Karkelbeck No. 409“ – gamtos ir istorijos persmelktas kempingas

Kempinge „Karkelbeck No. 409“ laukiami tie, kurie nori ramaus poilsio gamtos prieglobstyje.

Būti patogiai įsitaisius ir klausytis, kaip ošia jūra, čiulba paukščiai, o galbūt barbena lietus – tai Karklėje įsikūrusio kempingo „Karkelbeck No. 409“ lankytojų privilegija. Iš kartos į kartą perduodamos sodybos šeimininkė Aušra Mendelė čia sukūrė sveikatinimosi oazę, kurioje pagrindinis gydytojas – gamta. Jūra – vos už 200 metrų! Veikia ir veganiška virtuvė, norintiesiems vedamos ir miško terapijos, garsų meditacijos. „Karkelbeck No. 409“ – tai kempingas, kuris alsuoja ir šeimos istorija.

Sodybos pakraštyje iškilusi ir savotiška scena. Čia Aušra veda garso meditacijas, yra Reiki praktikė, taip pat veda miško terapijas, kurios padeda atkurti žmogaus ryšį su medžiu. Sodyboje vyksta įvairios sveikatinimo stovyklos, užsiėmimai.

Veikė mokykla
Išpuoselėtoje sodyboje, geriant subtilaus skonio japonišką arbatą ir kalbantis su „Bangos“ korespondentais, Aušra pasakoja, kad sodybos istorija, anot ištremtų buvusių savininkų (Liepių šeima), siekia XVI–XVII a. Apie tai byloja plačiakamienis sodybos ąžuolas. Pati Aušra į Karklės sodybą atsikraustė su savo tėvais 1976 m., jai buvo vos keli metukai. „Tai buvo nedidelis namas. Viena pusė namo buvo tinkama gyventi, kita ne. Augome keturi vaikai: du broliai ir dvi sesės – aš, pati jauniausia. Broliai užlipo į namo antrą aukštą, pašokinėjo, ir šis įlūžo per lubas. Tad būklė buvo tikrai prasta. Tėvas su broliais renovavo pastatą, pastatė ir ūkinį. Užaugau statybose, gyvenome ūkiškai“, – prisiminė Aušra.
Laikas bėgo, šeimos vaikai užaugo, Aušra baigė Klaipėdos universitete lietuvių filologiją ir švedų kalbą, pradėjo vertėjauti. Buvo daug užsakymų, didžiulis poreikis tokių paslaugų. „Tad 2008 m. padėjau mamai renovuoti namą. Anksčiau tėvai buvo radę dokumentus, kad namas buvo priduotas kaip tinkamas naudoti 1908 metais, tad po šimto metų vyko kapitalinis remontas. Sąmoningai palikome daug autentikos“, – dėstė pašnekovė. Ji akcentavo, kad sodyba unikali tuo, jog čia amžių sandūroje veikė ir viena iš trijų Karkelbeck mokyklų, t. y. gyvenamo namo didžiajame kambaryje buvo įrengta klasė ir už sienos – mokytojos gyvenamasis kambarys. Šiandien apie tai galėtų prabilti tik likę šimtamečiai gyvenamojo namo sienojai ir balkiai.

Istoriją pakeitęs žetonas
2012 metais, jau tvarkant svečių namelį, Aušra randa unikalų XIX a. pab. žetoną, ant kurio, išvertus iš vokiečių kalbos, parašyta „Karališkasis gintaro cechas Nr. 409“. Tai pakeičia visą istoriją. „Anksčiau manyta, kad Karklėje gintaru niekas neužsiiminėjo, tačiau, pasirodo, buvo kitaip. Šis žetonas – kaip tuometis verslo liudijimas. Gintaras anuomet priklausė Prūsijos imperatoriui ir tie, kurie jį rinko, apdirbinėjo, turėjo mokėti mokesčius. Jei pamatydavo žmogų paplūdimyje gaudantį gintarą, tikrindavo, ar turi tokį žetoną“, – paaiškina Aušra. Kitame Karklės gale tų pačių metų vasarą taip pat buvo rastas identiškas žetonas, tik su kitu numeriu.
Sodyba Aušrą vis labiau įtraukia: „Radusi šį žetoną aiškiai pajutau sodybos, poilsiavietės kryptį – sveikatingumas. Kad atvykusieji čia atsigautų, atitrūktų, pasikrautų. Pati atrandu gintaro gydomąsias savybes, atsiranda gintaro meškučiai, gintariniai čiužiniai.“
2013–2014 metais sodyba lankytojams atvėrė teritoriją kaip turistinė stovyklavietė. „Pradėjome nuo vieno dušo, vieno tualeto. Tiesiog patys norėjome pažiūrėti, kaip jaučiamės, kai čia atvyksta kiti. Daugiausiai sulaukdavome olandų, vokiečių. Teritorijoje buvo tiesiog žalia pieva, o užsieniečiams tai ir buvo žavu. Buvusiame tvarte įrengėme virtuvėlę, viską išplovėme, ištapetavome. Lėšų daug nebuvo, tad pasitelkėme kūrybinius sprendimus. Vokiečiams, estams tai labai patiko, tokias virtuvėlės patalpas vadindavo atviru muziejumi“, – šypsodamasi prisiminė stovyklavietės gyvavimo pradžią šeimininkė Aušra.
Mirus mamai, Aušra nusprendė iš uostamiesčio persikraustyti į sodybą. „Iki to laiko intensyviai dirbau abiem kryptimis: tiek užsiėmiau vertimais, tiek padėjau vystyti stovyklavietę, tačiau supratau, kad važiavimas dviem bėgiais sekina ir automatiškai pradėjo trauktis vertimų sritis, o čia investavau vis daugiau savo laiko, darbo“, – sakė sodybos puoselėtoja.


