Kurstydama kitų kūrybiškumą menotyrininkė spinduliavo gyvenimo džiaugsmą

Menotyrininkė, mokytoja, tautodailininkų, meno žmonių įkvėpėja Jovita SKOLEVIČIENĖ nebesulaukė 70-ojo pavasario. Užklupusi liga nebeatsitraukė, ir 2007 m. vasario 21 d. ji mirė. Praėjus penkeriems metams po mirties J. Skolevičienei suteiktas Gargždų miesto garbės piliečio vardas. Kalbėti būtuoju laiku apie šią optimizmą, meilę menui, žmonėms ir gamtai skleidusią moterį iki šiol nelengva nei artimiesiems, nei draugams. Jos pasigenda ne tik kolegos, buvę mokiniai, kaimynai, bet ir tie, kurie asmeniškai Jovitos nepažinojo. O pažinojusieji dėkoja likimui, nes jų gyvenimui suteikė šviesos.

Pagal paskyrimą

„Mama gimė Plungės rajone, Pajūralio kaime, didelėje šeimoje. Giminių susitikimuose taip ir sustodavo: trys seserys, brolis, tada vėl trys seserys ir nusifotografuodavo. Tai buvo tradicija. Didelė šeima, didelė bendrystė. Mama 14 metų neteko tėvų. Ją augino brolis ir seserys. Patyrusi daug vargo ir žmonių gerumo, gyvenime visada stengėsi padėti kitiems“, – prisiminimais apie mamą šį pavasarį dalijosi dukra Elona. Nors, pasak jos, mama norėjusi būti medikė, kažkas ją perkalbėjęs. Tad 1955 m. baigusi Klaipėdos pedagoginę mokyklą Jovita tapo mokytoja ir pagal paskyrimą atvažiavo į Gargždus. Vos pradėjusi darbą, įvairiais gabumais apdovanota Jovita įsitraukė ir į teatro veiklą. „Žinau, kad vaidino „Vyšnių sode“, bet aš sukliudžiau mamos aktorės karjerai – „sugalvojau“ ateiti į šį pasaulį. Nors daugiau vaidinti scenoje mamai neteko, bet vėliau, kai tapo menotyrininke, kiekvienas parodos pristatymas jai buvo įsijautimas į vaidmenį. Ar mokinių, ar profesionalių dailininkų parodas pristatyti – skirtingas įsijautimas“, – vartydama nuotraukas pasakojo Elona.

Jovitos ir Alberto Skolevičių namuose Sodo gatvėje, prie senojo Gargždų parko, buvo begalė knygų, daug apie meną, kurių mažai kas Gargžduose turėjo. Elona su broliu Vaidotu jas irgi pavartydavo, tačiau mama nevertė skaityti. Galbūt meno pojūtį ji stengėsi įskiepyti kitaip: skatino stebėti gamtą, atkreipti dėmesį į detales. Elona prisimena, kaip kartais su broliu ir tėvais išeidavo į mažutį miškelį už dabartinės „Kranto“ pagrindinės mokyklos. Tai buvo ne tik pasivaikščiojimas – tai buvo piešimas gamtoje. Ir piešė visi keturi.

„Jokių pastangų tįst ar orientuot į menus nebuvo, tiesiog nuolat toj terpėj būnant augančiam bernui „sunkėsi“ iš aplinkos – ir parodos, ir apsilankymai galerijoj, dailės knygos „su daug paveiksliukų“, mamos sugebėjimas trumpai ir suprantamai apibūdinti dailės kūrinio stilių, žanrą, menines savybes, privalumus ar trūkumus“, – sakė J. Skolevičienės sūnus Vaidotas.

