Kuo šimtametis gali pasidalinti su jaunu žmogumi?
JOHANO FERDINANDO KELKIO PREMIJOS „JAUNASIS PUBLICISTAS“ KONKURSAS
Man tuoj sukaks aštuoniolika. Jau tuoj į lagaminą sudėsiu visą Lapių kaime praleistą vaikystę ir iškeliausiu į pasaulį. Tačiau praeidama gatve dažnai sveikinuosi, o juk nepažįstu visų senųjų gyventojų, nežinau jų vardų, neišklausiau jų istorijų. Tarsi iškeliaučiau dar nepažinusi savo gimtojo krašto. Kaip tai liūdna, tiesa? Susimąsčiau, kiek iš mūsų šiandien iš tikrųjų pažįsta savo tėviškės žmones, kaimynus, gimines ir vertina praeitį. Kiek išminties ir paveldo skubėdami praleidžiame pro akis? Lapiai – nedidelis Klaipėdos rajono kaimas, mes gamtos apsupty, gražiai įsitaisę gyvename sau ant kalvos, iš dešinės mano kaimą juosia Žvelsos, iš kairės – Minijos upės, čia daug žalios spalvos ir paukščių, miškų, pievų, slėnių, o netoliese gyvena mano du kuklūs, tylūs, bet ypatingi kaimynai lapiškiai: Antanas Kundrotas, kuriam jau 92 metai, ir antrą šimtmetį skaičiuojanti Irena Jomantienė. Ar jie mums, XXI a. žmonėms, dar turi ką pasakyti?
Tikra tiesa, kad turi. Pirmiausia įdomu išgirsti savo krašto pradžios istoriją
Niekada nesu apie tai susimąsčiusi. Gyvenu Lapių kaime jau beveik 18 metų, bet kokia pradžia, dar nežinau. Taigi, kaimynas Antanas iš tėvų prisiminimų atkūrė Lapių istorijos pradžią: „Anksčiau šiose apylinkėse gyvavo Lapių dvaras, tačiau kaimo dar nebuvo. Po žemės reformos 1926 m. Lapių dvaro žemės buvo išdalytos nepriklausomos Lietuvos savanoriams. Vienas iš jų buvo mano tėvas. Taigi, nuo dvaro žemių padalijimo prasidėjo Lapių kaimo istorija.“ Antanas paliudija, kad pirmosios rusų okupacijos metu kareiviai sparčiai keitė Lapių kraštovaizdį, bet kaimo gyventojų nelietė. O Irenos pasakojimuose apie tai, kaip antrosios rusų okupacijos metu miškuose pradėjo slapstytis partizanai, kaip žmonės juos skirstė į „geruosius“ ir „bloguosius“ (pvz., vagys, apsimetėliai), dramatiškų likimų daug daugiau. „Geruosius“ atskirdavo pagal šunų lojimą. Būtent partizanavimo laikus šimtametė laiko baisiausiais. Vėliau, anot Antano, prasidėjo gyventojų trėmimai: ištremti vietiniai šauliai, partizanai, karo savanoriai, o kartu ir Antano tėvas. Galutinai įsitvirtinus sovietų valdžiai lapiškiai prievarta skatinami įstojo į kolūkį: „Suvarė visus į mokyklą ir neišleido, kol nepasirašėm dėl stojimo į kolūkį „savo noru“. Pasirašius paėmė iš žmonių ūkių visus arklius ir padargus. Leido pasilikti minimaliai žemės ir gyvulių, kad pragyventume. Visus vienkiemius ir sodybas naikino, žmones perkėlė į vieną Lapių kaimą. Dirbome sunkiai, o už visų metų vargą parsinešdavome tik maišelį grūdų liekanų.“
Vienijančios tradicijos
Pieš šimtą metų tradicijos užėmė itin svarbią vietą kaimo gyventojų gyvenime. Antanas dalinasi, kaip po visų darbų susibūrę kaimo gyventojai laisvą laiką leisdavo kartu giedodami prie žibalinės lempos ar šokdami per gegužines. O Irena nepamiršo ir visą gyvenimą savo šeimoje šventė Kalėdas, Kūčias, Velykas, tų švenčių metu aplankydavo kaimynus ir kartu vykdavo į Mikoliškių bažnyčią. Kaimo gyventojams šventės buvo ne tik poilsis po sunkių darbų, tai buvo būdas puoselėti bendruomenės jausmą, išsaugoti savo šaknis ir jausti ryšį su gamta. Ir aš susimąstau, klausydama Antano: šiandienos kaimas jaunajai kartai – tik gyvenimo vieta, per dieną dirbę mieste, vakare išvargę grįžta namo, vaikus parsiveža iš darželių, mokyklų ir jau neranda laiko ar jiems tiesiog nebesvarbu dalyvauti kaimo šventėse, palaikyti artimus bendruomenės narių ryšius. Ištikimi švenčių lankytojai lieka vyriausieji kaimo gyventojai, o jaunimo aktyvumo abu senoliai pasigenda. Žinoma, menkas jaunosios kartos dėmesys savo kaimo reikalams lemia ir vis mažėjantį švenčių skaičių, dėl ko liūdi tiek šimtamečiai, tiek aš. Mano mėgstamiausia tradicinė Lapių šventė – tai Keturių kartų vakaronė. Jos dalyve tapau vos pradėjusi lankyti darželį. Šiandien prisimenu, kaip visi Lapių mokyklos moksleiviai susiburdavo į kultūros namus repetuoti, o šventės atmosfera sujungdavo visas keturias Lapių kaimo kartas į vieną didelę bendruomenę. Būtent Keturių kartų vakaronė ir buvo mano pirmoji šventė, kuri atskleidė Lapių kaimo sielos grožį ir išmokė suprasti, kas yra ryšys tarp bendruomenės narių. Tačiau, uždarius Lapių mokyklą, neberengiama ir vakaronė, dėl to man be galo gaila pačių jauniausių Lapių gyventojų, kurie jau nebepatirs šių kaimą jungiančių tradicijų. Kalbu kaip šimtametė, tiesa?
Neįkainojamų vertybių kraitis – bendrystė, tikėjimas ir darbas
Svarbiausios Irenos vertybės išsakytos paprastai ir be galo gražiai cituojant Šventąjį Raštą: „Tikėjimas, viltis ir meilė.“ Užauginusi keturis vaikus, su šypsena ji dalinasi, jog turi devynis anūkus ir trylika proanūkių, už kuriuos meldžiasi kiekvieną vakarą. Antano gyvenimo laikyseną atspindi jo kredo: „Nedaryk kitiems to, kas pačiam nepatinka.“ Tvirtai tikėdamas žmonių gerumu, jis sakosi nesutikęs blogo žmogaus ir su visais randantis bendrą kalbą. Nejučia prisimenu per literatūros pamokas išmoktą XVIII a. lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio moralinį priesaiką: „Kiekvienam daryti gera savo darbu ir žodžiu.“ Donelaitis toks artimas mano ilgaamžiams kaimynams…
Aš daug ko nežinau
Aš nežinau, ką reiškia užaugti dešimties vaikų šeimoje, nežinau, ką reiškia dirbti sunkius ūkio darbus ar „gauti ravėjimo normas“ sovietmečiu. Tačiau Irena ir Antanas žino. Net sunku apie tai samprotauti, juk pasaulis šiandien visai kitoks! Šiandien gyvenimas atrodo daug patogesnis, mums viskas tiesiog ranka pasiekiama, telefone sutalpintas pasaulis telpa kišenėje. Tačiau senoliai, kurie užaugo be šiuolaikinių technologijų, pajuto ne tik priespaudos ar prievartos naštą, bet įvertino paprastumo ir savarankiškumo prasmę. Ištrėmus tėvą į Sibirą, Antanui (jis tuo metu buvo tik keturiolikos) reikėjo prisiimti ūkininko pareigas. Nors šis darbas „juodas“ ir sunkus, Kundrotų šeima būtų be to darbo neišgyvenusi. Irena būdama dvidešimt ketverių ištekėjo ir turėjo prižiūrėti tiek vaikus, tiek ūkį ir namus. O juk svajojo apie mokslą… Tačiau dirbdami sunkius darbus ilgaamžiai džiaugėsi esama akimirka neskubėdami. Senoliai pasakoja apie dienas, kai neegzistavo šiandienos perteklinė visuomenė, kai augindavo ir pagamindavo tiek, kiek reikia. Taip pat šimtamečiai viską darė patys: siuvo drabužius, augino derlių, apdirbo medį, metalą. Šie žmonės buvo tikri „visų galų“ meistrai, tačiau ar galime tokių rasti šiandien? Praėjusio šimtmečio žmonės vertino nuoširdų darbą – tai, ką šiandien praradome skubėdami. Darbas vienijo, suartino su bendruomene ir teikė gyvenimui prasmę. „Darosi liūdna, kai nerandu sekmadienį kuo užsiimti“, – prisipažįsta ilgaamžis Antanas. Ir pagalvoju klausydama jo žodžių, kad šiandien, kai yra tiek daug karjeros galimybių, labai svarbu mums, jauniems žmonėms, pasekti šimtamečių pavyzdžiu ir rinktis malonumą bei gyvenimo pilnatvę teikiantį darbą.
O laisvalaikio prasmė?
Prieš šimtą metų kaimo žmonės keliaudavo retai, todėl jų bendruomenės buvo glaudžios. Antanas ir Irena augo aplinkoje, kurioje žmonės pažinojo kiekvieną, padėdavo ir rūpindavosi vienas kitu. Kaime pagalba vienas kitam buvo natūralus dalykas. Jei kam nors reikėjo sutvarkyti stogą ar nuimti derlių, visi nedvejodami padėdavo. Bendrystė tai būdavo atrama, padedanti ištverti sunkius laikus ir kartu džiaugtis laimės akimirkomis. Antanas bendrystę rado ne tik Lapių bendruomenėje, bet ir šokdamas įvairiuose kolektyvuose. Savo laisvalaikį turtindamas „Sidabrinės gijos“, vėliau „Cyrulelio“ ir „Minijos“ šokių ir folkloro kolektyvuose, senjoras puoselėjo ne tik artimą ryšį, bet ir savo krašto papročius. Klausydama šypsausi: aš taip pat šokėja, todėl Antanas mane labai įkvepia. Štai prieš mane stovi 92 metų žmogus, o jis dar šią vasarą šoko šimtmetį skaičiuojančioje Lietuvos šokių ir dainų šventėje! Argi tai ne nuostabu? Tačiau, pažvelgus į dabartinį pasaulį, kaimynysčių ir kolektyvų bendruomeniškumo jausmas nebe toks stiprus. Todėl jauniems žmonėms svarbu suvokti apie draugystę, rūpestį, dalinimosi reikšmę ir pilnatvės jausmą.
Nemažai savo artimųjų, klasės draugų, brolių, seserų ar savo vaikų Anapus palydėję šimtamečiai, atramos ir stiprybės semiasi tėvų išugdytame tikėjime. „Taip mama išmokė – nepasimeldus nenueisi miegoti“, – dalinasi Irena. Tačiau tikėjimas šimtamečiams nėra vien tik religinis kelias, jis tampa aiškiu moraliniu kompasu, kuris ugdo tokias aukštąsias dvasines vertybes, kaip dorumas, atjauta ir viltis.
Būtent šių vertybių aš pasigendu. Į Dievą jaunoji karta numojusi ranka, kartu apleidžia ir tikėjimo ugdomas vertybes. Dauguma jaunų žmonių niekuo netiki, nesivadovauja aukštesniaisiais moralais ir pasaulį mato pro materialinę prizmę. Pamiršę tradicijų prasmę atitolo nuo žmonių, tapo tušti ir mažiau jautrūs pasaulio nelaimėms. Sunkiais neramumo laikais užaugusiems Irenai ir Antanui teko išgyventi nemažai pasaulį sukrėtusių įvykių. Tačiau baisius laikotarpius išgyventi prieš šimtą metų gimusiems žmonėms nepristigo vilties. Kad pasipriešintų sovietų valdžiai, paprasti kaimo bernai ėjo į miškus ginti tėvynės, nes jie tikėjo Lietuvos ateitimi. Kur ši jauno žmogaus viltis šiandien? Partizanų gretose stovėjo daugiau nei 20 tūkst., o šiandien sulaukiame tik penkių tūkstančių savanorių. Žinoma, šiandien visai kiti laikai, aš tai suprantu, bet, kilus neramumams, kiek žmonių pasirinktų pasilikti ir kovoti už tėvynės ateitį?
Negęstanti šviesa
Ir vis dėlto mano širdį labiausiai sujaudino šviesa, kurią spinduliuoja Antanas ir Irena. Išgyvenę sunkius istorinius laikotarpius ir sulaukę garbingo amžiaus, jie ne tik neprarado to vidinio žiburėlio, bet jį išsaugojo ir dalinasi savo šviesa su kitais. Šie du be galo paprasti ir dori kaimo žmonės primena man, kad tikrasis džiaugsmas kyla iš darbo, kuris duoda naudą visiems, iš tikėjimo, kuris teikia stiprybės, ir iš tradicijų, kurios sujungia šeimą ir bendruomenę. Irenos ir Antano išmintis įkvepia mane stabtelėti, įvertinti tai, kas šimtmečių patikrinta, ir padeda suvokti, kad tikrieji gyvenimo lobiai randami ne materialinėse vertybėse, o paprastume, širdies gerumo šviesoje.
Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazija
