Klaipėdos rajono kūrybiškų Metų mokytojų mintys: pedagogo profesija unikali
Nors valstybės įsipareigojimas mokytojo darbą padaryti prestižine profesija liko tik gražus pažadas, malonu, kad Klaipėdos rajono savivaldybė savaip prisideda prie mokytojo profesijos prestižo kėlimo, kasmet nominuodama tris pedagogus Metų mokytojais. Nominacija yra įvardijama garbingu šviesaus atminimo kraštietės, buvusios ilgametės Rygos lietuvių vidurinės mokyklos įkūrėjos ir direktorės Bronislavos Aldonos Gedvilaitės-Treijos vardu.
Šiemet tarp nominančių nebematome pagrindinių mokyklų, tačiau graži staigmena, kad šalia Gargždų „Vaivorykštės“ ir Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijų lituanisčių Zofijos Vaitkuvienės ir Aurelijos Daugėlienės pirmąkart yra ikimokyklinio ugdymo specialistė. Tai Alvyda Švabienė, tiesa, irgi iš gimnazijos – Veiviržėnų Jurgio Šaulio ilgosios gimnazijos pedagogė.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Zofija Vaitkuvienė: „Beveik išmokau lūkesčius kelti tik sau, tada skaudžiai nenusiviliu“
Manau, kad nominacijos skyrimą lėmė tai, jog mano pedagoginė veikla apima labai skirtingas sritis, įtraukiančias įvairių gebėjimų mokinių ugdymąsi: netradicinėse erdvėse vestos pamokos (Gargždų parke, Kisinių kapinėse, Klaipėdos rajono Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje ir kt.), integruotos pamokos-susitikimai (su etnokultūros puoselėtoju Helmutu Lotužiu, dailininke Sigute Ach, vertėja Irena Aleksaite ir kt.). Žinoma, reikšmingas darbo rezultatas – mokinių noras dalyvauti filologiniuose renginiuose bei laimėjimai rajono, regiono ir šalies konkursuose (56-ojo Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso šalies etapo I laipsnio diplomantė Danielė Domeikytė; respublikinio Borutaičių poezijos konkurso „Tėviškės pasviečiai“ laureatas Benediktas Motuzas). Mano mokiniai palaiko siūlomas iniciatyvas – patys veda pamokas kitiems mokiniams – ir gimnazijoje, ir Gargždų „Minijos“ progimnazijoje.
Pačiai keista, bet ryškiai prisimenu, kad nuo 6 kl. pildydama anketas rašydavau, jog būsiu mokytoja. Paskutiniais metais svarsčiau apie medikės profesiją. Pirmoji pedagoginė praktika Plungės 4-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Senamiesčio mokykla) labai patiko – ir praktikos vadovė Vanda, supratinga, kūrybinga mokytoja, ir jos mokinių pasitikėjimas manimi, pagalba įgyvendinant veiklas tik stiprino nuomonę, jog pasirinkau teisingai.
Man pedagogo darbas primena šokį su partneriu – vieno klaida nulemia bendrą vaizdą. Negali vienas mokytojas jaustis ir būti už viską atsakingas. Šiandien dirbantis mokytojas, kaip ir dirbęs prieš 35 metus ar dar seniau, turi būti humaniškas, teisingas ir skatinantis mokinį dirbti, siekti asmenybės ūgties. Šiuolaikinio mokytojo tik darbo priemonės kitokios, yra įvairesnių metodų, sulaukiama specialistų pagalbos.
Jau beveik išmokau lūkesčius kelti tik sau, tada skaudžiai nenusiviliu. Visų prašau netrukdyti mokytojui dirbti tiesioginio darbo – ruoštis pamokai, ją vesti. Labai vertinu ir dėkinga esu už sudarytas galimybes dalyvauti seminaruose, konferencijose, už pakankamai patogią ir modernią darbo vietą, priemones, už bendradarbiavimą ir sulaukiamą pedagoginę-psichologinę pagalbą. Kai rinkausi mokytojos profesiją, nė sapnuoti nesapnavau, kad turėsiu pildyti tiek įvairiausių dokumentų: ir ne jų gausa glumina, o nereikalingumas man, mokiniui, mokinių tėvams.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Aurelija Daugėlienė: „Švietimo sistemai reikia stabilumo, aiškumo, tvarkos ir visumos aprėpties“
Nelengva kalbėti apie save ir savo darbus. Kur kas maloniau klausytis kitų arba pačiam kalbėti apie kitų pasiekimus. Negaliu išskirti kažkurių trijų savo pedagoginės veiklos pasiekimų – visi man savotiškai vertingi. Gal labiau orientuosiuosi į kūrybines veiklas, nes tik kurdama jaučiuosi laisva ir laiminga. Tai ir Mažosios Lietuvos rašytojos Ievos Simonaitytės atminimo puoselėjimas, meninio žodžio įprasminimas, teatrinės veiklos populiarinimas mokykloje, gerosios pedagoginės patirties sklaida. Mano kabinete įkurdinta dedikacija („muziejus“ pasakyti būtų per stipru) Ievai Simonaitytei, kur galima rasti Mažosios Lietuvos kultūros ženklų bei gimnazijos istoriją menančių daiktų. Kasmet rašytojos gimties sukakčiai kuriu vaizdines instaliacijas „Kiekvienas turime savąją Ievą Simonaitytę“, kurios buvo pastebėtos ir Mažosios Lietuvos muziejaus Etnografijos skyriaus bei viena iš jų paviešinta kultūros ir meno žurnale „Durys“.
Nuo 2019 metų kasmet vedu 7–9 klasių mokinių integruotą lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos, geografijos renginį-viktoriną „Ar žinai?“, skirtą Vasario 16-ajai – Lietuvos valstybės atkūrimo dienai – paminėti. Mokyklinė viktorina išaugo į Klaipėdos rajono, vėliau šalies lygį. Nuo 2022 metų organizuoju įtraukiančią visos gimnazijos bendruomenę Tarptautinei teatro dienai skirtą integruotą-patyriminę savaitę „Čia – žaidybinis teatras“, o integruotos pamokos, skirtos ir kitų rajono mokyklų mokiniams, vyksta visą mėnesį. Pati su savanoriais mokiniais porą mėnesių kuriu instaliacijas su užduotimis, kuriomis vėliau puošiama mokyklos fojė ir koridoriai. Ugdymo teatru pamokomis baigiasi ir mokslo metai, nes tai svarbi SEU renginio „Liūtų naktis“ dalis. Tradiciškai kasmet gimnazijoje organizuoju Meninio skaitymo konkursą. Mano ruošiami mokiniai tampa prizininkais gimnazijoje ir Klaipėdos rajone, respublikoje organizuojamuose Meninio skaitymo konkursuose.
Būti mokytoja – svajonė, užgimusi antroje klasėje, o nuo šeštos klasės išaugusi į troškimą tapti būtent lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Man pasisekė – aš turėjau puikius mokytojus, į kuriuos norėjau lygiuotis, kurie tik stiprino, skatino mano lūkesčius. Tad vidurinėje mokykloje neliko jokių abejonių – būsiu mokytoja! „Na, na, rašyk, būsimoji mokytoja, žiūrėk, gerai rašyk, – per abitūros lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą ragino mokyklos direktorius, tyčia ar ne, atsisėdęs visai šalia, mat ta vieta buvo strategiškai patogi stebėti visus egzaminą laikančius abiturientus, – bet pažiūrėsim, kai dugną dėsim.“ Vėliau, teikdamas atestatą su pagyrimu, pasakė: „Stok į tą savo konservatoriją. Būsi tu mokytoja. Ir teatralė būsi.“
Šiuolaikinis mokytojas visų pirma privalo būti sąžiningas sau ir kitiems, nes iš šios savybės, mano suvokimu, auga kitos. Kantrus ir taurus, nes mokytojo darbas susijęs su žinių, išminties, patirties perdavimu ir dalinimusi. Pedagogo profesija unikali, nes jo veiklos rezultatai realizuojasi kitame asmenyje. Mokytojas atsakingas už išsilavinusios kartos išugdymą, todėl jis – ir veiklus organizatorius, ir demokratiškas diplomatas, ir išmintingas psichologas, ir taktikos meną išmanantis derybininkas, ir šiek tiek aktorius, ir aktyvus šviesuolis, ir ateities prognozuotojas, ir kūrybingas entuziastas, ir objektyvus vadovas, ir atsidavęs žmogus, kurį nuolat tikrina, vertina ne tik įvairaus lygmens auditoriai, bet ir didžioji visuomenės dalis. Išeitų, kad mokytojo siela – tarsi ta Elsinoro pilis, kurioje vyksta sudėtingos moralės, įsitikinimų grumtynės, – turi išlikti skaidri, mylinti ir suprantanti. Nepaisydamas keisčiausių reformų, privalai puoselėti vertybę – žmogaus ryšį su žmogumi, integralia visuomene, pasauliu. Nemažai, ar ne?
Švietimo sistemai reikia stabilumo, aiškumo, tvarkos ir visumos aprėpties! Tai būtina, kad mokykla veiktų kaip sustyguotas mechanizmas, kad aiškiai žinotume, kas esame ir ko siekiame. Tam reikalingas lietuviškos švietimo sistemos identiteto sukūrimas. Vis žvalgomės į užsienio šalių patirtis, aklai kopijuojam, nieko apčiuopiamo savo ne tik nesukurdami, bet dar ir paniekindami turėtą patirtį. Domėtis kitų atradimais ir pasiekimais reikia, bet į juos neverta nerti stačia galva. Ne vienas prisimename, kaip kūrėme tautinę mokyklą. Ar ją turime?! Deja. Kiekvienas tautinis atgimimas prasideda nuo kalbos, etnokultūros ir istorijos gaivinimo. O mes išmetėme iš mokymo programų Ievą Simonaitytę (dabar jau antrąkart), sumažinome lietuvių autorių kūrybos, prikimšome užsienio autorių… Norėtųsi pamatuotų, pasvertų, duodančių pridėtinės vertės, o ne savitikslį procesą tenkinančių ugdymo programų keitinėjimų, kai temos tiesiog nemokšiškai perkeliamos iš vienos klasės į kitą, o visa programa įvelkama vis į naują rūbą, šįkart – kompetencijas.
Priešmokyklinio ugdymo mokytoja metodininkė Alvyda Švabienė: „Šiuolaikinis pedagogas turi būti laisvas ir nebijantis keisti pasaulį“
Tiesą pasakius, neskaičiau Nuostatų ir nesu susipažinusi su kriterijais, nes mane pasiūlė mano įstaiga ir tai buvo didžiulis netikėtumas. Esu dėkinga vadovams už pasitikėjimą. Nemanau, kad vien paskutiniųjų metų pasiekimai gali kažką lemti. Tai nuoseklaus, tikslingo darbo rezultatas. Tiesiog esu ten, kur ir turiu būti, nes myliu savo darbą: nebijau pokyčių, ieškau naujovių, kuriomis galėčiau praturtinti, paįvairinti ugdymo procesą, kūrybiškai organizuoju kasdienes veiklas, dalijuosi patirtimi su kolegomis konferencijose, metodinėse dienose, pati semiuosi idėjų iš jų.
Pedagogės profesija nėra mano vaikystės svajonė, nors giminėje mokytojų netrūko. Išlaikiusi abitūros egzaminus pasirinkau ne pedagogines studijas, bet jaučiau, kad tai – ne man. Nuo kito rugsėjo pradėjusi pedagogines studijas iš karto pajaučiau, kad tai mano kelias, tai buvo taip artima ir širdžiai miela. Pedagoginę praktiką pradinėse klasėse atlikau Veiviržėnų vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija), kurioje mokiausi, joje šiuo metu mokosi mano vaikai, dirbu aš. Po studijų teko padirbėti su pradinukais, bet darbas su priešmokyklinukais nugalėjo.
Apie reikalavimus šiuolaikiniam mokytojui galiu pasakyti trumpai: jis turi būti laisvas ir nebijantis keisti pasaulį. Matantis prasmę savo darbe. Mylintis vaikus ir tikintis jais.
Įsiminė vienų mokymų metu išgirsta mintis, kad mokytojas laimingas tada, kai gali kvėpuoti: įkvėpti pasitikėjimą, palaikymą, laisvę veikti, o iškvėpti įgyvendintas idėjas, norą eiti pirmyn. Visa tai turiu savo įstaigoje – kvėpuoju, tad esu laiminga mokytoja. Ačiū savo vadovams. Na, o iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos norisi tęstinumo, o ne nuolatinių pokyčių, nepamatuotų sprendimų, kai viskas „nuleidžiama“ nepasitarus su praktikais, neparuošus tam dirvos, neįvertinus turimų galimybių, išteklių. Norime ar ne, daug kas atsiremia į lėšas. Vis galvojame, kad kitur yra geriau ir vis vaikomės naujų vėjų, neįvertinę kultūros, istorijos skirtumų.
Labai norėtųsi, kad vykdant pokyčius būtų išgirsti mokytojai praktikai, kas gerai, kas keistina ar ko visai vertėtų atsisakyti. Biurokratija – kūrybingo mokytojo priešas. Dirbame su vaikais, o ne su popieriukais, kurių tikrai netrūksta.
Klaipėdos rajono savivaldybės Aldonos Gedvilaitės-Treijos Metų mokytojos premijos laureatėms pateikėme po keturis vienodus klausimus.
- Metų mokytojai nominuojami pagal griežtus rajono Savivaldybės patvirtintus nuostatus, kandidatas turi atitikti tam tikrus kriterijus. Todėl tarsi savaime suprantamų ir geram mokytojui „privalomų“ savybių neužtenka. Įvardinkite bent tris pastarųjų metų svarbiausius savo pasiekimus, kurie, Jūsų manymu, lėmė, kad Jums buvo suteikta ši nominacija?
- Pasirinkimas būti mokytoja buvo ankstyva mokyklinė svajonė ar sprendimas įvyko jau tik po abitūros egzaminų? Pirmoji pedagoginė praktika patvirtino, kad pasirinkimas teisingas ar sukėlė tam tikrų abejonių?
- Prisiminkime sparnuotąją profesorės Vilijos Targamadzės frazę, kad yra mokytojų „Nuo Dievo ir mokytojų neduok, Dieve“. Kokiomis svarbiausiomis savybėmis turi pasižymėti šiuolaikinis mokytojas, kad jį galėtume laikyti, jei ne „nuo Dievo“, tai bent jau ne profesorės įvardintu antruoju variantu?
- Pastaruoju metu švietimo sistemoje vykdomos įvairios reformos susilaukia nemažai visuomenės kritikos. Kokių lūkesčių įgyvendinimo labiausiai norėtumėte iš Švietimo ir sporto ministerijos, rajono Savivaldybės, savo švietimo įstaigos?
Kalbėjosi Egidijus ŽIEDAS
Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.
