Keturių dienų darbo savaitė – pažanga ar tik neefektyvios veiklos garantija?
Šį pavasarį kalbos apie keturių dienų darbo savaitę tiek Lietuvoje, tiek Europoje ir vėl pagyvėjo, nes Ispanijos vyriausybė pradėjo diskusijas dėl 50 milijonų eurų vertės paramos verslui paketo, kuris leistų įmonėms išbandyti keturių dienų darbo savaitę. Kaip toks modelis veiktų? Pirmaisiais metais parama, kuri panaikintų galimą biudžeto deficitą dėl naujų darbo sąlygų, siektų 100 proc., antraisiais metais 50 proc., o trečiaisiais 33 proc. Tokiu būdu yra siekiama padidinti darbo efektyvumą šalyje, nes, anot Inigo Erejono, progresyviosios Ispanijos parlamento partijos Más Paísatstovo, Ispanija yra viena iš tų šalių, kur darbuotojai dirba daugiau nei Europos vidurkis, tačiau Ispanija dėl to nepatenka tarp produktyviausių Europos šalių. Tad peršasi išvada, jog dirbti daugiau nebūtinai reiškia dirbti efektyviau.
Dirbti mažiau ar efektyviau?
Taigi kyla klausimas – ką šioje situacijoje pakeistų keturių dienų darbo savaitė? Iš pirmo žvilgsnio būtų galima pagalvoti, jog tai tiesiog būtų suspausta darbo savaitė, kai per trumpesnį laiką būtų padaroma tiek pat arba netgi dar daugiau. Tačiau taip nėra. Keturių dienų darbo savaitė iš tikrųjų reiškia, jog yra dirbama mažiau, nes kinta pats darbo pobūdis. Pagrindinė sąlyga norint, kad keturių dienų darbo savaitė taptų realybe, yra darbo procesų optimizavimas, naujų strategijų ieškojimas, taip pat inovacijos ir robotizacija. Taigi yra dirbama iš tiesų mažiau, nes darbo krūvis tiesiog yra optimizuojamas.
Balandžio pabaigoje LRT radijo laidoje „Aukso amžius“ kalbintas Vilniaus šilumos tinklų generalinis direktorius Gerimantas Bakanas pasakojo, jog siekiant tokį patį darbų kiekį atlikti per trumpesnį laiką, įmonės efektyvumas netgi ženkliai išaugo: „Su visais darbuotojais buvo susitarta, jog jeigu jie nori dirbti keturias darbo dienas, per keturias darbo dienas mes ir turime padaryti tiek, kiek padarydavome per penkias arba netgi dar daugiau. Ir šiandien netgi 91 proc. skyrių – tai reiškia 31 skyrius iš 33 šį rodiklį pasiekia. Tai reiškia, jog padidinome įmonės našumą apie 20–23 proc.“
Vilniaus šilumos tinklai jau nuo praėjusio rudens dirba keturias, o ne penkias darbo dienas: „Pagrindinis mūsų siekis – efektyvumas. Mes labai giliai analizavome šią idėją, ruošėmės pusę metų, analizavome europines, netgi pasaulines praktikas ir kovo mėnesį pradėjome“, – pasakojo G. Bakanas.
Anot generalinio direktoriaus, įmonei siekiant šio tikslo, dalyvavo visi jos darbuotojai, nes būtent nuo jų laiko planavimo įgūdžių, neefektyvių procesų atsisakymo ir priklausė įmonės sėkmė. Šiame procese jie patys siūlė ir įvairias robotizavimo, efektyvesnio darbo iniciatyvas. Taigi darbuotojai, kuriems keturių dienų darbo savaitė tapo svarbia siekiamybe, atliko nepamainomą vaidmenį siekiant pokyčių.
Profsąjungos taip pat palaiko
Nors keturių dienų darbo savaitė gali skambėti kiek keistai ar netgi radikaliai, tačiau darbo valandos Vakarų pasaulyje nuolatos trumpėjo jau nuo 19 a. pabaigos. 1890 m. Jungtinių Amerikos Valstijų valdžia paskaičiavo, kad nuolatinis darbuotojas gamykloje vidutiniškai dirbdavo apie 100 valandų per savaitę, o jau 20 a. viduryje toks pat darbuotojas dirbdavo jau tik 40 valandų per savaitę. Taigi sumažinti darbo valandų skaičių iki 28 valandų arba keturių darbo dienų yra veikiau dėsningas procesas, nei radikali naujovė ar darbo proceso efektyvumo sumažinimas.
„Mes tikrai labai palankiai žiūrime į šią idėją ir skatiname galvoti apie tokį darbo modelį, nes jam jau pribrendome. Jei pažvelgtume į istoriją, prieš šimtą metų buvo tikrai didelė priešprieša aštuonioms darbo valandoms per dieną. Tuomet darbdaviai teigė, jog darbo režimas gali būti tik dvylika valandų per dieną. Taip pat labai stipriai priešintasi vaikų darbo eliminavimui, nes manyta, jog verslai sužlugs, o ekonomika tiesiog sustos…“ – paradoksalią situaciją komentavo Profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė.
Poilsis dabar svarbesnis nei anksčiau
Panašu, jog 21 a. darbo tempai tik didės. Prieš dvidešimt ar trisdešimt metų darbo krūvis buvo gerokai mažesnis – tai, ką atlikdavo trys ar keturi darbuotojai, dabar atlieka vos vienas. Todėl spartėjant darbo tempui reikia ir daugiau poilsio, tad trys dienos jau nėra prabanga – jos dažnai yra labai būtinos, kad organizmas galėtų atsigauti.
Ateityje technines užduotis vis didesniu mastu perimant dirbtiniam intelektui, žmonėms liks vadovavimo, sprendimų priėmimų funkcijos, kurios, vis greičiau keičiantis aplinkai, pareikalaus ir didesnės atsakomybės bei kompetencijos. Prie šių faktorių taip pat prisidės ir klimato kaita, kurios keliami iššūkiai pareikalaus gebėjimo greitai reaguoti, čia ir dabar priimti teisingus sprendimus. Sparčiai augantis žmonių skaičius, gilėjanti socialinė atskirtis tik prisidės prie vis kompleksiškesnių darbo sąlygų. Klimato kaita taip pat didins ir socialinę atskirtį, kadangi neturtingiausieji žmonijos sluoksniai greičiausiai pritrūks vandens bei kitų pragyvenimui reikalingų išteklių. Todėl šiame iššūkių kontekste intensyvi keturių dienų darbo savaitė ateityje galės geriausiai padėti greitai reaguoti į sparčiai besikeičiančios 21 a. aplinkos poreikius.
Augustas KALINAUSKAS
