Klaipėdos rajono etninės kultūros centras: dar dvi Mažosios Lietuvos tradicijos įtrauktos į nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo sąvadą

Naujai į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą įtraukta 13 reiškinių. Nacionalinis kultūros centras gegužės 19 dieną rengs viešą naujų nematerialaus kultūros paveldo vertybių pristatymą Vilniaus rotušėje, kur bus įteikti sertifikatai šių tradicijų saugotojams.

Tarp naujųjų vertybių dvi pateiktos Klaipėdos rajono etninės kultūros centro darbuotojų, tai „Krikštų tradicija Mažojoje Lietuvoje“ ir „Lietuvininkų giedojimo tradicija“. Tai verta prikelti, gaivinti ir saugoti

Įdomumo dėlei skaitytojui išvardiname visas šiais metais į sąvadą įtrauktas vertybes: analoginės fotografijos tradicija Lietuvoje, bulvinių bandų ant kopūsto lapo kepimo tradicija Lazdijų krašte, krikštų tradicija Mažojoje Lietuvoje, nėgių žvejyba Šventosios upėje, Sartų žirgų lenktynių tradicija Dusetose, Skriaudžių kanklės: šimtametė muzikavimo tradicija, Trijų Karalių vaikštynės Darsūniškyje, Lietuvininkų giedojimo bei žemaičių dounininkų dainavimo tradicijos, taip pat net keturios paveldo išsaugojimo veiklos – etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursai Kelmėje, Lietuvos moldavų ir rumunų pavasario pasitikimo šventė „Marcišor“, romų kultūros festivalis „Gypsy Fest“, žirgų maudynės Anykštėnų naktigonės šventėje.

Krikštų tradicija Mažojoje Lietuvoje

Nors krikštų tradicija Mažojoje Lietuvoje po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pamažu atgyja, vis dėlto ne kiekvienas Klaipėdos rajono gyventojas yra matęs naujai pastatytą, o juo labiau – senovinį krikštą, nors net dviejų Klaipėdos rajono seniūnijų (Dovilų, Agluonėnų) herbuose vaizduojami krikštai. Tai unikalūs antkapiniai paminklai, dar vadinami krikštėliais, krikštužiais. Įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose jie apibūdinami kaip 0,5–2 m aukščio ir 2–6 cm storio profiliuotos lentos su būdingais geometriniais, gyvūniniais ar augaliniais motyvais. Krikšto stiebas turėjo siekti kapo dugną, o pats paminklas būdavo statomas kojūgalyje. Manoma, kad Mažojoje Lietuvoje vyravę krikštai atspindi senosios ikikrikščioniškosios ir krikščioniškosios pasaulėžiūrų sąveiką. Jau pats krikšto pavadinimas liudija krikščionišką tradiciją ir mintį, kad kapas yra gimimo vieta ir krikštas mžinybei, tačiau mįslingos ir gamitnes figūras primenančios krikštų formos primena ikikrikščioniškosios kultūros palikimą.

Unikalūs paminklai XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje patraukė Nidoje kūrusių dailininkų romantikų dėmesį ir buvo įamžinti jų tapyboje. Įdomu tai, kad krikštai jų darbuose vaizduojami spalvoti. Deja, neturime nė vieno išlikusio autentiškai nuspalvinto krikšto. XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose krikštais rūpinosi krašto patriotas, nidiškis dailininkas Eduardas Jonušas. Jo ir kitų dailininkų, skulptorių, tautodailininkų bei kraštotyrininkų dėka buvo atkurti šie mažosios architektūros šedevrai ir sugrąžinti į kapavietes Nidoje, Preiloje, Juodkrantėje. Juos taip pat galima išvysti Neringos muziejų įrengtoje krikštų ekspozicijoje.Tačiau ir šių paminklų negaili laikas, todėl maždaug prieš penkiolika metų Eduardо Jonušo pagamintus krikštus perdarė medžio meistras Vaidotas Bliūdžius.

Rytiniame Kuršių marių krante (žemyninėje Mažosios Lietuvos dalyje) krikštai nyko sparčiau, tačiau ir čia jie nebuvo visiškai pamiršti. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu krikštai, kaip antkapiniai paminklai, buvo pastatyti žymiems Mažosios Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjams (Vydūnui, Martynui Jankui, Karlui Sekundai, Adolfui Štaliui, Ernestui Berbomui, Kristupui Lekšui, Mikeliui Hofmanui ir kt.). Ne vienas iš šių krikštų suprojektuotas žinomų Mažosios Lietuvos patriotų, kultūros veikėjų ir architektų Martyno ir Marijos Purvinų.

