Klojimo teatrų šventėje – pažintis su liaudies amatais

„Klumpės kainuoja kaip geri batai, bet jei ant žvyro nešoksi, gal ir visam gyvenimui užteks“, – šypsojosi tautodailininkas V. Raibužis, nuolat dalyvaujantis amatininkų mugėse, šventėse ir supažindinantis su nykstančiu amatu.

Šventėms keičiant vienai kitą mūsų rajone, teko pabuvoti ir kaimynystėje. Kretingos rajone, Nasrėnuose, vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinėje-muziejuje, neseniai vyko klojimo teatrų šventė „Po klevu didžiuoju“. Vieni spektaklius stebėjo, kitus erdvioje sodyboje įsikūrę amatininkai mokė pinti iš šiaudų, karklų, eglių šaknų, drožti šaukštus ir net klumpes. O kad jėgų nepritrūktų, buvo vaišinama žemaitiškais patiekalais.


Šaukštai paklausesni
Nasrėnuose šventėje „Po klevu didžiuoju“ spektaklius rodė Plungės, Kretingos, Mažeikių rajonų kultūros centrų teatrai ir Klaipėdos rajono Agluonėnų klojimo teatras, o susirinkusiuosius linksmino Plungės rajono Žlibinų kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvas „Sausdvarėlis“. Tokia šventė neįsivaizduojama be tradicinių amatų puoselėtojų.
„Dirbu Plungės „Saulės“ gimnazijoje ir Babrungo progimnazijoje technologijų mokytoju. Laisvalaikiu anksčiau užsiimdavau stambesniais medžio dirbiniais, teko ir duris, ir baldus gaminti, dabar drožiu prieverpstes, klumpes, šaukštus, dirbinius iš medžio gumbų“, – prisistatė vienas iš Plungės tautodailininkų Viktoras Raibužis. Nors tokiose šventėse jis dažniau parduoda medinį šaukštą negu porą klumpių, susidomėjusiųjų jomis netrūko. Liepines klumpes vieni matavosi, kiti klausinėjo, kaip jos drožiamos, treti kraipė galvą stebėdami patį kūrybinį procesą. Susipažinti su meistru atvažiavęs Artūras Aleksa iš Jonavos sakė rankiniais įrankiais drožiantis šaukštus, o Nasrėnuose pabandė drožti senovinį apavą.
Dovanų į užsienio šalis siunčiamos ir vežamos klumpės Lietuvoje dovanojamos vestuvių, jubiliejų proga, jas užsisako liaudies šokių kolektyvai, folkloro ansambliai. Plungiškio V. Raibužio klumpės pažįstamos ir gargždiškiams šokėjams – šiuo metu kaip tik užsakytos keturios poros.


Klumpės ir chirurgui
2012 m. Žemaitijos nacionaliniame parke savaitę vykusiame klumpių drožimo seminare V. Raibužis kartu su medžio drožėjais skulptoriais Adolfu Teresiumi, Dariumi Udrakiu, Juozu Videika mokėsi iš dabar jau a. a. šateikiškio Antano Kniūkštos, kuris gamino klumpes, parodė, kaip galąsti įrankius, patį darbo procesą. „Prieš metus ar pusmetį buvau drožęs savarankiškai, nes vienos kolegės vyras buvo chirurgas ir žmona norėjo jam padovanoti klumpes, kadangi buvo sunešiojęs anksčiau įsigytas“, – intrigavo V. Raibužis. Pasirodo, klumpės – puikus apavas operacinėje, nes neprakaituoja kojos. Viktoras neslėpė, kad šitos pirmosios klumpės buvo išbandymas, bet dar didesnis – autentiškų įrankių paieškos. Tačiau, kaip jis sakė, likimui sėkmingai susiklosčius, iš vieno meistro našlės nupirko reikalingus įrankius, o pusbrolis padovanojo Viktoro senelio įrankius.
Plungės rajono sertifikuotas stalystės, baldininkystės ir šaukščiaus tautinio paveldo meistras prisipažino, kad yra iš giminės, kurioje daug meistrelių: „Senelis, Lietuvos savanoris, buvo baldžius, račius, kalvis – nagingas žmogus, turėjo 11 vaikų, iš jų 8 sūnus – visi meistreliai.“
V. Raibužis ne tik pats drožia, bet ir moko savo mokinius: sudėtinga klumpių drožyba reikalauja daug kantrybės. Vis dėlto Viktoro mokiniams įdėjus daug darbo ir pastangų sėkmė šypsosi ir tradicinėje parodoje-konkurse „Stanislovas Riauba – Žemaitijos Andersenas“, ir „Sidabrinio vainikėlio“ konkurse. „Jame kasmet dalyvaujame nuo 2013 m., patenkame į respublikinius turus. Šeši mokiniai yra laimėję pirmąsias vietas“, – mokinių įvertinimu džiaugėsi mokytojas.

