Kepyklėlės Gargžduose vadovė išbandymus įveikia sunkiu darbu ir žmogiškumu

Kepyklėlės „Saldù saldù“ vadovė R. Dirginčė: „Džiaugiuosi gerais atsiliepimais, jie praskaidrina visą dieną. Supratau, koks galingas yra geras, gražus žodis, padėka.“

Tik įžengus į vos prieš metus Gargžduose įsikūrusią kepyklėlę „Saldù saldù“ pasitinka įkūrėjos Robertos DIRGINČĖS šilta šypsena ir žibančios akys. Nedidelės kepyklėlės sėkmės paslaptis – ne tik vitrinoje išsirikiavę desertai, bet ir juos kurianti komanda. Vadovė teigia, kad teko įveikti daug sunkumų, tačiau dabar kepyklėlė – jos sielos namai, kuriuose ji auga, tobulėja ir kuria klientus stebinančius desertus.


Vaikystėje svajojo apie restoraną
– Kaip pradėjai savo kelią maisto gamyboje?
– Gaminti pradėjau 11 klasėje, patikdavo daryti tortus šventėms. Nepasakyčiau, kad iš pradžių labai gerai sekėsi (juokiasi – aut. past.). Pamenu, pagaminau savo vyro gimtadieniui tortą, o jo niekas nevalgo, nes labai daug cukraus buvau pridėjusi. O man atrodė bus skanu, pridėsiu įvairių saldainių.
Prieš keletą metų planuodami savo vestuves prie kvietimų norėjome pridėti makarunų, bet jie buvo labai brangūs. Nutariau juos pagaminti pati, bet pradėjusi gaminti supratau, kad nesigauna. Tad važiavau į „Minę“ Gargžduose ir nusipirkau, tad išleidau dvigubai daugiau. Po kiek laiko vėl atradau tą dėžę su visomis makarunų gaminimo priemonėmis ir nusprendžiau, kad reikia man juos perprasti, įveikti. Tris mėnesius kiekvieną vakarą gaminau makarunus. Vis nesigaudavo ir nesigaudavo, tačiau vieną dieną pagaliau pavyko juos iškepti tinkamai. Tada reikėjo įdaro – receptą pirkau, jis buvo labai brangus, bet makarunai iškart gavosi labai skanūs. Namie pradėjo plūsti užsakymai, greit pradėjo trūkti vietos.
Todėl surengiau šeimos susitikimą, kuriame pranešiau, kad noriu nuomotis patalpas. Šeima pritarė, bet buvo daug nežinomybės. Tėtis tą patį vakarą paskambino dėl patalpų nuomos, kuriose ir įsikūriau. Patalpos buvo tuščios, reikėjo remonto, įrangos. Pradžioje dirbau viena – buvo labai sunku. Tačiau žmonėms patiko desertai, jie norėjo ne tik makarunų, bet ir tortų.
Buvo daug baimės pradžioje, bet mano charakteris – viskas arba nieko, degiau ta idėja. Dalyvavau daugybėje mokymų, galvojau ir apie tolesnį mokymąsi, bet, manau, ir 2 bakalaurų užtenka, nes čia patirties įgijau labai daug. Supratau, kad nereikia pradėti bijoti, kai pradedi – viskas savaime vystosi.
– Prieš įkurdama kepyklėlę turėjai ir užkandžių verslą. Kaip kilo šios veiklos idėja?
– Turėjau grandiozinį planą, kad užkandžių padėklais užkariausiu pasaulį ar bent Gargždus (juokiasi – aut. past.). Dariau tai pusmetį, bet pradėjo nebepatikti, nes pusę laiko praleidi parduotuvėje.
Iš tiesų nuo vaikystės maniau, kad turėsiu restoraną. Bet atėjus laikui rinktis studijas, pasirinkau kineziterapijos mokslus. Studijos buvo naudingos, prasmingos, bet kineziterapija nebuvo mano sritis. Verkdavau pamačiusi žmogų, vaiką su negalia, negalėjau dirbti tokio darbo. Matant jauną žmogų, suluošintą gyvenimo, vienus motyvuoja, o mane atvirkščiai. Tad dar paskutiniame kurse nusprendžiau studijuoti verslo vadybą, antrą bakalaurą. Pradėjau mokytis 2 kolegijose vienu metu. Po studijų dirbau dantų technikų padėjėja, tačiau pradėjusi gaminti užkandžius išėjau iš darbo.