Klaipėdos rajone krikštų tradicijos gaivinimu pirmiausia susirūpino ilgametis Agluonėnų puoselėtojas, visuomenininkas ir tautodailininkas Jonas Čepas. 1989 m. jis pastatė krikštų formos informacinius stendus prie Kantvainių, Stragnų, Žydelių, Vanagų ir Kojelių kapinių. J. Čepas prisimena, kad 1989 m. Agluonėnų etnografinėse kapinėse dar buvo keturi sutręšę krikštai, kuriuos jis rekonstruavo. Jis taip pat aktyviai plėtojo „Krikštų kalnelio“ idėją Agluonėnuose. Čia pastatyti menininkų sukurti autoriniai paminklai krikštų tema, skirti iškilioms Mažosios Lietuvos asmenybėms. Netoli kalnelio, to paties iniciatoriaus dėka, pasodinta laikmečio ąžuolų spiralė, kurios pradžioje stovi krikštas su informacija apie įgyvendintą projektą.

Meistras yra pagaminęs krikšto formos memorialinius paminklus Jono Genio malūno buvimo vietai įamžinti ir Mažosios Lietuvos pedagogui, poetui, spaudos ir raštijos darbuotojui Johanui Ferdinandui Kelkiui, kuriems šiuo metu ieško vietos. Be to, jis yra pastatęs ir keletą antkapinių krikštų savo artimiesiems bei draugams.

Plikių mokyklą lankiusi dailininkė grafikė ir kraštotyrininkė Eva Labutytė (1938–2003) taip pat reikšmingai prisidėjo prie krikštų tradicijos populiarinimo. Ji kūrė grafikos darbus (pvz., ofortų ciklą „Krikštai – baltų ženklai“ (1995 m.), publikavo straipsnius (2000–2001 m.) ir sudarė parodos „Krikštai mene“ katalogą (2001–2002 m.)

Šiuo metu prie krikštų tradicijos populiarinimo aktyviai prisideda ir žinomas Klaipėdos rajono tautodailininkas Saulius Rumbutis. Jis yra surengęs ne vieną autorinę parodą ir dalyvavęs bendrose parodose, kuriose pristatė savo sukurtus krikštus. Už šiuos darbus jis yra apdovanotas 2003 metais „Aukso paukštės” apdovanojimu. Meistras nekopijuoja tradicinių krikštų tiksliai, bet gilinasi į jų raišką ir kuria savitus, šiuolaikiškai interpretuotus kūrinius.

Daugiau kaip šimtmetį stebėtas krikštų tradicijos nykimas, kurį lėmė medžiagos trapumas, besikeičianti pasaulėžiūra, tikėjimas, laidojimo papročiai ir gyvensena, taip pat istoriniai įvykiai bei demografiniai pokyčiai, šiandien po truputį užleidžia vietą atgimimui. Nors daugiausia žinome apie memorialinius paminklus ar krikštus primenančius statinius, skirtus iškilioms asmenybėms, vis dažniau pasitaiko atvejų, kai krikštai naudojami pagal savo pirminę paskirtį – kaip antkapiniai paminklai. Tikimasi, kad krikštai išliks Mažojoje Lietuvoje ir Klaipėdos rajone, o ši tradicija dar ilgai gyvuos, pabrėždama vietos kultūrinį savitumą ir išskirtinumą. Didžiuojamės, kad krikštai kaip nematerialaus kultūros paveldo / gyvojo kultūros paveldo tradicija į įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Lietuvininkų giedojimo tradicija

Lietuvininkų liuteronų giedojimo tradicija siekia XVI a. vidurį, kuomet Reformacijos ir Martyno Liuterio idėjos įtvirtino nacionalinių kalbų vartojimą liturgijoje, tarp jų ir lietuvių kalbą. Tuo metu buvo skatinamas lietuviškų giesmynų kūrimas ir bendruomeninis giedojimas, ilgainiui tapęs išskirtiniu lietuvininkų religinės praktikos bruožu. Svarbu nepamiršti, kad lietuvininkų giedojimo tradicija glaudžiai susijusi su protestantiškų lietuviškų giesmynų rengimu. Pirmąjį giesmių rinkinį lietuvių kalba (11 giesmių, 10 iš jų su natomis), skirtą evangelikams liuteronams, sudarė ir įdėtą į Katekizmą (1547) išleido Martynas Mažvydas. Vėlesni autoriai B. Vilentas (Giesmės krikščioniškos, 1566–70), J. Bretkūnas (Giesmės duchaunos, 1589), L. Zengštokas (Giesmės krikščioniškos ir duchauniškos,1612), D. Kleino (Naujos giesmių knygos, 1666), J. Rikovijus (Naujos pagerintos giesmių knygos, 1685), F. Z. Šusteris (1705), J. Berentas, A. F. Šimelpenigis, F. U. Glazeris (Kelios nobažnos giesmės, 1736), G. Ostermejeris (Giesmės šventos bažnyčioje ir namej giedamos, 1781), K. H. Mertikaitis (Visokios naujos giesmės, arba Evangeliški psalmai, 1800), K. G. Milkus (Senos ir naujos krikščioniškos giesmės, 1806), K. G. Keberis (Iš naujo perveizdėtos ir pagerintos giesmių knygos, 1832), F. Kuršaitis (Pagerintos giesmių knygos, 1841) pasatarasis giesmynas buvo redaguojamas, pildomas ir leidžiamas iki 1936 m., A. Šernas 1938 parengė giesmyną kariams evangelikams Karys evangelikas. Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorija išleido giesmyną Maldų ir giesmių knygelė (1956, 997; redaktorius J. V. Kalvanas). Klaipėdos rajono evagelikai liuteronai ir visi Klaipėdos rajono gyventojai gali didžiuotis, kad šioje, nuo M. Mažvydo laikų nenutrūkusioje, giesmynų rengimo tradicijoje greta tokių žymių istorinės Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų paskutinis giesmynas yra parengtas prieš kelias dienas į susitikimą su Viešpačiu iškeliavusio gerbiamo ir mylimo kunigo, Plikių bei Dovilų evangelikų liuteronų parapijų dvasinio vadovo Liudviko Fetingio su redakcine kolegija parengtas ir išleistas giesmynas „Krikščioniškos giesmės“ (2007), kuriame sukauptos kelių šimtmečių liuteronų giesmės su natomis. Prof. D. Kiseliūnaitės iniciatyva ir gerb. kun. L. Fetingio palaikymu 1992 m. buvo surengta pirmoji Giesmių giesmelė, Lietuvos evangelikų giesmės šventė ir kasmet Motinos dieną organizuojama vis kitoje evangelikų liuteronų parapijoje. Šventę organizuoja Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčia ir Lietuvininkų bendrija Mažoji Lietuva. Dalyvauja vaikai ir jaunimas nuo darželinukų iki studentų. Atgaivinamos lietuvių evangelikų giedojimo tradicijos, ypač pabrėžiamos liaudies giesmės, būdingos protestantų šeimoms (kai giedama ir namie). Ši šventė tapo įkvėpimu lietuvininkų giedojimo tradiciją teikti į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Lietuvininkų giedojimo tradicija iki šiol gyva visame Mažosios Lietuvos etnografinaime regione ir paribio vietovėse. Giedama per parapijines pamaldas bažnyčiose, religines šventes, krikštynas, konfirmaciją, vestuves, laidotuves ir kapinių bei šeimos šventes, namų aplinkoje ar susibūrimuose. Giedojimą palaiko parapijų bendruomenės, vargonininkai, chorai ir giedotojų grupės, o kai kur – ir šeimos. Vienas iš vertingiausių šios tradicijos bruožų – lokalinis muzikos stilius. Giesmių melodijos yra dvejopos: perimtos ir pritaikytos iš liaudies dainų arba Europoje paplitusių choralų. Laikui bėgant susiformavo lietuvininkų giesmių savitumas – vokiškojo choralo ir vietinių lietuviškų melodijų gyvavimas kartu. Lietuvininkų giedojimas yra ne tik religinės praktikos dalis, bet ir etninės kultūros tapatybės forma, leidžianti per giesmę dalyvauti kolektyvinėje kūryboje, puoselėti lietuvių kalbą, jos regionines ir stilistines ypatybes bei dvasinį ryšį su krašto istorija. Nors tradicija gyvuoja iki šiol, jos tęstinumui kyla tam tikrų pavojų. Liuteronai visoje Lietuvoje yra konfesinė mažuma, senieji Klaipėdos krašto gyventojai yra išsklidę po pasaulį, todėl jų kultūriniam palikimui išsaugoti ir perduoti reikia daug pastangų.