Gazebos atsivijo iš Balio
Šiuo metu 1,5 ha užimanti sodyba visiškai neprimena pirminio vaizdo. Šiemet sodybai po komisijos įvertinimo suteiktas kempingo statusas. Yra 37 aikštelės palapinėms ir kemperiams. Vietos kemperiams yra padengtos skalda. Poilsiautojams yra įrengtas virtuvės pastatas, dušai, tualetai. Šiemet pradėjo veikti vegetariška virtuvė. Teritorijos centre – didžioji pavėsinė „4 vėjai“. Ji buvo suręsta iš čia pat per audras nugriuvusių uosių.
Sodyboje ir neeiliniai lauko nameliai – gazebos, jų idėja Aušrai kilo lankantis Bali saloje, kur viešbučiuose karštą dieną galima pailsėti būtent gazebose. Gazebos skirtos tiems, kas ieško artumo su gamta, taip pat tiems, kas nori lietuvišką vasarą paskaninti azijietišku skoniu“, – šypsodamasi pastebėjo pašnekovė.
Kas nori dar daugiau komforto, gali rinktis ir sutvarkytą svečių namelį ar patalpas buvusios mokyklos pastate, kur dar daugiau privatumo. Aušrai tvarkyti sodybą, ją vystyti padeda sūnus Matas, jam 24 metai. Matas Anglijoje pabaigė sportinių automobilių inžineriją, šiuo metu ten ir dirba. Tačiau vasaromis su drauge Gabija padeda Karklėje. „Kartu jie sukūrė visą rezervacijos sistemą, kad ji būtų prieinama iš telefono, ir padaro daug kitų darbų. Matas turi techninį, ekonominį matymą, kas labai padeda“, – pasidžiaugė Aušra.

Aušra džiaugiasi, kad senajame name, kuriame kažkada veikė ir mokykla, pavyko išsaugoti daug autentikos.


Poilsiautojų skirtumai
Kempingo šeimininkė atvirai dėstė, jog kurti kempingą juos išmokė patys vokiečių, olandų turistai. „Matėme, ko jiems reikia, kaip jie elgiasi – atitinkamai ir vystėme sodybos veiklas. „Šiemet turizmo sezonas įsivažiavo lėtai. Jei iki pandemijos mūsų pagrindinis klientas 80 proc. buvo vakarų europietis, o lietuvių – 20 proc., tai per pandemiją viskas apsivertė. Tai buvo iššūkis, nes supratome, kaip buvome išlepinti vakarų europiečių. Teko papildomai dirbti ir techninį, ir šviečiamąjį darbą. Iš lietuvių daug kas atvažiavo pirmą kartą išsinuomoję kemperius, tad nemokėjo jais naudotis. Gerai, kad sūnus techniškas ir jiems padėdavo. Taip pat pasipylė klausimų, o ką veikti kempinge? Juk galima sėdėti ir klausytis gamtos, turime jūrines baidares, dviračių, vyksta renginių“, – apie naujas patirtis priimant poilsiautojus iš Lietuvos pasakojo Aušra.
Anot jos, jei vakarų europiečiui savaime aišku, kad šuo kempinge turi būti su pavadėliu, tai su lietuviais reikėjo atlikti šviečiamąjį darbą. Jei vakarų europiečiui suprantama, jog kempinge negalima leisti muzikos, tai tautiečiams vėlgi tai reikėjo paaiškinti. Jei vakarų europietis prie vakarienės įsipila taurę vyno ir jam to pakanka, tai lietuvius teko įspėti, jog čia nevartojamas alkoholis, nes kitu atveju prarandamos ribos.
Įprastai, pasak Aušros, sezonas būdavo nuo gegužės iki rugsėjo galo, o dabar jis susitraukė į du mėnesius – liepą ir rugpjūtį. Karas taip pat atsiliepė, daliai užsienio turistų Lietuva jau atrodo pavojinga riba.

Agnė ADOMAITĖ
A. VALAIČIO nuotr.

Tokiais atvejais naudingas gali būti vertimų biuras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių