Klaipėdos krašte neįprastas atsipalaidavimo būdas – miško maudynės

Fiziniams ir dvasiniams negalavimams įveikti farmacija bei sveikatos priežiūros sistema siūlo įvairiausių sprendimų. Gausus ir terapijų sąrašas: kvapų, muzikos, dailės, delfinų, žirgų ir kt. Lietuvos miškuose įsitvirtina ir dar viena praktika – miško maudynės. Jas Klaipėdos krašto miškuose veda gidė, Klaipėdos valstybinės kolegijos lektorė Agnė Abramovičienė, savo patirtimi sutikusi pasidalinti su „Bangos“ skaitytojais.

Nauda ir japonų išmintis

Pajūrio juosta, miškai, parkai ir sodai tapo atgaiva pandemijos išvargintai visuomenei. Dėl kelionių apribojimų neretai ir vienintele galimybe pakeisti aplinką. Kaip tik šiuo sudėtingu metu dažnas įvertino neįkainojamą gamtos naudą fizinei savijautai ir emocinei būklei. O štai japonai miškų įtaką visuomenės sveikatai ne tik vertina, bet ir visomis išgalėmis stengiasi moksliškai pagrįsti. Remiantis tyrėjų įžvalgomis ir rekomendacijomis, prieš mažne keturis dešimtmečius vienos tankiausiai pasaulyje apgyvendintų valstybių vyriausybė patvirtino sveikatos programą. Pavadino ją SHIRIN-YOKU – miško maudynėmis. Iliustruojant jų naudą tyrėjai pateikia iškalbingus, moksliniais stebėjimais pagrįstus faktus: gerina miegą, mažina agresiją, priešiškumą, stiprina imunitetą ir t. t. Miško maudynių nauda nuodugniai aprašoma vieno iš šios idėjos puoselėtojų dr. Qing Li knygoje, išverstoje ir į lietuvių kalbą „Miško maudynės SHIRIN-YOKU“, tačiau ypač maga akcentuoti tokių maudynių galią kovoje su onkologinėmis ligomis. Su jomis kovojančių ląstelių aktyvumas sergančiojo organizme po apsilankymo miške padidėja apie 50 proc. O teigiamas poveikis po maudynių išlieka maždaug mėnesį.

Kviečia vos trys gidai

Nuo industrijos, perteklinio technologijų naudojimo ir pasyvaus gyvenimo išsekintai visuomenei miško teikiamų naudų sąrašas gali skambėti lyg išganymas. Taip sako pasijutusi ir miško maudynių organizatorė, gidė, būsimiems turizmo verslo atstovams paskaitas Klaipėdos valstybinėje kolegijoje vedanti lektorė A. Abramovičienė, atgaivos nuo pandemijos ir išsekinusio karantino ieškojusi Labanoro girioje. Miško poveikis buvęs toks stiprus, kad įprastai mieste ekskursijas vedanti gidė dalį savo veiklos perkėlė tiesiog į gamtą. Tačiau iki tol buvęs netrumpas kelias. Moteris išbandė Juodkrantės sengirėje vedamas miško maudynes, o netrukus leidosi į mokymų, suteikiančių teisę pačiai organizuoti tokias veiklas, paieškas. Juos organizuoja Airijos ir Ispanijos atstovų iniciatyva įkurtas Miško terapijos institutas, interesantus į savo studentų gretas priimantis tik po griežtos atrankos. Po jos seka keturių mėnesių mokymai su penkiais lektoriais, taip pat individualūs užsiėmimai su paskirtu mentoriumi. Verta paminėti, kad šiuo metu Lietuvoje dirba vos trys sertifikuoti miško maudynių gidai. „Būtina pažymėti, kad miško maudynės – tai prevencinė veikla, ne terapija. Pastarajai organizuoti būtinas medicininis išsilavinimas. Jei norėčiau į savo veiklų sąrašą įtraukti dar ir terapiją, turėčiau baigti papildomus mokslus ir dirbti drauge su psichoterapeutu“, – patikslina A. Abramovičienė.

Vertingiausi – spygliuočiai

Paklausta, ar tikrai pasimėgavimui mišku būtinas gidas, pašnekovė šypteli ir atsako klausimu: „O kiek laiko vaikštinėdami miške vieni mes praleidžiame laiko? Juk dažniausiai paskubame, pataupome laiką ir viską pajuntame paviršutiniškai.“

Gidės teigimu, miško maudynės įprastai trunka apie 2–3 valandas, o gidas nuosekliai, neskubėdamas taiko metodus, skatinančius į gamtą pasinerti visomis juslėmis: rega, klausa, uosle, skoniu, lytėjimu. Pasak pašnekovės, Lenkijos Belovežo giria yra puikus pasirinkimas miško maudynėms, tačiau šis miškas labai ūmus, o jame yra vietų, į kurias pavieniai atvykėliai neleidžiami – tik su gidu.

Maudynėms pritaikytų miškų, kuriuose įrengiamos specialios trasos, vykdomi tyrimai, lankytojų sveikatos stebėsena ir net apgyvendinimas, skaičius pasaulyje, nors ir nesparčiai, auga. Jie, kaip ir miško maudynių gidai, sertifikuojami. Lietuvoje tokios praktikos dar nėra, tačiau vietas savo vedamoms miško maudynėms A. Abramovičienė sako kruopščiai atsirenkanti.

„Žinoma, kad buvimui gamtoje tinka visoks miškas, tačiau nuodug­niai suplanuotoms ir metodiškai vedamoms miško maudynėms aš dažniausiai renkuosi Palangos botanikos parko miškingąją dalį arba Kuršių nerijos miškus. Juose gausu spygliuočių, išskiriančių ypatingai daug fitoncidų – medžiagų, pozityviai veikiančių mūsų kūną. Be to, nedidelė tikimybė, kad šiuos miškus persmelks urbanistinis triukšmas“, – apie miško maudynes pajūrio krašte pasakoja gidė.

Su baime ir smalsumu

Miško maudynes lietuviai dar tik atranda. Klaipėdos regiono miškuose tokius užsiėmimus vedanti gidė sako sulaukianti ir pavienių asmenų užklausų, ir prašymų vesti maudynes grupėms.

„Neseniai maudynėse sulaukiau savanoriais dirbančios grupelės. Laikas miške jai buvo tarsi dovana už prasmingus darbus“, – apie naujų patirčių paieškas pasakoja gidė, o kalbėdama apie susirinkusiųjų lūkesčius pabrėžia smalsumą ir baimę. Esą visiems smalsu, kaip atrodo mistiškai skambančios maudynės, tik nemažai tokių, kuriems baugu joms pasiduoti ir nesivaržant išlaisvinti savo pojūčius, atsipalaiduoti. Tačiau, pasak gidės, maudynių praktikai prasidėjus visi nejučia įsitraukia, pasiduoda tėkmei, atsipalaiduoja ir pabaigoje būna laimingi.

„Pasaulinė praktika rodo, kad miško maudynėmis galima mėgautis visus metus. Kaip pajausti gamtą ir sugerti jos teikiamas naudas šiltuoju metų laiku, jau įvaldžiau. O štai kaip išvilioti lietuvius į mišką kelioms valandoms šaltuoju metų laiku, kai miškas ne toks komfortiškas mums, turiu dar pagalvoti ir įveikti šį iššūkį“, – sako A. Abramovičienė.

Laura SĖLENIENĖ