Nors Elonos profesinis kelias nuvedė į Kauno politechnikos institutą (dabar KTU), tačiau galbūt mama netiesiogiai turėjo įtakos jos dukroms: Laima šiemet gavo grafikos bakalauro diplomą, o Vaiva, taip pat pasirinkusi grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, studijuos antrame kurse. Tiesa, anūkas Linas pasuko į tiksliuosius mokslus. J. Skolevičienės gabumus, ko gero, paveldėjo sūnus Vaidas, tapęs dizaineriu. Menininkų Vaido ir įžymios grafikės Eglės Vertelkaitės šeimoje tęsiamos tradicijos – meno keliu pasuko dukra Emilė (VDA skulptūros katedros absolventė), sūnus Vincentas šiemet baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, vyresnysis Augustas, kaip sako tėtis Vaidotas, – barmenavimo meno srities virtuozas.

Iš mokyklos – į studijas

Mokytojos darbas Gargžduose J. Skolevičienei teikė malonumą, o mokiniai žavėjosi savo mokytoja ir nuoširdžiai jos klausė, iš pamokų nebėgo net padykę berniukai. Tad nenuostabu, kad ir po daugelio metų gatvėje ji išgirsdavo buvusių mokinių šūktelėjimų: „Mokytoja, kaip aš jus myliu!“ Ji pati degė ir mokėjo uždegti grožiui, pažinimui, menui atviras vaikų širdis. Buvusi jos mokinė, kraštietė menotyrininkė, architektūros istorikė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė a. a. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė, 2006 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, interviu „Bangai“ yra prisipažinusi apie piešimo mokytojos J. Skolevičienės įtaką profesijos pasirinkimui: „Mokymosi laikotarpis Gargždų vidurinėje dabar man atrodo kažkoks standartiškas, nuobodokas. Išskyrus vieną nepaprastą dalyką. Kai piešimo mokytoja Jovita Skolevičienė nebežinau kurioje klasėje pasiūlė meno istorijos fakultatyvą, iš karto supratau, jog čia skirta man. Ieškojau visos Gargžduose įmanomos rasti menotyrinės literatūros, užsidegusi skaičiau ir niekad nepavargdavau (nuo chemijos ir anglų kalbos pamokų chroniškai įsiskaudėdavo galva…). Tam, kad mūsų pažintis su meno istorijos dalykais taptų bent kiek apčiuopiamesnė, mokytoja J. Skolevičienė organizavo keliones į Vilnių, panemunės pilis. Tai patys ryškiausi įspūdžiai iš mokyklos metų. Jie davė drąsos stoti į menotyrą. Žinojau, kad nesėkmės atveju stosiu tol, kol pavyks, nes mano vieta – tik ten. Bet pasisekė iš pirmo bandymo.“

Drąsos netrūko ir mokytojai J. Skolevičienei. 1966 m., kai sūnus Vaidotas buvo tik metukų, ji įstojo į Valstybinį dailės institutą, kur baigė meno istorijos ir teorijos specialybės visą kursą ir įgijo menotyrininkės kvalifikaciją. 1973 m. J. Skolevičienė pradėjo dirbti moksline bendradarbe Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos paveikslų galerijoje (dabar P. Domšaičio galerija). Net dvylika metų (1978–1990) jai vadovavo – teko dirbti tada, kai vyko galerijos plėtra, rūpintis naujų ekspozicijų įranga naujuosiuose galerijos priestatuose Klaipėdoje, Juodkrantės, Palangos filialuose.

„J. Skolevičienė vadovaudama galerijai turėjo bendrauti ir su sovietiniais nomenklatūrininkais, tačiau niekada ideologiniai dalykai rengiant parodas neužgožė tikrojo lietuviško meno. Ji buvo stipri menotyrininkė, nuoširdus, šiltas žmogus, visiškai nekonfliktiška asmenybė. Ji neskirstė žmonių pagal statusą: nuotaikingai užkalbindavo ir meno žmones, ir valytoją“, – prisiminė istorikė Janina Valančiūtė, tuo metu dirbusi Klaipėdos zonos Paminklų apsaugos metodiniame skyriuje.