Tautodailininkė K. Lopetienė klojimo teatrų šventėje mokė pinti šiaudinius varpelius.

Nuo šiaudo – iki skrybėlės
Sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo pynimo amato puoselėtoja, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus tautodailininkė Kornelija Lopetienė iš Kelmės ilgą stalą Nasrėnuose buvo nuklojusi pintais šiaudiniais rankdarbiais: segėmis, indeliais, kalėdiniais žaisliukais, o pintos šiaudinės skrybėlės ne tik ant stalo pūpsojo, bet ir medžius papuošė. Nusipinti prisiminimui kalėdinį varpelį panoro ne vienas šventės dalyvis.
„Deja, pasekėjų, mokinių neturiu – niekas nebenori mokytis pinti“, – apgailestavo tautodailininkė, išmokusi pinti būdama 15 metų.
Lankydama ligoninėje globėją ji sutikusi senutę Stankienę iš Užvenčio ir pamačiusi, kaip ji pynė. „Parėjusi pradėjau kurti. Prisiroviau žolių, nes šiaudų neturėjau. Kitą dieną, kai nuėjau aplankyti, pasakiau, kad nusipyniau sagę į plaukus, nes buvau ilgais plaukais. Pynėja nepatikėjo ir paprašė parodyti, kaip pyniau. Parodžiau, o ji stebėjosi, kaip vos pamačiusi galėjau išmokti“, – šypsodamasi pasakojo kelmiškė.
K. Lopetienės šiaudines skrybėles Nasrėnuose šventės dalyviai ne tik matavosi, bet ir pirko, stebėjo, kaip mikliai jos rankose rugio šiaudas virsta pynute, klausinėjo apie pynimą. Vienai skrybėlei pirmiausia reikia nusipinti 12 metrų juostų, jas „suvoluoti“, t. y. perleisti per senos skalbimo mašinos volą, nes pirštais suspausti neįmanoma, tada juostas susiūti. Įgudusi meistrė vieną skrybėlę nupina per dieną, o susiuva per pusvalandį.
„Svajodama, kad kada nors turėsiu savo namus, buvau nupynusi namelį, kur katinukas gyvena. Išsipildė mano svajonė – su vyru turime namuką prie miško“, – pasakojo moteris, kuri su vyru kas penkerius metus prie namų sėja laukelį rugių, augina, pjauna ir džiovina.
Iš ruginių šiaudų ji yra pynusi ir lopšius, ir Betliejų, kuris papuošdavo Kelmės bažnyčią. Be pynimo, siuva baldakimus, bažnytinius rūbus. Palendrių vienuolyno abitai pasiūti jos rankomis.
Šiaudelių pynimo meną K. Lopetienė pristato Kelmėje vykstančiuose Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursuose, įvairiose edukacinėse programose.
1989 m. respublikinės pynėjų dienos prizininkė su savo pintais darbais ne tik visą Lietuvą yra išvažinėjusi, bet meistrystę demonstravo ir šventėse užsienyje: Vokietijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Jeruzalėje, Italijoje ir kitose šalyse, lankėsi tarptautiniame gabiausių ir išradingiausių moterų suvažiavime Švedijoje, tarptautiniame festivalyje Prancūzijoje.

Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių