Kraštiečio L. Donskio filosofinis palikimas: blogis yra laikinas, jei skauda ir dėl kitų
Pirmasis Klaipėdos rajono švietimo centro skaitytojų klubo susitikimas
Klaipėdos rajono švietimo centro skaitytojų klubo pirmasis susitikimas ir šviesaus atminimo prof. Leonido Donskio (1962 08 13–2016 09 21) jau po mirties išleistos jo straipsnių rinktinės „Man skauda“ aptarimas dar kartą patvirtino viešojoje erdvėje sklandančią išvadą, kad neapykantos ir blogio netoleravusio filosofo L. Donskio idėjos – nemarios.
Moralinio jautrumo kupini jo publicistiniai tekstai nepalieka abejingų, jie prieinami bet kokio išsilavinimo ar amžiaus žmogui. Jei jis tik nori pats mąstyti ir nėra praradęs optimistinio požiūrio bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis.
Pirmąjį minėto skaitytojų klubo susitikimą įprasmino L. Donskio žmonos, VšĮ Leonido Donskio fondo steigėjos ir vadovės, psichologės Jolantos Donskienės ir knygos „Man skauda“ sudarytojos, redaktorės, žurnalistės, visuomenės veikėjos Birutės Garbaravičienės dalyvavimas ir taiklios įžvalgos.
Legendinės asmenybės šviesa
„Leonido mirtis tebeskauda ir dabar. Tad visada norisi mąstyti, ką jis, palyginti dar jaunas filosofas, paliko išeidamas. Leonidas labai mokėjo dalinti dovanas plačiąja – žmogiškumo prasme. Tad bendradarbystė ir bičiulystė su juo ir buvo tokia dovana“, – kalbėjo žurnalistė B. Garbaravičienė, šešerius metus kartu su Leonidu kūrusi populiarią televizijos laidą „Be pykčio“. Ji pastebėjo, kad Leonidas netausodavo savo laiko, dalindavosi su jį mylinčiais studentais, neatsisakydavo dalyvauti įvairiose diskusijose, susitikimuose, jam buvo svarbu žmogaus ryšys su žmogumi. Deja, po laidos Leonidas sulaukdavo ir bjaurių, žeidžiančių komentarų. B. Garbaravičienė akcentavo, kad ne visi L. Donskį suprato ir dėl laidos teko ne kartą pakovoti. Filosofas turėjo jautrią širdį, bet nebuvo tik „pūkuotas“, o buvo principingas: žmogų, kurio jis negerbė, laidoje galėjo pakęsti, jei jis padėdavo atskleisti nagrinėjamą temą, bet rankos jam paduoti nenorėdavo. Tačiau Leonidas būdamas viešas asmuo niekada nekeldavo savo asmens aukščiau už kitų. Jis turėjo savo vertybių skalę, kurią atkakliai gynė, puikiai skyrė, kur yra gėris ir blogis.
„Viešosios erdvės kontekste mes atrodydavome keistuoliai. Ir ypač Leonidas, mokėjęs kalbėti be pykčio. Leonidą matydavai ekrane, o atrodydavo, kad jis kreipiasi tiesiai, kalba asmeniškai. Tokia išskirtinė buvo jo kalbėjimo maniera. Kažkas buvo pastebėjęs, kad jo klausimai pašnekovui būdavo įdomesni nei atsakymai“, – prisiminimais dalijosi B. Garbaravičienė, atkreipdama dėmesį, kad ir dabar laida vadinama legendine. „Tačiau ne laida buvo legendinė, mes buvome nedidelė komanda, o Leonidas buvo legendinė asmenybė“, – susitikime sakė laidos redaktorė.
Grįžtamoji dovana bičiuliui
L. Donskio rinktinės „Man skauda“ sudarytoja kalbėjo, kad knyga buvo tarsi jos atsakomoji dovana L. Donskiui, kurio išminties klodai iki šiol tebėra labai aktualūs ir unikalūs. Jo aštraus proto, net ateities taiklių įžvalgų ypač pasigendama dabartinėje geopolitinėje situacijoje.
„L. Donskio visus tekstus galima rasti internete, bet, manau, knyga turi didesnę išliekamąją vertę. Tad praėjus metams po jo mirties ėmiausi sudaryti jo publikacijų rinktinę“, – Klaipėdos rajono švietimo centro skaitytojų klube kalbėjo knygos sudarytoja ir redaktorė B. Garbaravičienė. Knyga, kurioje išspausdinti 76 nuo 2010 m. iki paskutinio filosofo gyvenimo mėnesio publikuoti tekstai, liudija jį turėjus itin plačią pasaulėžiūrą ir aprėpus daugybę domėjimosi bei kompetencijos sričių. Tie tekstai liudija, kad yra parašyti talentingo plunksnos meistro ir neeilinio proto, išsilavinimo žmogaus.
„Jaučiausi gyvenanti milžino paunksmėje“, – bendrystę su prof. L. Donskiu apibendrino žurnalistė B. Garbaravičienė, apgailestaudama, kad L. Donskio dovana Lietuvai ne visada buvo atitinkamai įvertinama. Gaila, kad jo nuopelnais, įvaizdžiu naudojosi politikoje. „Tik jo netekus pasigirdo iš visų kampų komplimentai, o Leonidui esant gyvam jam teko iškęsti ne vieną žeidžiančią situaciją“, – sakė laidos „Be pykčio“ redaktorė.
Naujausia knyga – šiemet
„Gyvenimą reikia gyventi suvokiant, kad jis gali bet kada nutrūkti. Todėl niekšybėms arba klaidoms pripažinti ir atitaisyti kada nors vėliau mes galime tiesiog nebeturėti laiko“, – tai pranašiškai skambančios mintys iš naujausios šviesaus atminimo filosofo L. Donskio rinktinės „Blogis yra laikinas“, kurią kokybiškai sudarė vertėjas, publicistas Laimantas Jonušys.
Šiais metais pasirodžiusios knygos viešinimo rūpesčiais ir džiaugsmais šiuo metu gyvena Leonido žmona, jo vardo fondo įkūrėja ir vadovė Jolanta Donskienė. Ji sakė esanti laiminga, kad būtent L. Jonušys, itin užsiėmęs ir autorių geidžiamas profesionalus vertėjas bei publicistas, praėjusį rudenį sutiko sudaryti Leonido tekstų rinktinę. „Atnešiau jam du kupinus maišus Leonido darbų, o jis titanišką darbą puikiai atliko per du mėnesius“, – dėkingai kalbėjo Jolanta, o tuo pačiu pasidžiaugė, kad ir ankstesnė knyga „Man skauda“ tebėra itin populiari.
Jolanta jautriai prisiminė naujausios knygos „Blogis yra laikinas“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje, kai salė vos talpino apie 500 žmonių.
„Beje, daug akademinių knygų Leonidas yra parašęs anglų kalba. Jos skirtos filosofijos, Europos įvykių, politikos analizei ir kt. Tos knygos keliauja po pasaulį, jos perspausdinamos, perkamos, bet galbūt labiau priimtinos akademinei visuomenei“, – pasakojo Jolanta. Pasak jos, 2008–2009 m. jo mokslinių tekstų kiekis atitiko 20 mokslinių darbuotojų. Jolanta akcentavo, kad Leonidas itin gebėjo susitelkti ties nagrinėjama, rašoma tema, jam itin padėjo sociologo, kultūrų ir civilizacijų istoriko Vytauto Kavolio pastabos. Tad L. Donskis dirbdavo koncentruotai, negaišo laiko nereikalingiems dalykams. Jo kasdienybėje nebuvo buities rūpesčių, kuriuos suvokdama Leonido talentą savanoriškai perėmė žmona. Jolanta sakė, kad Leonidas labai mėgo gražią buitį, pats buvo išaugęs estetiškoje savo tėvų namų aplinkoje. Jo tėtis buvo ilgametis Klaipėdos rajono higienos centro direktorius, gydytojas.
Abiejų gyvenimas – kupinas
J. Donskienė Klaipėdos rajono švietimo centro skaitytojų klubo nariams įkvėptai papasakojo apie Leonido aktyvią akademinę, politinę, visuomeninę veiklą, stažuotes užsienyje, atkaklų darbą apsiginant ir antrąją disertaciją, tačiau tik žmonėms iš šono galėjo atrodyti, kad viskas vyksta lyg sviestu patepta. Tuo tarpu iš pradžių Leonido nenorėjo net gimtosios Klaipėdos universitetas, grįžus teko sėkmingai prigyti Kauno Vytauto Didžiojo universitete.
Jolanta nuoširdžiame pokalbyje su Švietimo centro skaitytojų klubo nariais atskleidė daug prasmingo, nuolat besikeičiančio ir smagaus gyvenimo su talentinguoju Leonidu gijų. Viena iš jų maloniai susijusi ir su mūsų rajonu: 14 metų vadovu „Žilvičio“ stovykloje dirbo Leonidas, o 8 m. – Jolanta. Abu klaipėdiečiai susipažino studijuodami Vilniuje, o būtent Karklėje jis jai pasipiršo visiems ateinantiems 30 laimingų santuokos metų.
Skaitytojų klubo nariams susitikime buvo taip įdomu, kad klausimai pylėsi vienas po kito. Klubo viešnios pasidžiaugė aktyvia auditorija.
Vilija BUTKUVIENĖ
Donatos BIJEIKĖS nuotr.