Verslo vedlys – artimųjų pagalba
– Kas buvo sunkiausia pradedant verslą?
– Finansai. Man svarbi kokybė, o įranga – labai brangi. Antra, man niekas nesakė, kad reikės tiek daug dirbti (juokiasi – aut. past.). Pačioje pradžioje keldavausi ryte 4 val., nes 5 val. jau reikia būti darbe. Dirbdavau iki 1 val. nakties ir vėl keldavausi 4 val. Mano vidinės vertybės – viskas šviežia, natūralu, todėl tenka įdėti daugiau darbo.
Buvo momentas, kai į kepyklėlę užsuko tėvų draugas ir paklausė, kodėl neturiu kanelių. Palūžau – pradėjau verkti, nes nebespėjau dirbti. Tai buvo ženklas, kad reikėjo į komandą žmogaus. Dirbau dar daugiau, bet palengvėjo, kad esu ne viena. Startavome su makarunais, trimis tortais ir kanelėmis, vėliau atsirado keksiukai. Dabar užsakymus tiekiame ir kavinėms Gargžduose, Klaipėdoje, Kretingoje. Jos, kaip ir klientai, nuolat klausia, ar turime ko nors naujo. Augant užsakymams vėl reikėjo papildomų rankų, tad dabar esame keturios.
Nelengva ir dėl užduočių kiekio, nes reikia ir dokumentus užpildyti, produktus užsisakyti, ir pagaminti, parduoti. Tačiau visi sunkumai užgrūdino, leido augti ir tobulėti.
– Dirbate jau metus. Ar būna situacijų, kai desertai nesigauna?
– Kiekvieną dieną. Nesigavo, prikepė, permaišyta, neišplakta – kasdienybė. Žinoma, šiek tiek pikta būna, pabumbu ir ant savęs, ir ant kolegių, bet stengiamės iš to mokytis ir daryti geriau.
– Kaip sekasi būti ir kepyklėlės, ir komandos vadove?
– Supratau pagrindinį dalyką – turi mylėti žmogų, nes su juo dirbi 8–10, kartais ir 12 valandų. Jis tampa artimas. Dabar turiu puikų kolektyvą, su kuriuo smagu dirbti. Stengiuosi, kad dirbti čia patiktų ir sektųsi. Žinoma, būna, kad esu pikta, pavargusi, bet svarbu, kad žmonės gerai jaustųsi darbe. Man žmogiškieji ištekliai – svarbiausias faktorius, nes žmonės yra pagrindinis darbo įrankis. Aš galiu nusipirkti geriausią krosnį, šaldytuvą, įrankius, bet jei jais niekas galės naudotis – desertų nebus.
Būti kepyklėlės vadove nėra lengva, nes mūsų kolektyvas nedidelis, tad negaliu įdarbinti konditerio, pardavėjo, buhalterio, reklamos specialisto. Vadovas turi daug „kepurių“, vis dar to mokausi. Nelengva auginti ir savo komandą. Man buvo daug nerimo: kaip sutarti su darbuotojais, kaip nustatyti lūkesčius. Pradžioje stengiausi darbuotojus vertinti, tačiau vėliau supratau, kad svarbiausia, jog būtų geras žmogus, nes visko galima išmokti.
Džiaugiuosi, kad verslo augimo kelionėje turiu vyrą, kuris padeda visose situacijose. Pradžioje tekdavo ir kepti, todėl receptūras jis žino puikiai. Juokaujame, kad jis – mūsų kolektyvo ūkvedys, nes visada viską sutvarko, net nesutvarkomus dalykus. Taip pat turiu daug žmonių, kurių galiu klausti, kai pritrūksta žinių – tėvų, jų draugų, savo draugų, pažįstamų.
Iššūkis – būti jaunu verslininku, dauguma mano, kad tau nepavyks. Pavyzdžiui, daug tiekėjų atsisakė su manimi bendradarbiauti. O tie tiekėjai, su kuriais dabar dirbu, taip pat sako negalintys patikėti, kad taip išaugome. Tik augant verslui vis sunkiau su visais, norinčiais pabendrauti, palaikyti asmeninį santykį.