J. Skolevičienė rengė dailininkų parodų katalogus (I. ir F. Kačenauskaičių, G. Oškinytės, R. Lūšies, D. Žoludevo ir kt.), rašė parodų recenzijas, straipsnius, kuriuos spausdino ir „Banga“, ir Klaipėdos miesto laikraščiai, ir respublikinė spauda. Aštuntojo dešimtmečio viduryje menotyrininkė kartu su Leonu Jasiuliu išleido knygą (kaip diplominį darbą Vilniaus dailės institute) apie skulptorių Napoleoną Petrulį, bendradarbiavo rengiant Lietuvos tarybinę enciklopediją ir Mažosios Lietuvos enciklopediją. Aktyvi, energinga J. Skolevičienė dalyvavo parodų pristatymuose, aptarimuose, kuravo tarptautines akvarelės parodas, dėstė meno istoriją Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, 46-ojoje profesinėje technikos mokykloje. Savo draugams ir kaimynams ne kartą rengė ekskursijas į Klaipėdos paveikslų galeriją, apie meną galėjo kalbėti valandų valandas.

Vėl su mokiniais

Klaipėdos ir Gargždų kultūriniame gyvenime menotyrininkė J. Skolevičienė dalyvavo tiek dirbdama Paveikslų galerijoje, tiek grįžusi mokytojauti į Gargždus. Mokinių pažintis su daile, meno istorija, dažnai prasidėjusi dailės pamokose, tęsėsi dailės būrelyje ir mokiniams organizuojamose ekskursijose.

„Mama man iki dabar – mamos idealas, takto, taikdario, tolerancijos, demokratijos, dorumo pavyzdys“, – sako J. Skolevičienės sūnus Vaidotas.

„Gyvenime mus visų dalykų išmoko žmonės ar aplinkybės, kurios inspiruoja mūsų emocijas ir siekius. Kai mes sakome: išmokau pats – čia būna visada dvi sudedamosios dalys: inspiracija ir toliau mūsų pačių pastangos. Skaityti, piešti mane mokė mama. Ir tas piešimas man taip patiko, kad lydėjo mane nuo pat vaikystės iki dabar. Pirmąsias pamokas gavę iš savo tėvų, vėliau dairomės Mokytojų, kad augtume“, – įsitikinusi gargždiškė menininkė Ina Lukauskaitė. Kaip ir daugelis gargždiškių, ji sako, kad pasisekė, jog mokykloje, aukštesnėse klasėse, tuo metu piešimą ir dailės istoriją dėstė menotyrininkė J. Skolevičienė. Žavėjo jos laikysena, elegancija ir balso tembras. O pamokose vyravo pagarba ir susiklausymas. „Net mūsų padaužų klasė per jos pamokas disciplinuodavosi“, – prisiminė Ina, įsitikinusi ir vėliau savo mokytojos išmintimi ir sugebėjimu suprasti jaunystę. Studentavimo laikotarpiu Ina nusiskuto plaukus. „Buvo gal kokie 1985 metai, ir tuo laikotarpiu tai buvo akibrokštas. <…> Mamai trūko kantrybė nuo mano metamorfozių: violetinių plaukų, pusės skustos – pusės ilgų plaukų šukuosenos… Ir galų gale – mergaitė plika galva! Jovita tada pasakė: „Jaunystė labai trumpa, leiskite sau išsidūkti“, – su šypsena prisiminė I. Lukauskaitė.

„Gyvenime mus visko moko žmonės. Jovita mokė orumo ir tuo pačiu paprastumo, pasitikinčio stoto, kuriame nebūtų pasipūtimo. Ji mokė išryškinti gražiausius epizodus ir įkvėpti. Ji buvo Mokytoja ir kartu bendražygė. Brangi mano Mokytoja, dėkingumas Jums. Esu laiminga, kad turėjau garbės eiti greta šio žmogaus gyvenimo kelyje“, – atsiminimais apie a. a. J. Skolevičienę dalijosi I. Lukauskaitė.

Vėliau, po dailės studijų, judviejų keliai vėl persipynė. J. Skolevičienė pristatydavo Inos parodas, rašydavo gražius atsiliepimus, kurie jauną kūrėją įkvėpdavo drąsos. „Jovita visada buvo šalia su savo profesionalia įžvalga, mokėjo labai pagarbiai pristatyti autorių. Savaime suprantame, kad tokio lygio profesionalas mato visas technines klaidas, trūkumus, bet ji silpnąsias puses palikdavo paties autoriaus supratimui, išsakydama tik tai, kas galėtų žmogų įkvėpti tolimesniam augimui“, – menotyrininkės subtilumą pastebėjo I. Lukauskaitė.

Menotyrininkės ir menininkės bendrystė pasipildė ir šeimos šventėmis Jovitos ir Alberto namų sodelyje, kai suvažiuodavo iš Vilniaus jų anūkai ir sueidavo pulkas gargždiškių.

Vėlesniais gyvenimo metais J. Skolevičienė Inai sakė, nors daug skaito, bet jau nebeskiria tiek laiko grožinei literatūrai, o skaito rytų menų knygas, nes ten atsiveria kitoks pasaulis, kita estetika, persipynusi su gyvenimo filosofija. Tarsi šis pasinėrimas į rytietiško meno dvasią jai atstojo ir grožinės, ir pažintinės, ir sakralios literatūros sintezę. „Aš tik vėliau supratau šitą Jovitos pastebėjimą. Ji sakė: vien grožinei literatūrai laiko nebeužtenka. Gal jo net gaila, nes jis labai greitai teka. Panašų etapą esu jau priėjusi aš pati ir suprantu, kad grožio savo brandai jau verta ieškoti filosofiniuose egzistencijos šaltiniuose“, – įsitikinusi I. Lukauskaitė.

Suteikė pasitikėjimo

Šiluma, nuoširdumas ir jokio susireikšminimo. Taip J. Skolevičienę apibūdina tie, kuriuos ji skatino kurti. „Iki pažinties su J. Skolevičiene abejojau, ar galiu rengti savo darbų parodą. Gargždiškė Jadvyga Slušnienė, kuri buvo gera menotyrininkės draugė, pasistengė mus supažindinti, kad profesionalė įvertintų mano kūrybą“, – šiltais prisiminimais dalijosi tautodailininkė Valentina Kaubrienė. Apžiūrėjusi nėrinius, mezginius ir siuvinėtus darbus J. Skolevičienė išsklaidė Valentinos abejones ir nepasitikėjimą: „Eik savo keliu ir nekreipk dėmesio, jei kas ką sakys. Nesustok.“

Pirmoji V. Kaubrienės darbų paroda buvo surengta Klaipėdos rajono savivaldybės J. Lankučio viešojoje bibliotekoje. Joje ketino dalyvauti ir pati Valentinos parodos įkvėpėja, tačiau negalėjo – tuo metu jau sirgo ir gydėsi ligoninėje. Ji dar kartą lankėsi V. Kaubrienės namuose, padėjo atrinkti darbus kalėdinei tautodailininkų parodai Gargždų krašto muziejuje. „Mane iki šiol jaudina J. Skolevičienės dėmesys mano darbams. Nors jau sirgo, vis tiek rūpinosi, ragino skambinti, jei kils klausimų, negailėjo patarimų“, – pasakojo V. Kaubrienė. Nuoširdžiu rūpesčiu ji apgaubė ir kitus tautodailininkus.

„Asmeniškai J. Skolevičienės nepažinojau, tačiau labai vertinu jos gebėjimą pastebėti tuos, kuriems reikėjo padrąsinančio žodžio, kad patikėtų savo kūrybinėmis galiomis. J. Skolevičienė buvo parodų ir J. Lankučio viešojoje bibliotekoje iniciatorė, kuratorė. Tokio žmogaus mums Gargžduose labai trūksta. Ji nuoširdžiai rūpinosi, kad kūrybingi vietiniai žmonės galėtų pasidalinti savo kūryba. Būdama savo profesijos žinovė, puoselėjo ne tik profesionalųjį meną, bet ypatingą dėmesį skyrė tautodailininkams“, – pastebėjimais dalijosi Klaipėdos rajono savivaldybės J. Lankučio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja, l. e. direktoriaus pareigas Diana Ciparienė.

Kviesdama pažinti vietinius kūrėjus ir pristatydama vieną iš paro­dų, skirtų Gargždų gimtadieniui, J. Skolevičienė „Bangoje“ rašė: „Susipažinkime su tuo, kas šalia mūsų. Juk kiekviena kūrybinė ugnelė ir mums teikia šviesos.“

Ar daug kas tada žinojo, kad kitų kūrybingumo kurstytoja pati buvo kūrėja? Piešti pradėjo gana vėlai, labiausiai mėgo akvarelę. Jos darbus saugo artimieji, draugai, kaimynai, kuriems įvairiomis progomis dovanodavo ar pieštą atviruką, ar paveikslą. Juose – laukai, medžiai, pievos, piliakalnis – potėpiai švelnūs, spalvos nerėksmingos. Žiūrint į jos paveikslus užlieja ramybė.

Daug gražių žodžių išsakiusi savo mokiniams, pradedantiesiems menininko kelią, pati nesiryžo parodyti viešumoje savo kūrybos. Dukra Elona tam turi paaiškinimą – mama niekada nesistengė būti dėmesio centre, bet visada palaikė aktyvių žmonių iniciatyvas, davė galimybę reikštis. Atlaidi kitiems, bet ypatingai reikli sau ji, kaip menotyrininkė, jautė negalinti organizuoti savo darbų parodos. Esant gyvai nė viena paroda ir nebuvo suorganizuota.

Nuoširdi kaimynystė

„Labai labai tapome vieniši be Jovitos ir kitų kaimynų, kurie jau Amžinybėje. Jovita mums buvo didžiausių lobių skrynia. Be galo daug žinojo apie Gargždus, vertino visa, kas lietuviška, labai džiaugėsi, kad kažkur surado Maironio pirmąjį „Pavasario balsų“ rinkinio leidimą. Ji buvo atvira, nuoširdi, norėdavo viskuo pasidalinti. Jei ką išsiuvinėjo, tuoj mums parodys, jei atviruką padarydavo, tuoj būdavo išskleista parodėlė. Yra dovanojusi paveikslų. Po Jovitos mirties vyras Albertas paveikslus buvo įrėminęs ir sukabinęs galiniame kambaryje. Į jų namus įėjęs pasijusdavai kaip parodų salėje. Sienos buvo vien paveikslai“, – mielais prisiminimais dalijosi kaimynai Aldona ir Vladislovas Stasaičiai. Sodo gatvės kaimynes Jovitą, Aldoną ir Kristiną Stalmokienę 40 metų siejo ir dainos, kurias dainuodavo pindamos vainikus ir juos dovanodamos varduvininkams. Aldona žavėjosi, kad Jovita mokėjo labai daug liaudiškų posakių, priežodžių, atsitikimų, buvo puiki pasakotoja. Jos iniciatyva kaimynai kartu aplankė Panemunę, Druskininkus, o juose, žinoma, M. K. Čiurlionio muziejų. Pradėję nuo Rietavo, pasimeldę kapinėse, kur palaidoti Jovitos seneliai ir tėveliai, suko į Tverus, Varnius… Pasižvalgė ir nuo Rambyno kalno, aplankė Bitėnų kapinaites, M. Jankaus spaustuvę. „Visi mūsų susiėjimai, kelionės buvo ypatingi: dalindavomės prisiminimais, dainuodavome, praturtėdavome dvasiškai“, – sakė A. Stasaitienė.

Jau sirgdama J. Skolevičienė kaimynų paprašė, kad tada, kai jos nebebus, jos atminimui uždainuotų. Kaimynai pažadą ištesėjo.

J. Lankučio viešojoje bibliotekoje praėjus penkeriems metams po J. Skolevičienės mirties kaimynų iniciatyva buvo surengtas ir atsiminimų vakaras „Kai išeini – sodai vis tiek pražysta…“, kuriame dalyvavo artimieji, būrys kaimynų, draugų, buvusių kolegų, ją pažinojusių gargždiškių. J. Skolevičienė vertino nuoširdžią bendrystę, kuri siejo tiek kaimynus, tiek Gargždus mylinčius žmones. Viename iš 750-ajam Gargždų miesto gimtadieniui skirtų renginių, „Vaivorykštės“ gimnazijos (tai paskutinė jos darbo vieta) pedagogų ir jų ugdytinių surengtoje miestelėnų vakaronėje, ji sakė, jog žmonėms reikia tokių susiėjimų: „Pašnekinti seniai matytą kaimyną, pasidalinti atsiminimais. Reikia skubėti, nes laikas nusineša viską. O seni gargždiškiai – tai ne amžiumi seni žmonės, o savo miesto patriotai, kuriuos domina Gargždų praeitis, rūpi dabartis ir ateitis.“

Ir jai rūpėjo, todėl visomis išgalėmis rūpinosi, kaip tvirtino daugelis kalbintų gargždiškių, ir brukio Minijos gatvėje išsaugojimu, nes Gargždai neturi senamiesčio, ir muziejaus atsiradimu. Istorikė, Gargždų miesto garbės pilietė J. Valančiūtė iki šiol nuoširdžiai žavisi J. Skolevičienės gebėjimais, darbštumu, sukaupta patirtimi: „Jovita Skolevičienė, dvylika metų vadovavusi Paveikslų galerijai Klaipėdoje, turėjo ir žinių, ir idėjų. Ji, menotyrininkė, išmanė ne tik parodų eksponavimo metodiką. J. Skolevičienės indėlis Gargždų krašto muziejaus veikloje, ypač jo veiklos pradžioje, labai reikšmingas.“ Neseniai menotyrininkės dukra Elona Gargždų krašto muziejui perdavė mamos rankraščius, kuriuose – muziejaus kūrimo projektas, jo tikslai: „Kaupti 745 metų senumo miesto istorinę, mokslinę ir meninę vertę turinčią medžiagą. Ją saugoti, tirti ir propaguoti visuomenei. Muziejuje įruošti ilgalaikes ir trumpalaikes ekspozicijas. Rengti parodas, sistemingai publikuoti naujausią medžiagą.“

2005 m. Gargždų krašto muziejus buvo įkurtas, o muziejininkai su Sodo gatvės kaimynais iki šiol puoselėja kaimynystę.

2012 m., po mirties praėjus penkeriems metams, švenčiant 759-ąjį miesto gimtadienį, menotyrininkei Jovitai Skolevičienei buvo suteiktas Gargždų miesto garbės piliečio vardas.

• Prisiminimais dalijasi gargždiškė Dalia DAUGĖLIENĖ:

– Sodo gatvė Gargžduose maža, jauki, kur tikrai galiojo (manau, iki šiol) saugi kaimynystė ir nuoširdus bendravimas. Čia visi vieni kitus pažįsta, šnekučiuojasi, aptaria bendrus reikalus. Taip buvo ir tuo, jau dabar atrodo tolimu, laiku, kai teko gyventi Skolevičių namuose, Sodo gatvėje.

Dvidešimtojo amžiaus devintasis dešimtmetis. Tuo laiku visos jaunos šeimos labai norėjome savarankiškumo ir žvalgėmės, kur čia atskirai nuo tėvų įsikurti. Taip mes atsidūrėme dideliame, su varteliais į miesto parką Skolevičių name Sodo gatvėje. Čia nedaug namų, tylu, ramu, o tas mažutis skersgatvis iki Skolevičių namo – išvis penki namai. Dažnas rytas prasidėdavo senųjų gatvės kaimynių bendru pokalbiu apie dienos naujienas ir šeimų rūpesčius. Prie vartelių susitikdavo Vilkienė (signataro, akademiko Eduardo Vilko mama), Butkienė (vienas sūnų garsus gydytojas, atrodo, Trakuose), Rapalienė (žinomos veterinarinės vaistinės vedėjos Aldonos Stasaitienės mama), senoji Skolevičienė (Jovitos anyta), gyvenanti savo name kartu su sūnaus Alberto šeima. Senoji, nes jaunąja Skolevičiene buvo vadinama Jovita. Visos tokios ilgais sijonais, dažniausiai su prijuostėmis, Jovitos anyta visada ryšėdavo balta skarele. Taigi apsigyvenusi Skolevičių name pirmiausia ir susipažinau su šiomis mielomis senbuvėmis. Jovitos kurį laiką netgi nemačiau. Gatvės pokalbiams ji neturėjo laiko. Žinojau, kad dirba Klaipėdoje, anksti išvažiuoja į darbą ir vėlai grįžta. Matydavau grįžtančią, elegantišką, dažniausiai megztais rūbais pasipuošusią moterį, dažną vakarą nešiną puokštėmis gėlių. Į kambarį paprastai neskubėdavo, dar stabteldavo prie kokios pražydusios gėlės ar medelio. Apžvelgdavo kiemą. Prisimenu tą besigėrintį žvilgsnį. Ne šiaip žiūrėdavo, ji gėrėdavosi. O paskui pati užsuko susipažinti.

Namas, kuriame apsigyvenome, buvo didžiulis, pirmame aukšte gyveno pati namo šeimininkė, ir dar gana erdviai įsikūrėme dvi jaunos šeimos. Antrasis aukštas priklausė Alberto ir Jovitos šeimai. Tad matydavau, kaip laiptais nusileidžia daili panelė – dukra Elona ar ne kartą pirmyn atgal nustraksi simpatiškas mokinukas Vaidas, sūnus, su kuriuo man labai patiko bendrauti. Vaikai mandagūs, gerai išauklėti, nevengiantys nelabai pažįstamų suaugusiųjų ir gebantys su jais laisvai bendrauti. Pirmasis įspūdis susitikus su Jovita buvo šiek tiek gluminantis, nes supratau, kad susitinku su labai išsilavinusiu žmogumi ir kad kartais man dera patylėti tiesiog dėl to, kad neišmanau. Bet juk jaunystė – drąsos ir laisvės metas. Tik vėliau sužinojau, kad Jovita yra menotyrininkė, kad dirba Klaipėdos paveikslų galerijos direktore.

Tą pirmą kartą tik paprastai buitiškai pabendravome, ir tiek. Manau, kad iš Jovitos ėjo tas nusiteikimas nuomininkų atžvilgiu, nes mūsų niekas nuomininkais nevadino, mes buvome tiesiog kaimynai. Turėjome visišką savarankiškumą, galėjome tvarkytis kaip tinkami, niekada nesulaukdavome jokių pastabų, nors ir su draugais pavakarodavome, ir maži vaikai sirgdavo, verkdavo. O dar už sienos kaimynas dažnai grodavo akordeonu ir linksmindavosi įvairiausių dainų popuri. Vėliau, ypač vasaros metu, kada daug laiko praleisdavau lauke, kieme, susitikdavome dažniau, užsimezgė daugiau pokalbių. Tada supratau, kad apie dailę man geriau nekalbėti, geriau klausyti, nes su tuo žinių bagažu, kurį turėjau, tai tik tiek ir lieka. Manau, Jovita pajuto mano seklumą šioje srityje, tačiau nei žodeliu, nei menkiausia užuomina neparodė ir daugiau pasakodavo pati ar parekomenduodavo ką įdomaus paskaityti ar kokią parodą aplankyti. Pašnekėdavome ir apie knygas, spektaklius. Visada sakydavo, kad norint laiko viskam atsiras, ir mažą vaiką auginant galima daug suspėti. Dabar galvoju, kad gal nuo to laiko ir atsirado mano godumas spektakliams, geram kinui, parodoms, įdomiems susitikimams. Paskui, po kokio renginio, susitikusios išsakydavom savo nuomonę, vertinimą. Mano – daugiau spontaniškas, emocinis, Jovitos – argumentuotas, akademiškas.

