Laisvė brangiai iškovota – patriotų gyvybėmis

Šiandien minime Lietuvos laisvės dieną, pagerbiame lemtingąją sausio 13-osios naktį žuvusius už mūsų valstybės laisvę ir nepriklausomybę. „Bangos“ skaitytoją Aldoną Martinkienę iš Šiūraičių kaimo tai paskatino prisiminti pokario partizanų laisvės siekį, nenuslopusį per pusę amžiaus.

Vienybėje – pasipriešinimo jėga

„Banga“ ne kartą rašė, kad Sausio 13-oji ją išgyvenusiems prieš 34 metus atmintyje atgyja įvairiomis detalėmis, fragmentais, pokalbių nuotrupomis, patirti jausmai skleidžiasi iš naujo. Sunkus nerimas kaustė tomis dienomis per Lietuvos televiziją stebint sostinėje prie Spaudos rūmų besisukinėjančius sovietų šarvuočius, kuriems kelią bandė užtverti žmonės. Įtampa augo valandomis – nepertraukiamai buvo transliuojami agresija dvelkiantys, nieko gero nežadantys vaizdai. Sunerimo mažamečiai vaikai: ar nebus karo? Bet ar galėjai prisileisti tokias siaubingas mintis.

Sausio 12-osios, šeštadienio vakare, televizoriaus ekrane matant prie Seimo rūmų iš visos šalies kampelių susirinkusių ryžtingai nusiteikusių žmonių minią, pasiruošusią savo kūnais užstoti kelią ten artėjusiems tankams, bėgiojo šiurpuliukai. Bet sovietų kariauna pirmiausia pasuko prie Vilniaus televizijos bokšto, nusitaikė į laisvės gynėjų – beginklių gyventojų – gyvą sieną. Krito pirmosios aukos. Tankai priartėjo ir prie Lietuvos televizijos ir radijo pastato. Tą nerimo vakarą apie 11 val. namuose suskambo telefonas. „Kareiviai jau vaikšto mūsų pastate, mes užsibarikadavę savo kabinetuose, bet jie daužo duris“, –ištarė brolis, tuomet Lietuvos televizijoje dirbęs operatoriumi. Ir padėjo ragelį. Pirmoji mintis: gal tai paskutinis mūsų pokalbis? Mirguliuojančiame televizijos ekrane paskutiniai žinių vedėjos Eglės Bučelytės žodžiai, kad Lietuvos televizija užimta, ir ekranas išsijungė. Žuvo 14 ir buvo sužeista daugiau nei pusė tūkstančio beginklių gyventojų.

Skaudus sausio 13-osios rytas išaušo Lietuvoje. Tą sekmadienį po pamaldų didžiulis gargždiškių būrys susirinko aikštėje prie Savivaldybės. „Kai esame kartu, nėra taip baisu“, – įstrigo tada gargždiškio sąjūdiečio mediko Juliaus Vyšniausko susirinkusiai miniai ištarti žodžiai.

Sniegas nusidažė krauju

Į „Bangos“ redakciją praėjusį savaitgalį paskambinusi skaitytoja A. Martinkienė, buvusi bibliotekininkė, mokytoja, knygelės „Trobelė ant laukų“ autorė, prisiminė, kad sausio 12-ąją prieš 75 metus Mockaičių kaime, Veiviržėnų krašte, žuvo partizanas Antanas Pakalniškis-Žalgiris, kilęs nuo Švėkšnos. Ši jauno vyro žūtis Šiūraičių kaimo gyventojai asocijavosi su kruvinaisiais Sausio 13-osios įvykiais, už Tėvynės laisvę savo gyvybę paaukojusiais jaunais žmonėmis.

Šiūraitiškės A. Martinkienės atmintyje tebėra gyvi pokario „raudoni vakarai“. „Veiviržėnų krašte, miškingose vietovėse, aktyviai veikė partizanų būriai. Jie naktimis ateidavo į mūsų, taip pat kaimynų namus. Tėvai pamaitindavo nakties svečius. Jie slėpė nuo mūsų, vaikų, ryšius su partizanais, bet mes vis tiek nugirsdavome pašnekesius, per plyšius stebėdavome nakties svečius, – atskleidė pašnekovė. – Švėkšnos gimnazijos mokinys A. Pakalniškis-Žalgiris į partizanus išėjo po to, kai į Sibirą ištrėmė tėvus. Tuo metu pamokose buvusio sūnaus stribai nelietė, bet vaikinui irgi grėsė tremtis, todėl jis išėjo į partizanų būrį kovoti už laisvę, prieš okupantus. Žmonės mylėjo, palaikė ir padėjo A. Pakalniškiui-Žalgiriui, teigdami, kad jis pamaldus, dvasingas.

Šiurpi 1950 m. sausio 12-osios naktis A. Martinkienei įstrigo visam gyvenimui. „Buvau penktokė. Iki šiol prisimenu, kaip nakties tamsą perskrodė raketos, pasipylė šūviai – vyko kažkas baisaus. Kaimyninio Mockaičių kaimo laukais A. Pakalniškį-Žalgirį vijosi stribai. Suvokęs, kad nepabėgs, jis nusišovė, – kalbėjo senjorė. – Žuvusiojo kūnas buvo nuvežtas į Švėkšnos aikštę, kad žmonės atpažintų. Bet niekas nedrįso žiūrėti, kad nepalaikytų bendrininkais. Tėtis su kaimynais apžiūrėjęs žūties vietą, rado pirštinę.“

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Mockaičių kaime partizano A. Pakalniškio-Žalgirio atminimui sesuo pastatė kryžių, į kurio atidengimą susirinko gausybė žmonių. A. Martinkienė sukūrė eilėraštį „Rožės ant pusnyno“.

Virginija LAPIENĖ

Rožės ant pusnyno

Šaltą sausio naktį kaimas jau miegojo,

Šalčio dantys lindo per visus plyšius.

Sniego kalnus vertęs vėjas apsistojo,

Pilnatis mėnulio apšvietė laukus.

Tik nakties ramybėj sutratėjo šūviai,

Šviečiančios raketos lėkė vis aukščiau.

Bėgo partizanas klupdamas per sniegą –

Vilkšunis ir stribai vis arčiau arčiau.

Jėgos jau nelygios – priešintis neverta,

Nuosprendį Antanas padarys pats sau.

Rožėm ant pusnyno pražydėjo kraujas:

„Su Dievu, Tėvyne, tau aš tarnavau.“

Stribai keikė, spardė partizano kūną –

Nepavyko gyvo didvyrio pagauti.

Pirštinė ant sniego kruvina paliko

Puošta tulpių raštais trispalvėm gražiom.

Tas pralietas kraujas juodą žemę girdė.

Ir išdygo laisvės medis nuostabus.

Ašaromis laistėm, dainomis auginom,

Tik ar jam nešalta mūsų žemėj bus.

Aldona MARTINKIENĖ

Šiūraičiai, Veiviržėnų seniūnija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių

Skip to content