Džiugina geras žodis
– Kaip atrodo kepyklėlės gyvenimas Gargžduose?
– Kai pagaminai negerai, žinai, kad pagaminai negerai (juokiasi – aut. past.). Jei pagaminai gerai – klientų daug. Kartais ir pati savęs klausiu, ar tikrai tiek gyventojų rajone, bet pagyrimai iš lūpų į lūpas, ko gero, keliauja toliausiai. Kitas rinkodaros triukas – gera ventiliacija. Kvapas iš kepyklėlės pasiekia daugiabučius ir žaidimų aikštelę, tad ateina vaikai, šeimos.
Klaipėdos rajone yra daug žmonių, čia jų vis daugėja, reikia tik nebijoti kurti ir veikti. Svarbu mažiau žiūrėti į tai, ką daro kiti, ir stengtis tobulėti. Taip visada atsiras klientų. Tad sunkiu darbu ir žmogiškumu galima daug ko pasiekti.
Šiuo metu tiekiame produkciją kavinėms, nors ne iki galo patenkiname esamą poreikį. Norėtųsi atsidaryti dar vieną tašką, kur žmonės galėtų įsigyti kepyklėlės desertų. Nes būna situacijų, kad net iš Palangos skambina ir klausia, kur galėtų įsigyti mūsų desertų, jei važiuoju į Palangą – nuvežu. Bet tuo pačiu kyla ir abejonių, nes čia, šioje kepyklėlėje, pradėjau savo kelią, ir šios vietos nebematau kaip svajonės, aš ja gyvenu. Nenoriu atitrūkti nuo to.
– Ar lieka laiko laisvalaikiui?
– Dabar dirbu mažiau nei pradžioje, nes turiu pastiprinimą – savo komandą. Pirmąkart per 2 metus turėjau atostogas. Bet kolegės sako „gal nevažiuok atostogų, labai daug darbo parvežei“, kadangi grįžau kupina naujų idėjų. Mano laisvalaikis pralekia galvojant, ką dar galiu padaryti, sukurti, pagerinti. Bet reikia ir poilsio, tai duoda jėgų naujoms idėjoms. Tą patį taikau ir savo darbuotojoms, kad ateitų pailsėjusios ir energingos.
Dabar laisvalaikį leidžiu namie su vyru ir augintiniu, šeima. Mažus džiaugsmus randu ir žiūrėdama filmą ar tvarkydamasi namus. Poilsio mažai, bet užtenka.
– Kas labiausiai džiugina darbe?
– Labiausiai džiugina kolektyvas. Darbuotojos mane motyvuoja, kartu ir naujus receptus kuriame, ragaujame, vėl koreguojame. Džiaugiuosi ir mūsų pirkėjais, turime nuolatinių klientų, kurie vis pritraukia naujų. Vadinu juos „senbuviais“, kadangi jie patvirtina, kad kažką darome gerai. Taip pat džiaugiuosi savimi, nes nenutraukiau viso, kai palūžau. Dabar stengiuosi palaikyti kitus žmones, kurie gamina, kuria Gargžduose, vis įsigyju jų produkcijos. Nes prisimenu, kaip pačiai buvo sunku pradžioje ir kiek daug reiškė palaikymas.

Įdomūs faktai
Per savaitę kepyklėlėje „Saldù saldù“ sunaudojama

  • 150–200 kg įvairaus šokolado,
  • apie 25 kg kvietinių miltų,
  • apie 20 kg migdolų miltų,
  • 15 kg cukraus ir 30 kg cukraus pudros,
  • apie 20 litrų aviečių, mangų, pasiflorų ir kitų uogų tyrių.
    Išskirtiniais makarunais garsėjančioje kepyklėlėje jų per savaitę pagaminama daugiau nei 1 500, šventiniu laikotarpiu – apie 3 000. Kalėdiniu laikotarpiu prireikia apie 100 litrų medaus.


Kalbėjosi Gabrielė ČIUNKAITĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių