„Laisvės garsas” – filmas apie tai, ko nenorėtume žinoti
Vertingiausi filmai yra tie, kurie geba pakeisti mūsų perspektyvą, bent trumpam tarsi ištraukdami mus iš kasdienybės. Šią vasarą Lietuvos kino teatruose pasirodė ne vienas ir ne du tokie filmai. Tačiau vienas jų – itin vertas dėmesio, kadangi ne tik keičia žiūrovo perspektyvą, bet ir daro tą radikaliai. Juosta „Laisvės garsas“ pasakoja istoriją, kurios norėtųsi nežinoti, dar labiau norėtųsi, kad tai niekada daugiau neįvyktų. Tačiau šis filmas paremtas ne vienu atsitiktiniu įvykiu, o prekybos žmonėmis tikrove, šiuo konkrečiu atveju prekyba seksualiai išnaudojamais vaikais. Iki rugsėjo 3 d. filmą „Laisvės garsas“ dar rodys ir Gargžduose, o Klaipėdoje ir visą rugsėjį.
Pasakojama istorija nukelia žiūrovą į Kolumbijos džiunglių gelmę, kurioje veikia buvęs federalinis agentas Timas Ballardas, 2013 m. palikęs savo darbo vietą JAV Krašto saugumo departamente, kur dirbo Internetinių nusikaltimų prieš vaikus darbo grupėje. Į Kolumbiją jis išvyksta tam, kad galėtų tęsti kovą prieš prekybą vaikais ne tik Jungtinėse valstijose, bet ir užkirsti kelią nusikaltimams ten, kur jie įvyksta. Tais pačiais metais jis įsteigia privačią nevyriausybinę organizaciją „Operation Underground Railroad”, kuri iki šiol sėkmingai kovoja su vaikų prekeiviais tarptautiniu mastu.
Ši organizacija yra atlikusi ne vieną sėkmingą operaciją, kurios metu buvo atskleisti vaikų išnaudojimo tinklai, vedantys į labiausiai išsivysčiusias Vakarų pasaulio valstybes. „Iki šiol mums pavyko išgelbėti 7 tūkst. vaikų, sulaikyti 5 tūkst. nusikaltėlių, tačiau statistiškai – tai tik lašas jūroje,“ – teigė T. Ballardas „CBN News” laidoje. Prekybos vaikais ir išnaudojimo statistika, iš tiesų, sukrečia. Pagal Unicef duomenis, kiekvienais metais į prekybos žmonėmis tinklą yra įtraukiama ir išnaudojama 1-2 mln. vaikų.
Ši statistika sudaro tik dalį žmonių, atsidūrusių vienoje ar kitoje vergovės formoje. Nors vergovė yra nelegali, tačiau šiuo metu pasaulyje yra nuo 40 iki 50 mln. priverstinį darbą dirbančių žmonių. Tai – daugiau, nei bet kada anksčiau istorijoje. Didžiausią dalį sudaro dirbantys statybose, plantacijose, taip pat į prekeivių žmonėmis rankas patekę kaip organų donorai, galiausiai sekso industrijos aukos. Į vergovę pakliuvę vaikai sudaro apie penktadalį visų priverstinį darbą dirbančių žmonių, tačiau prekyba seksualiai išnaudojamais vaikais šiuo metu yra vienas sparčiausiai augančių tarptautinio nusikalstamumo tinklų, kasmet sukuriantis 150 milijardų JAV dolerių pelną. Didžiausias vaikų pornografinio turinio vartotojas šiuo metu – Jungtinės valstijos. Tai – antras pelningiausias nelegalus verslas šalyje, po prekybos narkotikais.
Pasak paties organizacijos įkūrėjo – problemos mastas vis dar nėra suvoktas. Anot T. Ballardo, „šiuo metu JAV policijoje statistiškai vienam kovos prieš prekybą vaikais specialistui tenka penki žmonės dirbantys kovos su narkotikų prekeiviais srityje, tačiau aš daug mieliau išgelbėčiau vaiką, negu atimčiau maišelį kokaino.” Todėl filmo pasirodymas – itin svarbus žingsnis keliant šį klausimą tarptautiniu mastu. Viena iš priežasčių, kodėl problema vis dar nėra sulaukusi atitinkamo dėmesio – poreikiai, kuriuos ji sprendžia, yra pakankamai nauji.
Viena iš didžiulių problemų, kuri prisideda prie vaikų išnaudojimo augimo ir kurios anksčiau tiesiog nebuvo – internetinės pornografijos, ypač vaikų pornografijos, mastai, kurie šiuo metu yra pasiekę dar nematytas apimtis. 2019 m. „New York Times” atlikto tyrimo duomenimis internete buvo 45 mln. nuotraukų ir video medžiagos su vaikų pornografija. Remiantis naujausia, IWF (Internet Watch Foundation) statistika, šie skaičiai per pastaruosius metus padvigubėjo. Dėl šios priežasties, paklausos pornografijai skatinimo, neigiamai apie Holivudo industriją atsiliepia ir T. Ballardas: „Nemeluosiu, aš nekenčiu Holivudo. Holivudas taip pat yra viena priežasčių, kodėl aš turiu daryti tai, ką darau. Jie sukuria poreikį – propaguojama kultūros seksualizacija, galiausiai nuveda prie tokių troškimo patenkinio formų, kaip vaikų išnaudojimas.”
Taigi problemos mastai, iš tiesų, labai dideli. Šių metų birželį pirmą kartą į Jungtines Tautas kreipėsi 71 viena vyriausybė, prašydama kuo skubiau spręsti šią problemą. Siekiama atkreipti dėmesį, jog „dėl vaikų seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos medžiagos kūrimo, laikymo bei platinimo vaikams kyla pavojus patirti tolesnį seksualinį išnaudojimą, o platus šios medžiagos skleidimas normalizuoja tokį elgesį ir toliau skatina paklausą.” Taip pat ne tik valstybinės ar nevyriausybinės, bet ir finansinės organizacijos yra itin svarbios sprendžiant šią problemą, kadangi „jos gali atlikti pagrindinį vaidmenį skatinant įmones, kurioms teikiamos bankinės paslaugos ir įrankiai, aptikti seksualinio vaikų išnaudojimo medžiagą, ją ištrinti ir užkirsti kelią pakartotiniam siuntimui.”
Taigi nors vaikų pornografinio turinio plėtra ir vartojimas ateityje neabejotinai taps vis didesniu iššūkiu, dėmesio į tai atkreipimas tiek lokaliu, valstybiniu, tiek ir tarptautiniu mastu gali tapti pirmuoju žingsniu sprendžiant šią problemą. Filmo „Laisvės garsas” pasirodymas būtent tokiu žingsniu ir tampa.
Augustas KALINAUSKAS