Daugelyje parapijų aktyviausi giedotojai – vyresnio amžiaus žmonės, o jaunesni gieda tik „privaloma tvarka“ iš pagarbos tėvams pamaldose ar apeigose. Migracija, urbanizacija, sekuliarizacija ir užsienyje plintančios naujoviškos giesmių melodijos kai kur išstumia senuosius vietinius melodinius variantus. Kadangi parapijų bendruomenės ir tyrinėtojai deda daug pastangų stiprinti ir skleisti šią tradiciją, galima tikėtis, kad su tinkama apsauga, švietimu ir kultūros politika ji gali būti toliau gyvai plėtojama kaip savita lietuviškos protestantiškos muzikinės tapatybės dalis.

Šiandien tradicija tęsiasi dviem tarpusavyje susijusiomis formomis: kaip bendruomeninis giedojimas bažnyčioje ir apeigose (pamaldos, šventės, kapinių šventės), ir kaip koncertinė / reprezentacinė raiška (chorai, ansambliai, solistai), kuri tradiciją pristato platesnei kultūrinei auditorijai, nepriklausomai nuo konfesijos.

Klaipėdos rajono etninės kultūros centras rūpinasi prisideda prie šios tradicijos palaikymo, 2024 m. sukvietė Dovilų bendruomenės žmones ir įkurė liaudiško giedojimo grupę, kurios pirmoji vadovė Edita Gložaitienė, šiuo metu grupei vadovauja prof. dr. Dalia Kiseliūnaitė.

Klaipėdos rajonas šiandien išsiskiria kaip svarbus Mažosios Lietuvos etninės kultūros puoselėjimo centras, kuriame kryptingai saugomos ir gaivinamos įvairios šio krašto tradicijos. Greta lietuvininkų giedojimo čia gyvai puoselėjamos kapinių švenčių tradicijos, atkuriama ir tęsiama krikštų statymo bei jų simbolikos tradicija, vykdomos bendruomeninės, edukacinės ir kultūrinės iniciatyvos. Reikšmingas vaidmuo tenka vietos kultūros puoselėtojams ir tyrėjams – Virginai Asnauskienei, saugančiai ir skleidžiančiai lietuvininkų tarmę bei folklorą, Helmutui Lotužiui, prisidedančiam prie krašto istorijos ir atminties išsaugojimo, taip pat tokioms kultūros tyrėjoms ir skleidėjoms kaip istorikė doc. dr. Silva Pocytė ir pedagogė, kraštotyrininkė, rašytoja Edita Barauskienė, kurių darbai padeda giliau pažinti Mažosios Lietuvos paveldą ir jo reikšmę šiandien.

Be jau šiame tekste paminėtų asmenų, svarbu nepamiršti ir daugybės kitų – tiek pavienių bendruomenių narių, tiek kultūros darbuotojų, tautodailininkų, dvasininkų, pedagogų ir tyrėjų, kurie tiesiogiai ir netiesiogiai prisideda prie nematerialaus kultūros paveldo vertybių puoselėjimo, perdavimo ir sklaidos. Būtent jų kasdienės pastangos užtikrina, kad tradicijos būtų pastebėtos, išsaugotos ir įprasmintos šiandienos kontekste. Vis dėlto svarbiausias vaidmuo tenka pačiai bendruomenei – jos narių įsitraukimas ir tęstinė veikla lemia tradicijų gyvybingumą ir perdavimą iš kartos į kartą, taip formuojant ir stiprinant regiono etninės tapatybės bruožus.

Tokiu būdu Klaipėdos rajonas tampa viena svarbiausių erdvių, kur Mažosios Lietuvos kultūrinė tapatybė ne tik saugoma, bet ir gyvai plėtojama šiandienos visuomenėje.

Dr. Jonas TILVIKAS

Klaipėdos rajono etninės kultūros centro direktorius

Klaipėdos rajono etninės kultūros centro nuotr.