„Kiekviena proga groti yra proga mokytis“, – įsitikinęs jaunasis muzikas
Klaipėdos rajone gimęs ir užaugęs Aidas Buivydas pirmuosius muzikinius ieškojimus pradėjo Gargždų muzikos mokykloje. Vėliau įsiliejo į legendinės „Žalvarinio“ grupės gretas, o dabar jo muzika skamba Barselonoje. Jaunas kūrėjas keliaudamas siekia pažinti pasaulį ne turisto, o stebėtojo ir dalyvio akimis. Jaunas vyras taip pat dirba vertėju ir tatuiruotoju.
– Muzikuoti pradėjai Klaipėdos rajone. Kur buvo pirmasis pasirodymas? Kuo patraukė muzika?
– Pradėjau Gargždų muzikos mokykloje. Pirmi pasirodymai buvo trimestrų atsiskaitymai jos salėje. Vėliau Klaipėdos rajono mokyklose ir kultūros namuose akompanavome liaudies šokių kolektyvui su nedideliu Muzikos mokyklos mokinių ansambliu, kuriam vadovavo mokytojas R. Kiudys. Nežinau, kaip paaiškinti muzikos trauką, arba jauti ją, arba ne. Visada prisiminsiu seno Muzikos mokyklos parketo kvapą ir instrumentų garsus, sklindančius iš visų klasių. Man tai buvo magiškas, malonus ir saugus pasaulis.
– Kai studijavai Vilniuje, buvai grupės „Žalvarinis“ gitaristas. Kokie ryškiausi prisiminimai iš šio gyvenimo etapo? Kokios įsimintiniausios akimirkos su šia grupe?
– Ryškiausi prisiminimai su „Žalvariniu“ – koncertai ir festivaliai, kuriuose grojome Lietuvoje ir užsienyje. Smagus ir audringas gyvenimo etapas, kai viskas atrodė nauja, įmanoma ir pasiekiama.
– Kokie kūrybiniai eksperimentai, atradimai pabuvus bene žymiausios Lietuvoje folkroko grupės nariu?
– „Žalvarinyje“ pradėjau groti pakeitęs ankstesnį ritmo gitaristą. Didelių kūrybinių eksperimentų nebuvo, bet šis etapas praplėtė mano muzikines žinias ir paskatino ieškoti toliau, žinoti daugiau. Taip pat išmokau vertinti muziką ir muzikavimą kaip darbą. Kiekvienas darbas turi savų įsipareigojimų ir atsakomybių, muzikos atlikėjo darbas – kūrinių išmokimas, repeticijos ir koncertai.
– Muzikos neapleidi ir svetur?
– Šiuo metu gyvenu Barselonoje. Muzikos neapleidau, ir ne tik todėl, kad esu prisiekęs jos klausytojas. Kiekviena proga groti yra proga mokytis, pažinti save ir kitus. Kas mėgsta muziką, žino, kad ji veikia panašiai kaip narkotikai, tik pagirių nėra.
– Koks menininko gyvenimas?
– Visada žavėjausi tais, kurie nei laikė save tokiais, nei stengėsi ar siekė jais būti, bet aplinkiniai vadino juos menininkais… Gal reikėtų paklausti jų? Mano gyvenimas – padrikas ir neplanuotas, be išankstinių nuostatų ir galutinių tikslų. Nemėgstu žinoti, kas bus ir kuo baigsis, gal todėl tradiciniai gyvenimo scenarijai mane vis aplenkia.
– Kas Tave įkvepia?
– Gamta – kaip didingiausia ir talentingiausia visa ko architektė ir meistriškiausia visų menų kūrėja. Jos kūriniai neturi nieko, kas nebūtina, skirti visoms juslėms, be tuštybės ir ambicijų.
– Taip pat užsiimi ir vertimu? Smalsu, su kokiais sunkumais bei patirtimis tenka susidurti šioje veikloje?
– Vertimai yra pagrindinė mano veikla. Per daugiau nei 13 metų televizijos vertėjo darbo mačiau daug – nuo banaliausio šlamšto iki puikios kokybės produkcijos. Versti tai, kas patinka, – malonumas. Sunkiausia versti tai, kas atrodo kvaila ir nuobodu, dirbti dėl uždarbio.
– Kokie tolimesni planai tiek muzikiniame, tiek profesiniame kelyje?
– Tęsti ir tobulinti veiklas, teikiančias malonumą. Taip pat – pažinti pasaulį kelionėse, tačiau ne turisto, o stebėtojo ir dalyvio akimis.
Kalbėjosi Aistė NOREIKAITĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
