Legendą apie Gargždų cepelinus plėtoja čempionato entuziastai
Cepelinų karaliaus karūna šiemet pasipuošė „Jungtinių cepelinų pajėgų“ komanda, o šventės sumanytojai jau mintija apie devintąjį cepelinų virimo Lietuvos čempionatą. „Jis garsina Gargždus – draugišką miestą, skatina atvykti ir pažinti tradicijas, pajausti gerą nuotaiką“, – kalbėjo organizatoriai.
Ir kūnui, ir sielai
Po Žolinės saulėtą šeštadienį į Minijos slėnį minią žmonių sutraukė aštuntasis cepelinų virimo Lietuvos čempionatas. Kaip reta buvo nuostabi diena, kurią norėjosi praleisti gamtos apsuptyje su draugais klausantis populiariosios muzikos, pasišnekučiuoti su seniai matytais pažįstamais ir paragauti konkurso dalyvių virtų cepelinų. Ir kas gali paneigti, kad gardžiausi – išvirti būtent šiame čempionate: pagaminti su meile žiūrovų akivaizdoje, stebint 5 narių komisijai, kunkuliavę puode laužavietėje, su dūmų prieskoniu. „Taip virtų aš nebuvai valgęs. Sudėtingas, subtilus virimas ant laužo nepareguliuojant kaitros“, – pastebėjo Saulius Savickis, visuomeninės organizacijos „Bendrai visi“ narys. Jis šiemet įsijungė į Gargždų krašto tradicijas puoselėjančią organizaciją ir, pasak šventės sumanytojo Vaclovo Macijausko, praturtino naujomis idėjomis.
Kita žiūrovė, paragavusi Plikių bendruomenės -„Ciongs“ teatro cepelinų, patikino, jog tokių skanių jai dar neteko valgyti. Taigi nereikėjo stebėtis, kad žiūrovai ryžosi kelias valandas laukti eilėje, kol išvirs didžkukuliai, kad palygintų su tais, kuriuos pateikia visuomeninio maitinimo įstaigos.
Organizatoriai patenkinti, kad tiek žmonių šiemet susirinko – kažkas kalbėjo, jog renginys savo gausa prilygsta miesto šventei. Ir niekas nenuobodžiavo, šventėje sklandė gera nuotaika. Už pilvų susiėmę juokėsi žiūrovai stebėdami cepelinų valgymo varžytuvių dalyvių pastangas nugalėti.
Šiemet buvo pasiūlyta etnologinė atrakcija vaikams ir jaunimui – vietoj mobiliųjų telefonų išmėginti medinius žaislus, pažaisti senovinius žaidimus, pasimatuoti klumpes. Jono Kavaliausko etninių pramogų programa tikrai turėjo paklausą. Stebėkis nesistebėjęs, jos sudomino jaunuosius žiūrovus. Garbus svečias iš sostinės kulinarinio paveldo tyrinėtojas, profesorius Rimvydas Laužikas (cepelinų virimo konkurso komisijos narys) suaugusiems šventės dalyviams dėstė apie bulvę, jos istoriją ir patiekalus.
Draugus subūrė idėja
Cepelinų virimo Lietuvos čempionate varžėsi 12 komandų, į kurias susibūrė entuziastingi draugai, bendraminčiai iš viso Klaipėdos regiono, susitelkė Gargždų, Kiškėnų, Gribžinių, Plikių bendruomenės. Atvyko komandos iš Rietavo, Telšių ir net Lazdijų rajonų. Susigundė pasirodyti ir trijų politinių partijų atstovų komandos „Kregždutės“, „Bičiuliai“ ir „Nemuno aušra“. Entuziastus sujungė bendra kūryba ir rezultato siekis.
Plikių bendruomenės komanda – Kretingalės kultūros centro Plikių skyriaus teatro „Ciongs“ aktoriai, o su jais – ir buvusi režisierė Albina Buntinienė. Net savo spektaklių dekoracijas atsivežė. „Mano širdis – teatre. Esame labai susigyvenę – negalime vieni be kitų“, – čempionate prisipažino Albina. Kas lengviau – vaidinti ar cepelinus virti? „Čia smagu su draugais praleisti laiką. Trečią kartą dalyvaujame čempionate“, – atskleidė komandos narys Saulius Bartninkas.
Komandos turėjo išvirti ne mažiau 80 cepelinų. Kai kas pagamino ir iškliukino pusantro šimto ar daugiau, tačiau visiems norintiems šventės dalyviams paragauti neužteko. Teks laukti devintojo čempionato.
Komisijos, kuriai vadovavo žurnalistas, kraštotyrininkas Eugenijus Bunka, nariams nebuvo lengva išrinkti skaniausią cepeliną – nemažai vertinimo kriterijų: ne tik jo estetinis vaizdas, skonis, padažas, bet ir aplinka, kurioje gaminamas, darbo kultūra, virėjų apranga.
Cepelinų karaliaus karūna atiteko „Jungtinių cepelinų pajėgų“ komandai. Antroje vietoje – įspūdingai atrodanti „Espanjola-Lietuva“, o trečioje – Kiškėnų bendruomenės atstovai.
„Jungtinių cepelinų pajėgų“ komandos narės švytėjo džiaugsmu: antrą kartą cepelinų virimo Lietuvos čempionate laimėta pirmoji vieta.
Pasak vadovės Jūratės, kadaise išgirdę apie šį konkursą, susibūrė gargždiškiai, klaipėdiškiai ir kitur gyvenantys draugai, kad galėtų dalyvauti. Šiemet atvyko penktą kartą. Stilingai, įspūdingomis stiuardesių ir lakūnų uniformomis pasipuošę dalyviai traukė akį. Anksčiau komandai buvo pripažinta ketvirtoji vieta, vėliau pirmoji, o šį kartą uždėta nugalėtojo karūna. „Daug pastangų reikėjo – sukurti įvaizdį, lauko virtuvės interjerą. Cepelinus virėme su meile, pagal močiučių receptą, kurio neatskleisime, – šypsojosi Jūratė. Ir pridūrė: „Mums labai patiko dalyvauti“.
Trauka per kulinarinį paveldą
Apdovanoti ne tik nugalėtojai – ir kitiems čempionato dalyviams įteikti marijampoliečio tautodailininko rankomis daryti simboliniai mediniai samčiai su įrašu apie šių metų čempionatą, taip pat ir rėmėjams. VšĮ „Revilita“ vadovė Rekvita Bagdonienė pradžiugino šešias savo išrinktas komandas, įteikusi prizus. „Pirmajame čempionate mūsų įstaigai, dirbančiai su neįgaliais žmonėmis, įkūrusiai socialines dirbtuves, buvo renkami pinigėliai, kad įsigytume keramikos degimo krosnį, o dabar mes tapome rėmėjai – apdovanosime savo „iškeptais“ prizais“, – kalbėjo R. Bagdonienė. Gargždų bendruomenę ji apdovanojo už vaišingumą, Plikių – už teatrališką lauko virtuvės interjerą.
Komisijos narys profesorius R. Laužikas prisipažino, kad cepelinų virimo Lietuvos čempionate dalyvavo pirmą kartą. „Džiaugiuosi, kad Lietuvoje bendruomenės ieško gastronominio paveldo, ir jo daugėja. Prieš dešimtmetį mažai buvo maisto švenčių“, – „Bangai“ kalbėjo svečias. Kaip išrinktas skaniausias cepelinas? „Reikėjo paragauti 12 cepelinų, kiekvienas komisijos narys turėjo savo balsą – mano lėmė tiek pat, kaip ir kitų, – patikino profesorius. – Kriterijų daug: svarbu, kad cepelinas gražiai atrodytų, taisyklingos formos, kad būtų balansas tarp tarkių ir įdaro. Padažas irgi svarbu: jis turi paskaninti, bet neužgožti patiekalą“. Ar cepelinas, laikomas nacionaliniu patiekalu, gali būti tobulinamas? „Gyvename atvirame pasaulyje, todėl gali būti neįprastų maisto derinių. Eksperimentuoti galima, tačiau prie cepelinų kečupo nereikėtų pilti“, – šypsojosi kulinarinio paveldo tyrinėtojas.
„Gargždai – beveik pusę amžiaus cepelinų miestas, kur net daina sukurta apie juos. Tai legenda, ir mes ją plėtojame, skleidžiame žinią apie miestą, – kalbėjo S. Savickis. – Galvojame plėtoti čempionato idėją – sudominti pasaulio lietuvių bendruomenes“.
20-ojo amžiaus antroje pusėje ne kartą Gargžduose besisvečiuodamas ir skanaudamas „Bulvės“ valgyklos cepelinus žinomas kompozitorius Benjaminas Gorbulskis yra pasakęs, kad „Su meile reikia rašyti eiles… Su meile reikia eiti pas žiūrovus… Su meile reikia gaminti cepelinus“. Todėl Lietuva turi ir dainą „Gargždų cepelinai“, kuriai 1976 m. žodžius sukūrė šviesaus atminimo Vytautas Rimavičius, o muziką sukūrė B. Gorbulskis. „Gargždų cepelinai“ yra ir populiaraus atlikėjo Žilvino Žvagulio, ir gargždiškio muzikanto Artūro Petruokos (Makso), grupės „Pečius griūn“ repertuare.
Renginio krikštatėvis, visuomeninės organizacijos „Bendrai visi“ lyderis V. Macijauskas laimingas: aštuntą kartą cepelinų virimo Lietuvos čempionatui ruošėsi jau kelis mėnesius ir renginys puikiai pavyko. „Turime tęsti šią tradiciją – traukti žmones į Gargždus, kad jie džiaugtųsi mūsų miestu“, – „Bangai“ sakė jis. Ir patikino, jog su komisijos nariu Marijumi Budraičiu, Šilutės krašto tradicijų puoselėtoju, žuvienės čempionato organizatoriumi, sutarė, kad cepelinų virimo Lietuvos čempionate nugalėjusi komanda juos virs rugsėjį Rusnėje vyksiančioje žuvienos virimo šventėje, o kitąmet šios nugalėtojai atvyks į Gargždus, cepelinų virimo čempionatą, ir virs žuvienę. Štai kokios kulinarinio paveldo draugiškos dalybos.
Virginija LAPIENĖ
Kiti Gargždai archyvo nuotr.
