Kas sutverta Vytauto Majoro, tas atverta lietuvybei ir žmogiškumui
Mylimos dainos, smagūs prisiminimai, šmaikščios frazės sklandė Klaipėdos rajono etninės kultūros centre minint šviesaus atminimo itin talentingo tautodailininko, vadinto Meistru, buvusio politinio kalinio, Gargždų miesto garbės piliečio Vytauto Majoro 95-ąsias gimimo metines. Jo gyvenimo darbus liudijo paroda „Sutverta Majoro“: Vytauto rankų darbas, meninė raiška ir santykis su žmonėmis peržengia amatystės, meistrytės ribas. Jis tvėrė lietuvybę ir žmogiškumą.
„Toks gimtadienis Vytautui būtų patikęs“, – ne kartą širdingai pasidžiaugta prisiminimų vakare.
Lietuvos šimtmečio šviesulys
Vytauto Majoro 95-erių metų jubiliejaus paminėjimas Klaipėdos rajono etninės kultūros centre sukūrė ypatingą aurą: visi susirinkusieji dainavo mėgstamas Meistro dainas, dalijosi smagiais pasakojimais apie bendrystę su Vytautu, jei ir buvo nubraukta graudulio ašara, ji buvo skaidri – kaip paliudijimas apie neeilinės asmenybės šviesą, kurios neužgožė net mirtis.
Nepakartojamą susitikimo aurą sukūrė renginį vedusi Vėžaičių kultūros centro direktorė Diana Ciparienė. 2018 m. ji kartu su tuometiniais Jono Lankučio bibliotekos kolegomis Giedre Ilginiene, Juozu Gutausku, Maryte Jacikiene, Nijole Ilginiene rengė Lietuvos valstybės šimtmečiui skirtą knygą „Vytautas Majoras“, išleistą Klaipėdos rajono savivaldybės lėšomis.
„Vytautas Majoras buvo, yra ir bus mūsų atminty ne tik kaip tautodailininkas, liaudies meistras, bet ir Lietuvos šimtmečio šviesulys, gėrio ir grožio kūrėjas bei skleidėjas, pavyzdys ir mokytojas. Savo stiprybe, ištverme, išgyvenimais primenantis lietuvišką ąžuolą“, – bylojo minėtos knygos pratarmė, kuri tapo renginio leitmotyvu.
Vilkų Kampe, Šilutės rajone, 1930-ųjų spalio 23 d. šviesių, nagingų ūkininkų šeimoje gimęs Vytautas nuo mažens mėgo skaityti, buvo itin mokslus, tačiau sovietų valdžios represijos jį nubloškė į „lagerių universitetus“. Dar 17-os nesulaukęs Švėkšnos gimnazijos moksleivis Vytautas už antisovietinių lapelių platinimą, ryšius su partizanais pateko į enkavedistų rankas. Jam be teismo davė 10 metų lagerio, atsėdėjo aštuonis. Iškentė baisius mušimus, buvo sulaužyti pirštai, jis patyrė skaudžius paniekinimus. Tačiau baisiuose Rusijos lageriuose jis bendravo su žymiais Lietuvos inteligentais šviesuoliais. Tai – poetai Antanas Miškinis ir Juozas Gražulis, antikos literatūros vertėjas Antanas Dambrauskas, operos solistas Antanas Kučingis, skulptorius Bronius Petrauskas. Tų žmonių paskatintas mokėsi kalbų, medžio apdirbimo amato, be to, dirbdamas metalo liejykloje išmoko kitų darbų.
Praėjusį ketvirtadienį tautodailininko 95-mečio paminėjimo vakare itin artimas V. Majoro draugas, dailininkas, Kultūros magistras Edvardas Malinauskas dainavo anksčiau su Vytautu mėgtas dainas ir, žinoma, aidėjo „Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus“. Beje, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę gautą kompensaciją už iškalėtus metus lageriuose V. Majoras atidavė į Nepriklausomybės fondą. 1990 m., blokados metais, Jurgių kaime, jo meno kūriniais garsėjančioje sodyboje įvyko ir pirmasis buvusių Mordovijos griežto režimo politinių kalinių susitikimas.
Meistrų Meistro vardas tebeskamba
1955 m. iš tremties Vytautas buvo paleistas po 8 metų. Potraukis meninei kūrybai jau buvo užvaldęs jo esybę – medžio apdirbimo mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume, vėliau dirbo Klaipėdos „Dailės“ kombinate, Plungės liaudies kūrybos įmonei „Minija“ kūrė gaminių etalonus masinei gamybai. V. Majoras nuo 1960 m. buvo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus narys ir vienas iš jo iniciatorių. Sovietmečio laikų liaudies meno šventėje buvo vieningai nutarta žemaitį V. Majorą vainikuoti Meistrų Meistru. Tačiau tuometinė valdžia tam nepritarė, vėliau ir numatytos premijos nepaskyrė. Visgi buvusio politinio kalinio talento, užsispyrimo, autoriteto negalėjo ignoruoti net sovietinė valdžia, nors ji įvairiais būdais bandė apeiti, „nematyti“ išskirtinio meistro gebėjimų. 1982 m. V. Majorui paskirta Valstybinė premija.
Daugybė meistro darbų žinomi ne tik Lietuvoje, dalis jų iškeliavo į Vokietiją, Ameriką, Daniją. Iš medžio drožti bareljefai, kuriuose vaizduojami trys Mažosios Lietuvos šviesuliai – Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis ir Ieva Simonaitytė – puošia Klaipėdos universiteto erdves. Mediniai dievai Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis kartu su kitais darbais buvo Pasaulio lietuvių dainų šventės puošmena. Žymūs V. Majoro darbai „Sukilėliai“, „Čiurlionis“, „Klaipėda“ keliavo iš parodos į parodą. Žinoma, Vytautą itin išgarsino su kitais medžio meistrais sukurtas Ablingos memorialas, Raganų kalno skulptūros, Čiurlionio kelias. Skomantų piliakalnį puošia „Žemaitis“, bylojąs garbingą Žemaitijos istoriją, žūtbūtines kovas už Tėvynę Lietuvą – apie tai skelbia šalia skulptūros iškaltas žemaitiškas tekstas.
Vienas iš svarbiausių Vytauto įvertinimų – jau Nepriklausomoje Lietuvoje. 1996 m. jis apdovanotas 5-ojo laipsnio Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu ir ordino medaliu. Už rašytojos I. Simonaitytės garsinimą – ąžuolinę I. Simonaitytės skulptūrą Vanaguose, ąžuolinį krikštą Vanagų kapinėse I. Simonaitytės pusbroliui Jakobui Simonaičiui, medinį kelrodį į I. Simonaitytės gimtinę – V. Majorui 1998 m. paskirta Ievos Simonaitytės premija. Po Vytauto mirties praėjus trejiems metams Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu 2009 m. jam suteiktas Gargždų miesto garbės piliečio vardas.
Meistrų Meistro vardas rajone iki šiol skamba prakilniai ir skatina tautodailininkus kūrybinei išmonei. Klaipėdos rajono savivaldybė iki lapkričio 24 d. kviečia teikti kandidatus Vytauto Majoro premijai gauti. Tai jau bus dešimtoji premija, šiemet sutampanti ir su Vytauto 95-osiomis gimimo metinėmis. Premijos tikslas – skatinti Klaipėdos rajono liaudies meno kūrėjų aktyvumą, kūrybiškumą, meistriškumą, pagerbti tautodailininkus, tęsiančius senųjų amatų tradicijas. Tarp premijos laureatų yra ir buvusių Vytauto mokinių.
Įkūnijo Praamžio įvaizdį
„Etninės kultūros centrui Vytautas – ypač svarbus žmogus. Savo išmintimi, žmogiškumu, gerumu ir paprastumu jis tarsi įkūnijo Praamžio įvaizdį. Savo išdaigomis, išmone, anekdotais, pasakojimais ir dainomis – buvo tikras kaimo kerdžius. Savo rankų darbais ir meniškumu – liaudies meistras. Savo patriotiškumu, veiklumu ir socialine įtaka – lyderis, vadovas ir politikas. Visa tai drauge darė jį tautos dvasios saugotoju ir vaidila iš Vilkų Kampo. Todėl ir jo jubiliejui skirtą parodą pavadinome „Sutverta Majoro“ – nes Vytauto rankų darbas, meninė raiška ir santykis su žmonėmis peržengė amatystės, meistrytės bei draugiškumo ribas. Jis tvėrė lietuvybę ir žmogiškumą“, – apibendrino Klaipėdos rajono etninės kultūros centro direktorius Jonas Tilvikas.
Birutė Majorienė, kartu su Vytautu užauginusi dukrą Sonatą, jubiliejaus paminėjimo vakare akcentavo, kad visos gyvenimo negandos būdavo įveikiamos geru humoro jausmu, nuoširdžia bendryste ne tik su iškiliais žmonėmis, kurių jų unikalioje sodyboje niekada netrūkdavo, bet ir su bičiuliais, kaimynais. „Dabar kaimynystė nebe tokia, žmonės susvetimėję“, – apgailestavo Birutė, su šypsena prisimindama neišsenkantį Vytauto gerumą, kuriuo jis gaubė ne tik artimuosius, bet ir kitus žmones.
Kalbėdami tai liudijo ir puikus Vytauto bičiulis, dailininkas E. Malinauskas, prisiminimų vakaro iniciatorė, Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė, laikraščio „Banga“ redaktorė Vilija Butkuvienė, Vytauto Majoro premijos laureatai Petras Balsys ir Saulius Rumbutis, tautodailininkas, skulptorius Raimundas Puškorius, kraštotyrininkas, medžio meistras ir visuomenininkas Jonas Čepas, buvusi Lietuvos liaudies meno draugijos atsakingoji sekretorė, parodų organizatorė Valentina Tiškienė, Klaipėdos rajono vicemerė Violeta Riaukienė, rajono Tarybos narė, Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininkė dr. Loreta Piaulokaitė-Motuzienė ir kt.
V. Majoras amžinybėn iškeliavo 2006 m. kovo 6 d. Jurgių kaime nebestaugia ir unikalios sodybos garsusis Geležinis vilkas, tačiau paskutinis Meistro darbas „Angelas“, kurį jis kalė sukaupęs paskutines jėgas, stipriai patvirtina Vytauto mėgstamą lotyniškai kartoti Hipokrato citatą: „Ars longa, vita brevis“ (Menas ilgaamžis, gyvenimas trumpas).
Vilija BUTKUVIENĖ
Andriaus JOKUBAIČIO nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
