Kraštietis aktorius V. Martinaitis: turėti galimybę jau yra džiaugsmas ir laimė

Gargždiškis lietuvių aktorius, režisierius, Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos aktoriaus meistriškumo mokytojas Vaidotas MARTINAITIS – Lietuvos kine, teatre, serialuose gerai atpažįstamas veidas. Tačiau susitikime su Klaipėdos rajono moksleiviais garsus aktorius atskleidė, kad niekada nesvajojo apie aktorystę, o pasisekimas pasaulinio žinomumo sulaukusiame seriale „Stranger things“ – laimingo atsitiktinumo ir sunkaus darbo rezultatas.
Moksleiviams jis pasakojo apie gyvenimą Gargžduose, karjerą, svajones ir aktorystę. Šis susitikimas buvo Lietuvos moksleivių sąjungos Gargždų padalinio organizuotos mokinių savivaldų konferencijos „Ateitis – prieš akis!“ dalis.
Gimtinė – Gargždai
– Jūs taip pat esate kilęs iš Gargždų. Ką Jums reiškia Gargždai?
– Taip, aš čia gimiau. Tą ir reiškia – čia mano gimtinė. Kai aš buvau vaikas, truputėlį gėdijausi prisipažinti, kad aš esu iš Gargždų, nes aš, kaip vaikas, labai norėjau, kad už mane kalbėtų dar ir mano vieta. Visą laiką sakydavau, kad aš iš Klaipėdos, nes Klaipėda – didesnis miestas, jį labiau žino.
Man vaikystėje atrodė, kad Gargždai – mažytis miesteliūkštis, niekuo neišsiskiriantis, tarsi miestas, pastatytas tam, kad aptarnautų statybinį medžiagų kombinatą. Todėl anksčiau visada stengiausi nepabrėžti to. Turėjo praeiti nemažai laiko, kad aš pradėčiau didžiuotis tuo, kad esu iš Gargždų – būtent iš nedidelio miestelio. Ir man yra smagu vis sugrįžti, nes aš matau, kaip viskas čia keičiasi.
– Ar nuo mažens žinojote, kuo norėsite būti?
– Ne, nuo mažens mokiausi Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje trimito specialybės. Norėjimo, siekimo periodas prasidėjo jau įstojus į Muzikos mokyklą, o įstojau todėl, kad mano brolis pradėjo mokytis, mėgdžiojau jį. Pradžioje tai buvo įdomu, vėliau buvo sunku, nusibodo, reikėjo kantrybės, darbo įdėti.
Nuo vaikystės tokios svajonės, kuo būti, neturėjau. Turėjau vieną svajonę – man Gargžduose buvo labai nyku, tos pačios tarybinės gatvės, namai, galvojau, ar man taip visą gyvenimą reikės gyventi. Tas ir kėlė vidinį troškulį kažko siekti, ištrūkti, patirti.
Apie aktorystę niekada gyvenime nesvajojau, priešingai – buvau labai kompleksuotas vaikas, stambus, negražus, merginos į mane nežiūrėjo, tad niekada nenorėjau būti dėmesio centre. Mano tikslas buvo „neužkliūti“, jog iš manęs nesijuoktų, nesityčiotų, nepravardžiuotų. Tačiau Muzikos mokykloje teko lipti ant scenos.
– Ar prilipo tas buvimas scenoje?
– Galima sakyti, kad taip. Nes tai buvo vienintelė veikla, į kurią aš gilinausi, domėjausi ir turėjau tam tikrų sugebėjimų. Teko spręsti, kur toliau mokytis, o aš juk grojau triūba. Tad savo gyvenimą planavau, konstravau aplink savo įgūdžius ir gyvenimas mane konstravo.
Svajonė – gyvenimas kūryboje
– Su kokiais iššūkiais pradžioje susidūrėte?
– Gyvenimas yra iššūkis. Nugyventi paprastą gyvenimą yra labai nepaprasta, o iššūkis yra kiekviena diena. Mes visi savyje nešiojamės laimę, džiaugsmus, sėkmes, nesėkmes. Svarbu susigyventi.
– Kokia buvo Jūsų didžiausia sėkmė?
– Turėti galimybę jau yra džiaugsmas ir laimė. Niekada nėra vienos sėkmės. Laimės siekiai irgi skiriasi, mes visi nuo vaikystės svajojame būti ypatingi, o paskui tiesiog džiaugiamės, kad gyvename, turime darbą, užsiėmimą ir kad gyvenime yra kūrybos. Kūrybinė veikla kelia didžiausią džiaugsmą ir laimės poreikį.
– Ar yra dar neišpildytų svajonių?
– Nebėra tokių konkrečių svajonių, kurias galėčiau įvardyti. Mano svajonė yra gyventi kūrybiškai, kad būčiau įdomus ir ypatingas kitiems, kad turėčiau, ką papasakoti savo mokiniams. Kažkuo domėtis, kad galėčiau pasidalinti su kitais. Gyvenime ilgainiui patiri, kad didžiausia laimė yra dalintis. Tai yra būtina sąlyga žmogui gyvent Žemėje, gyventi visuomenėje, susiburti bendruomenėje, nes ji artima, už tave, su tavimi, ji gaubia ir jautiesi jaukiai.
Aktorystė – žmogiškosios prigimties studijos
– Gal turite kokių patarimų jaunimui, pradedančiam aktoriaus karjerą?
– Svarbiausia yra svajoti, nes svajonės kuria mus.
– Kodėl tiek daug žmonių dabar renkasi aktorystę? Kuo ji žavi?
– Ne tik šita sritis žavi. O kodėl šiandien yra tiek daug nuomonės formuotojų, kurių pagrindinis darbas ir pajamų šaltinis yra socialiniai tinklai? Nes tu įgyvendini pirminį troškimą būti išskirtiniam, pastebimam, įvertinamam. Kodėl visi taip kovoja turėti kuo daugiau sekėjų? Nes reiškia, kad jie mane vertina: milijonas žmonių žiūri, kaip ryte prabundu ir vakare užmiegu. Milijonas! Aš jau sau nepriklausau, esu reikšminga gamtos dalis. Tai, žinoma, šaržas (šypsosi – aut. pastaba). Bet ir sceninių menų siekis yra panašus – noras būti pastebėtam ir įvertintam. Tokių žmonių labai daug įstoja, tačiau vėliau atkrenta ir lieka tie, kurie priima, sutinka ir susitaiko su tuo, kad reikės daug ir sunkiai dirbti. Tie, kurie pradeda gilintis į kūrybą, išlieka.
Dažniausiai „didžiausi“ aktoriai yra pirmakursiai: jie visur vaidina, rodosi. Patys komplikuočiausi yra ketvirtakursiai, kurie turi diplomui pasiruošti, darbus atlikti, surasti atsakymus į klausimus prieš išeidami į sceną. Pradėjus dirbti nebėra to ryškaus troškimo būti pastebėtam.
– Tai kas ta aktorystė?
– Aktorystė yra žmogiškosios prigimties studijos. Kad sukurtum bet kokį personažą, tu turi studijuoti žmogiškąją prigimtį: kodėl taip, kas verčia taip jaustis, o kas išduoda, kad taip jautiesi? Tai mūsų kūno kalba, taip sukonstruota žmogiška prigimtis. Kai pradedi ją studijuoti, o tai geriausia daryti per save, ilgainiui tampa žmogiškosios prigimties studijos. Tas pats ir su režisūra.
Laimingas atsitiktinumas
– Gal galite pasidalinti patirtimi filmuojant serialą „Keisti dalykai“ (ang. Stranger things)?
– Nenoriu jūsų nuvilti. Iš šalies atrodo, kad tai yra kažkas nepaprasto, o iš tiesų tai yra toks pats darbas. Kai gavau Nacionalinį kino apdovanojimą, negavau tiek dėmesio, kiek gavau, kai išėjo šitas serialas. Čia buvo laimė, sėkmė, laimingas atsitiktinumas nusifilmuoti.
Aš net nežinojau, kur aš filmuojuosi. Paprastai į Lietuvą atvažiuoja daug užsienio kompanijų filmuoti: skandinavai, amerikiečiai, dabar vokiečiai. Kiekvieną kartą vyksta atranka filmavimams. Aktoriams siunčiamas tekstas, jie mokosi vaidmens ištrauką ir vyksta atranka. Jie nufilmuoja ir siunčia režisieriui, režisierius renkasi. Kai atsirenka, tada atsiunčia visą scenarijų, vyksta susitikimai. Mano atveju buvo taip pat, režisierius pasirinko. Man buvo paskirtos dvi pamainos Lukiškių kalėjime. Žinojau tik tiek, kad filmas apie tarybinį kalėjimą. Kai atvykau jau filmuotis, sužinojau, kad šitas vaidmuo yra didelis, turėsiu vykti į Ameriką filmuotis.
Filmo darbinis pavadinimas buvo „Tareko“, o ne „Stranger things“, taip dabar visur masiškai slepiama dėl intelektualinių vagysčių. Slepiamas scenarijus, pavadinimas, aktorių pavardės. O tai visame pasaulyje žinomas serialas, yra fanų klubai, kurie seka filmavimus. Dėl šios priežasties slepiama viskas. Pavyzdžiui, seriale nemažai kalbama rusiškai, tad serialas buvo išdalintas gabalais ir išsiuntinėtas 8 vertėjams, kurie atskirai vertė į rusų kalbą. Viskas pradėjo aiškėti tik tvarkantis dokumentus kelionei į Ameriką.
Kas mane nustebino, kad nėra ypatingo skirtumo. Lygiai taip pat, kaip ten dirba filmavimo grupė, taip pat ir pas mus profesionaliai dirba. Skirtumas – didelis biudžetas. Pavyzdžiui, mane mirties scenai grimavo 2 valandas ir nusprendė, kad man reikia paraudusių akių, dėjo lęšius. Filmavimo kompanijai buvo paskirta viena darbuotoja, kurios darbas buvo visą dieną kas 10 minučių prieiti ir sulašinti akių lašiukų, jog nedirgintų akių.
Įdomu ir tai, kad tuo metu, kai filmavome Atlantoje, buvo 33 laipsniai šilumos, mes buvome apsirengę žieminiais rūbais, buvo padarytas netikras sniegas. Tai buvo iššūkis, bet yra labai daug grimerių, kurie prieš kiekvieną dublį tave padažo.
Parengė
Gabrielė ČIUNKAITĖ