Konkurso nugalėtojai endriejaviškiai ūkį kuria ateičiai
Vaidotė ir Andrius Vainiai, ankstesniais metais konkurse „Metų ūkis“ laimėję antrąją vietą, šiemet tapo nugalėtojais. Kurti ūkį jiems padeda abiejų tėvai. Šalia viena iš pagalbininkų – mama K. Vainienė.
Nepriklausomoje Lietuvoje užaugo nauja žemdirbių karta. Šiemet konkurse „Metų ūkis“ Klaipėdos rajone laureatais tapo jauni ūkininkai Vaidotė ir Andrius Vainiai iš Endriejavo. Neseniai iš Kaune vykusios geriausių šalies ūkininkų pagerbimo šventės jie parsivežė prizą – simbolinį vilties lašą. Su viltimi savo ūkį endriejaviškiai kuria 18 metų. Jis gyvybingas ir pažangus.
Banguojantis žemdirbio džiaugsmas
Vieno iš stambesnių pieno ūkio rajone šeimininkai Vainiai neslėpė: laimingi abu, kaip ir kartu dirbantys jų tėvai. Tai – šeimos ūkis. Ir ūkininkavimo pradžia – iš jos.
Iširus kolūkiui ir bendrovei, keturiasdešimtmetė Andriaus mama Kristina Vainienė, dirbusi buhaltere, liko bedarbė. „Turėdama kelias karves, įregistravau ūkį, kad turėčiau pajamų išleisti į gyvenimą sūnų ir dukrą“, – pasakojo Kristina. Tėvams padėjo ir Andrius. Jis prisiminė, kad mokydamasis tuometėje aukštesniojoje Rietavo žemės ūkio mokykloje negyveno bendrabutyje – kasdien važinėjo iš Endriejavo. Baigęs mokslus, įsidarbino uostamiestyje, bet vis tiek padėjo ūkyje. O susiklosčius aplinkybėms, su šeima grįžo į Endriejavą ir ėmėsi ūkininkauti.
Andrius prieš 18 metų įregistravo savo ūkį. Tuomet buvo jauniausias, o netrukus ir stambiausias jaunasis ūkininkas rajone. Ūkis plėtėsi – nuo kelių melžiamų karvių iki didelės bandos. Be to, dar buliai, prieauglis, javų laukai. Ne tik savo gyvuliams grūdų užsiaugina – likusius parduoda. Pasak K. Vainienės, mišriame ūkyje lengviau išgyventi. O juk visokių negandų pasitaiko žemės ūkyje: jeigu ne politikos skersvėjai, tai gamtos ekstremalios išdaigos. „Yra nuosmukis, yra džiaugsmas. Toks jau ūkininko gyvenimas“, – ištarė Vaidotė.
Didžiausios investicijos – į žemę
„Nuo nulio pradėjom kurti ūkį, – tvirtino A. Vainius. – Gyvenome daugiabutyje, pėsti prie gyvulių ėjome. Tvartas už kelių kilometrų – Auksoro kaime, ganyklos toliausiai nuo namų nutolusios už 7 kilometrų.“ Rūpesčio ir meilės reikėjo dviem atžaloms – sūnui Matui ir dukrai Auksei.
„Sunkus kiekvienas verslas, bet užveri įmonės duris ir išeini namo, o gyvulių negali pamiršti dieną naktį“, – apie nesibaigiančius rūpesčius kalbėjo V. Vainienė.
Pasinaudodami europinės paramos lėšomis, dalyvaudami projektuose Vainiai plėtė savo ūkį, atnaujino senus tvartus, kad juose būtų geresnės sąlygos gyvuliams ir lengvesnis darbas.
Prieš 8 metus konkurse „Metų ūkis“ šiems ūkininkams buvo pripažinta antroji vieta. Per tą laiką endriejaviškių ūkis dar labiau išsiplėtė ir sustiprėjo. Dabar jie laiko 120 melžiamų karvių, jaučių, prieauglio – iš viso 340 galvijų. „Kasdien primelžiame vidutiniškai po 2 tonas pieno. Iš karvės – apie 7 tonas“, – kalbėjo ūkininkas. Šiuo metu už parduodamą pieną gauna po 22 euro centus. A. Vainius yra vienas iš pirmųjų žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ narys. „Tikiu, kad ateityje supirkimo kainos padidės“, – sakė ūkininkas.
A. Vainius deklaruoja 530 ha žemės, iš kurios 400 ha nuosavos. Ūkininkas prisipažino, jog tai buvo didžiausios investicijos. „Užtat dabar tvirtai stoviu ant žemės“, – šypsojosi jis. Ūkininkai turi įsipareigojimų bankui – kas mėnesį atseikėja nemažą sumą.
Vainių ūkyje dirba 3 melžėjos, 3 šėrikai, 3 mechanizatoriai.
Svajonė – robotizuoti fermą
A. Vainius domisi naujovėmis. „Neturiu modernios technikos, bet lankausi žemės ūkio technikos parodose ir galvoju, ką galėčiau pritaikyti“, – kalbėjo endriejaviškis. Su grupe rajono ūkininkų jis lankėsi Amerikoje pas fermerius. „Niekas nenustebino“, – šyptelėjo Andrius.
Jis prisipažino, kad labai rūpi melžimo, šėrimo robotai. Ūkininkas įsitikinęs, kad robotizavimas – pažangus dalykas: puikiausios galimybės stebėti gyvulio būklę, skirstyti pašarą pagal produktyvumą ir kita. „Ne vienas rajone pienininkystės ūkio savininkas turi robotus, apie juos galvoja ir kiti“, – sakė A. Vainius.
Vainiai laimingi, kad įvertintos pastangos kuriant ūkį, tačiau laimėjimo nesureikšmino. Ūkininkai tvirtino, jog dar daug ko trūksta. „Kurdami ūkį, tikėjomės geresnės ateities, lūkesčiai buvo didesni“, – prisipažino Vaidotė.
Jie skundėsi, kad nebėra ką įdarbinti. Taigi guodžiasi savo ištikimais, darbščiais darbuotojais.
Vainiai rūpinasi ne tik gyvulių gerove – kuria ir savo jaukų būstą, gražią aplinką. Iš daugiabučio persikėlę į „alytnamį“, kurį užleido tėvai, jie čia įrengė gražias erdves.
Šeimos ūkyje dirba ne tik Vaidotė ir Andrius su tėvais. Sūnus Matas, sulaukęs šešiolikos metų, įgijo teisę vairuoti traktorių. Jis didžiausias talkininkas tėvų ūkyje vasarą – rinko akmenis, pjovė žolę ir kitus darbus dirbo. Dabar dvyliktokas paskendęs moksluose. Vainių jaunėlė – devynmetė Auksė nebijo prisipažinti esanti ūkininkaitė. Jai labai patinka gyvuliai.
Ar ateityje vaikai perims tėvų ūkį? „Mums patiems dar reikės ilgai dirbti“, – nusišypsojo Vaidotė. O Kristina patikino: „Ūkį kuriame ateities kartoms.“