Buvo ir juokingų dalykų. Kartą matydama, kad nuobodžiauju, sugalvojo mane pamokyti megzti. Nedrįsau pasakyti, kad labai nemėgstu dailių darbelių, nei megzti, nei siuvinėti. Man gal geriau daržo lysvę nuravėti negu eilutę mezginio įveikti. Bet ji taip gražiai mane įtikino, kad būdama su vaiku turiu laisvas rankas, tad galiu ir su juo būti, ir bent jau vaikui liemenę numegzti. Oi, vargau. Bet mano mokytoja irgi buvo atkakli, užsukdavo pažiūrėti, kaip man sekasi, ką reikia nuardyti ir iš naujo permegzti. Ir tai darydavo taip gražiai, draugiškai, nuoširdžiai tikėdama, kad galiu išmokti, jog buvo gėda viską mesti. Taigi liemenę sūnui šiaip ne taip numezgiau, tik, deja, per tą laiką jis ją gerokai spėjo išaugti.

O pakviesta į svečius, į antrąjį aukštą, nustebau atsidūrusi lyg kokioje bibliotekoje, knygos, knygos, lentynų lentynos pilnos. Tada atrodė, kad ir vietoj sienų – knygų lentynos. Daugiausia apie dailę, meną, menininkus. Vaišino mane sveikuoliškai. Dabar tai įprasta ir net madinga. Tada atrodė kiek nauja: žolelių arbata, sveikuoliški užkandžiai. Aplinka kukli, bet ta gausybė knygų kūrė ypatingą aurą. Jovita mokėjo ne tik įdomiai, gyvai pasakoti (šį bruožą turi ir dukra Elona), bet ir nuoširdžiai patarti, įsiklausyti. Jos nuoširdumas nutrindavo ir amžiaus, ir intelektinę ribą, todėl bendrauti man labai patikdavo.

Prisimenu jos laisvadienius, tiksliau – sekmadienį, nes šeštadieniais dar dažnai matydavau einančią į darbą, į kokį susitikimą, ir būtinai grįžtančią su gėlėmis. O sekmadieniais, jeigu tai būdavo šiltas, saulėtas oras, pasistatydavo kėdę prie daržinaitės ir skaitydavo, degindavosi. Šalimais gulėdavo laikraščių, žurnalų krūvelė, kokia knyga.

Vėliau matydavomės renginiuose arba su anūkais. Jovita, kiek sutikdavau, vesdavosi jų visą pulkelį. Kai išdėstydavo, ką tą dieną jie veiks, tai atrodydavo lyg kokios stovyklos programa. Būtinai kažką pamatys, sužinos, visi kartu pasidarys. Netgi buvimas su anūkais nepriminė to močiutiško – saugau anūkus. Greičiau edukacinį užsiėmimą, tikslingą pramogą.

Laima SORAKIENĖ, buvusi Jovitos Skolevičienės kolegė Gargždų 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. „Minijos“ progimnazija), 2012 04 25 jai skyrė savo eilėraštį.

Jovitos atminimui

Gali tu likimu tikėti – netikėti,

Bet atsiduodi gi į jo rankas.

Mes nepasirenkam gyventi ir kentėti,

Tai mus pasirenka kažkas.

Kaip greitai skrieja laiko traukinys,

O dienos šmėkščioja lyg medžiai pro vagono langą.

Visi išlipsime, kiekvienas savoj stoty,

Ir lieka tik prisiminimai brangūs.

Pavasarinės gėlės po Tavais langais

Į saulę kelia žiedelius gležnus,

Tarytum tolimi Tavi laiškai

Iš ten, kur Tu, vis atskrenda pas mus.

Jose aš Tavo šypseną matau

Ir Tavo balsą skambantį girdžiu.

Ir aš šiandien dėkoju Tau,

Kad savo buvimu daug palietei širdžių.

Ir ačiū Tau, kad žmogiškai šviesi

Buvai šalia…

Ir vis šalia esi.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Nuotr. iš asmeninio archyvo