Klebonas Vidmantas Gricius: tušti žodžiai į šv. Velykas neveda
Viena svarbiausių krikščionių švenčių šv. Velykos ir vėl švenčiamos karantino kontekste. Asketiškos, įvairiomis grėsmėmis pasižyminčios. Tačiau ši diena šviesi savo žinia, kad žmogus skirtas gyvenimui, ne mirčiai, skirtas gėriui, o ne blogiui. „Gyvenimas nesustoja – reikia dirbti, veikti ir šiomis sąlygomis. Šiemet šv. Velykos džiaugsmingesnės nei pernai. Su parapijiečiais stengsimės pajusti Prisikėlimo džiaugsmą“, – švenčių išvakarėse kalbėjo Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios klebonas Vidmantas Gricius.
Klebonas V. Gricius: „Šiemet šv. Velykos bus žymiai džiaugsmingesnės, stengsimės su parapijiečiais pajusti Prisikėlimo džiaugsmą.“
Pasiruošę remontuoti bažnyčią
Prieš puspenktų metų iš šurmuliuojančio Šventosios miestelio į Veiviržėnų parapiją klebono tarnystei paskirtas kunigas V. Gricius pasijuto patekęs į tylos ir ramybės oazę su švelnaus liūdesio šešėliu. Ten prabėgo 21 tarnystės metai, pastatyta nauja modernios architektūros bažnyčia, pareikalavusi daug dvasinių ir fizinių jėgų, bet už tai pelnytas Palangos miesto garbės piliečio vardas, jau dirbant naujoje parapijoje. Veiviržėnuose gyvenimo ritmas ne toks skubrus, kaip kurorte, nebe tiek telefono skambučių. „Nesudėtinga buvo čia priprasti – atsirado naujų pažinčių. Kiekviena vietovė turi savo privalumų. Čia nėra tokio pulsavimo kaip kurorte: ruošimasis sezonui, bėgimas, o po to – ramybė. Veiviržėnuose žmonės ramybe džiaugiasi nuolat, gyvenimo ritmas lėtesnis. Privalumas, kad nėra per daug skambučių. Gyvenu gražioje vietoje: pro klebonijos langus matau įspūdingą Veiviržo upelio slėnį. Gražus gamtovaizdis – irgi privalumas: gerai nuteikia, o kai gerai jautiesi, ir kiti dalykai gerai klostosi“, – dėstė kunigas Vidmantas.
Per savo tarnystės metus Veiviržėnuose jis pasiryžo atgaivinti istorinį klebonijos pastatą – dešimtmečiais nykusį, o dabar puošiantį miestelį. „Atstatydami šį objektą neįsiveikėme: parapijai padėjo rajono Savivaldybė, mano ankstesnė patirtis“, – atskleidė V. Gricius.
Prieš metus užgriuvusi koronaviruso pandemija šaldo iniciatyvas, bet klebonas V. Gricius turi siekiamybę perdažyti medinės bažnyčios, kultūros paveldo objekto, fasadą, stogą. „Parengėme projektą, gavome leidimą. Pateikėme Savivaldybei paraišką, kad iš dalies finansuotų iš Kultūros paveldo fondo, nes parapija viena nepajėgi, – kalbėjo jis. – Norime atgaivinti buvusią spalvą, tai yra balta su sendinto ąžuolo apvadais. Stogas bus šiek tiek tamsesnis nei dabar. Projekte gražiai atrodo. Gavę finansavimą, nelaukdami pradėtume darbus, o jeigu ne, svarstysime, kaip koreguoti situaciją. Negavę ruoštumės kitiems metams: reikia pakeisti supuvusius langus, o sustiprėję finansiškai, dažytume kitais metais. Siekiamybė padaryti šį darbą yra, nors sudėtingas karantino laikas. Bet dėl to gyvenimas nesustoja – reikia dirbti, veikti ir šiomis sąlygomis.“
Prisikėlimo džiaugsmas – su parapijiečiais
Pandemija apsunkino parapijiečių gyvenimą. „Iki tol bandžiau raminti, jog gyvename aukso amžių, nes tada bėdojo dėl menkų pensijų ir kitų dalykų. O dabar sakau, kad reikia suvokti laiko ženklus ir pagal juos gyventi – džiaugtis reikia šiandien, – kalbėjo V. Gricius. – Atpalaidavus karantino suvaržymus žmonės ateina į pamaldas. Įprato laikytis saugumo reikalavimų, saugoti save ir kitus. Mūsų bažnyčia didelė, erdvi, vėjo perpučiama, natūraliai vėdinasi. Čia nesunku rasti patogią vietą, kad gerai jaustųsi. Tie, kas baugštūs, į bažnyčią neina.“
Ir šios šv. Velykos – karantino kontekste. Klebono teigimu, turime prisitaikyti, nors ir norėtųsi švęsti džiaugsmingai, norisi triumfo. „Šv. Velykos – pagrindinė Kristaus prisikėlimo iškilmė, šventė, įpareigojanti kiekvieną širdyje kilti iš klaidų, taisytis ir padėti kitiems kilti. Esu ne kartą sakęs, kad tušti žodžiai į šv. Velykas neveda – reikia ruoštis, pirmiausia savo širdis. Bažnyčia moko atsisakyti blogio, atsinaujinti. Pasaulį reikia keisti nuo savęs, – dėstė V. Gricius. – Bažnyčia neakcentuoja tuščio kapo – prisikėlęs Kristus gyvas tarp mūsų. Užgriuvus ligai ar kitai bėdai mes atsiduriame tarsi tuščiame kape, iš kurio reikia išsivaduoti.“
V. Gricius prisiminė, kaip pernai šv. Velykų rytą tuščioje bažnyčioje su svečiu kunigu aukojo Mišias. „Suvokiau, jog žmonių nėra ne dėl jų abejingumo, o dėl sudėtingos pandeminės situacijos, didelės grėsmės sveikatai ir gyvybei. Šiemet šv. Velykos bus žymiai džiaugsmingesnės, stengsimės su parapijiečiais pajusti prisikėlimo džiaugsmą“, – atskleidė kunigas.
Visgi ir šiais metais Prisikėlimo šventė skirsis nuo ankstesnių: dėl pandemijos paraginta atsisakyti procesijų – ne tik Verbų sekmadienį, bet ir Kryžiaus kelio miestelio gatvėmis, taip pat Velykų ryto Mišių procesijos, neleista tikintiesiems bučiuoti kryžių. Bet, klebono teigimu, tai ne esminiai dalykai, svarbiausia – atlikti maldas, skirtas šiai iškilmei.
Jis įsitikinęs, kad per vieną didžiausių krikščionių šventę nebus sunku suvaldyti tikinčiųjų srauto bažnyčioje. „Nesusirinks per gausiai – žino, kad Velykų rytą būna itin daug žmonių, būdami atsargūs galbūt stengsis ateiti į vėlesnes pamaldas arba kitą Velykų dieną – pamaldų tvarka kaip ir anksčiau“, – patikino klebonas. Jis pakvietė švęsti Velykas pagal galimybes: ateiti į rytines pamaldas ar melstis stebint per televiziją transliuojamas Mišias.
Ramybės!
Daug netikėtų situacijų, suvaržymų pasitaikė klebonui V. Griciui per beveik 28 kunigystės metus bei ankstesniuose gyvenimo etapuose. „Kokia drausmė buvo studijuojant seminarijoje – sugalvojęs negalėjai išeiti. Penkerius metus reikėjo laikytis griežtos tvarkos, o juk taip pat norėjosi laisvai gyventi. Bet siekdamas tikslo, turėdamas motyvaciją prisitaikai ir gyveni. Dabar irgi yra tikslas – būti sveikiems, neužkrėsti kitų“, – kalbėjo kunigas.
O ryškiausi prisiminimai iš vaikystės Velykų?
„Būdamas dešimtmetis priėmiau Pirmąją Komuniją ir, atėjus šv. Velykoms, nusprendžiau patarnauti Mišioms. Pirmą kartą per iškilmę stovėdamas prie altoriaus šalia imituoto Kristaus kapo, įkvėpiau smilkalų ir nualpau. Mama sakė, kad daugiau nebeisiu, bet tai manęs nesustabdė sekmadieniais patarnauti Mišiose“, – dalijosi prisiminimais kunigas.
Jis iki šiol prisimena savo jauseną gražią Velykų dieną, kai į bažnyčią ėjo pasipuošęs naujutėlaite mamos pasiūta striuke. „Nežinau, kodėl ji man taip patiko, bet iki šiol ta džiugi jausena tebelydi. Mama buvo naginga siuvėja ir mėgo puošti savo šeimą“, – atskleidė V. Gricius.
Jo teigimu, vertingiausia bažnyčioje tai, kad kiekvienose Mišiose linkima ramybės. „Norėčiau visiems palinkėti ramybės visose gyvenimo situacijose, nes kuo daugiau ramybės širdyje, tuo gyvenimas džiaugsmingesnis. Ramybės aleliuja atspalvyje!“ – Velykų proga palinkėjo klebonas V. Gricius.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
