Bylojimai sieloms Vanagų kapinių šventėje

Vasara skaičiuoja paskutines savo dienas, palengva plėšiami ir paskutiniai liuteronų kapinių švenčių kalendoriaus lapeliai… Vanagų kapinių šventė gyvuosius pastiprino praėjusį sekmadienį.

Bet regis šiemet ar tai dėl Klaipėdos krašto priglaudimo prie Lietuvos minėjimų gausos, ar dėl bundančios lietuvininkų dvasios ir bręstančios vienio pajautos, jose rinkosi vis didesni būriai dalyvių. Ir jau ne tik lietuvininkai renkasi pagerbti išėjusiųjų krašto garbingųjų bei iškiliųjų. Kaip puoselėjama ši tradicija, ateina pamatyti bei sudalyvauti ir smalsuoliai iš šalies.

Šviesių asmenybių žemė

Vanagai asocijuojasi su Ieva Simonaityte, bet ne vien su ja, Vanaguose tarnavo šviesaus atminimo kunigas Ernstas Roga, aptarnavęs Vanagų, Kintų, Ramučių ir Šilutės parapijas, buvęs atidus ir rūpestingas savo parapijiečiams.

Jo kapą lanko ir geru žodžiu mini ne vienas liuteronas, puoselėjantis gražius prisiminimus apie Žmogų, Kunigą, niekada nenukrypusį šalikelėn ir dorai skelbusį Dievo žodį, gyvenusį pagal jį ir vedusį dievop. Palaikydamas už rankos, patardamas ir sustiprindamas.

Kunigas yra ganytojas, tad parapijiečiai, kaimenė, tikisi būti jo apsaugota ir apginta. Laiminga kaimenė, turinti narsų piemenį, kuris neleis jos terioti. Tamsiais sovietmečio laikais kunigai tautai buvo didžiulė atrama, moralinis autoritetas, kartu su tuo ant jų pečių gulė didi atsakomybė už parapijiečius ir pasiaukojimas. Nė vienas iš jų nebuvo „drungnas“, jie buvo liepsna ir dvasios sustiprinimas kenčiantiems, prometėjai, nešę tikėjimo ugnį žmonėms ir neleidę pasiduoti naikinančiai brutaliai jėgai.

Sulygins kelio pabaiga

Vanagų kapinių šventėje praėjusį sekmadienį pamaldose dalyvavo ne vienas, o trys kunigai: parapijos kunigas Remigijus Šemeklis, kunigai Reinholdas Moras ir Gediminas Kleinas. Visi skirtingi, bet bylojantys tai, kas šioje žemėje svarbiausia: Tikėjimą, Meilę ir Viltį.

Kaip teisingai buvo paminėta – visi, turtingi ir vargšai, kelio pabaigoje gaus vienodas kapo duobes. Jos sulygins visus: ir apsėstuosius įvairių manijų, ir ubagus, ir turtuolius.

Mes negalvojame apie tai, atpratome apie tai galvoti, nes tokios mintys verčia daryti sąžinės ataskaitą, perkratyti savo poelgius, kankintis savirefleksijose.

Tai nėra malonu. Geriau semti rieškučiomis gyvenimo malonumus, džiūgauti ir straksėti, nesigailėti ir neatgailauti. Malonumų civilizacija ragina negalvoti apie niūrius dalykus. Kam gadintis nuotaiką? Geriau lėkti zovada, plėšti saujomis žiedlapius, barstytis plaukus auksu ir brangakmeniais ir tikėti, kad karieta niekada nevirs moliūgu, laikrodžiui mušant vidurnaktį.

Tik čia, Vanaguose, ir kitose kapinių šventėse dilgteli laikinumo ir savojo menkumo pajutimo adatėlė. Ji susminga širdin pamokslo žodžiais ir nušviečia suvokimu, kaip vertėtų gyventi.

Ką po savęs paliksi? Ar šviesų bei gražų prisiminimą, o gal vien nuoskaudas, kurias įrėžei širdin neatsargiu žodžiu, bjauriu poelgiu, paniekinimu, žiaurumu ir beširdyste?

Savivaldos pagarba lietuvininkams

Vanagai – vienos iš nedaugelio gerai išlikusių ir visą laiką veikusių kapinių. Kapai čia lankomi ir prižiūrimi, o šiemet sulaukė dėmesio ir iš Klaipėdos rajono savivaldybės atstovų. Tai Dovilų etnokultūros centro direktoriaus dr. Jono Tilviko bei etnologo Helmuto Lotužio, nenuilstančio, rūpestingo lietuvininko pastangų dėka buvo pakviesti ir atvyko Klaipėdos rajono savivaldybės vicemeras Vytautas Butkus, nuoširdžiai padėkojęs už tradicijų puoselėjimą, Tarybos narės Loreta Piaulokaitė-Motuzienė, Monika Vasylienė, kaimyninės Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė.

Juk taip ir turėtų būti šiame krašte, tiesa? Viskas čia sugyveno: ir lietuviškas, ir vokiškas žodis, ir katalikai, ir liuteronai, ir baptistai. Taip, čia kaimynystė ir sugyvenimas kitoks nei Lietuvoj, ir gal Lietuvoj to nesupras. Bet šioje žemėje vienytis ir glaustis privalome. Kad gyvuotume ir klestėtume, neniekintume ir neatstumtume, nes esame krikščionys. „Mylėk artimą savo, kaip pats save“. Kiek mūsų dar prisimena tai, kasdien tuo gyvena?

Nejučia šmėsteli mintis: o kada gi pas mus, Šilutės rajone, kapinių šventes aplankys kuris nors garbingasis ir parodys dėmesį, palaikymą, pabus drauge su liuteronais? Pripažins juos esant ne vien rinkimų balsų nešėjais, o ir žmonėmis, kaimynais, bendragenčiais.

Kada jų venose ims tvinksėti deginantis sąžinės balsas?

Atverstas santarvės lapas

„Duok širdį palaimingą džiaugsme, skausme“, – gieda susirinkusieji, o iš paskos klupdama vejasi paukščio giesmė…

Maldos ir giesmės, kunigų pamokymai apie žmogaus laikinumą, tikėjimo ir doro gyvenimo svarbą, apie atpirkimą ir būsimą amžinąjį gyvenimą skamba virš protėvių, seniai virtusių dulkėmis ar vis dar dūlėjančių žemėje, kapų.

Kunigas R. Moras prisiminė, kaip šiose kapinėse pirmąsyk buvo raginamas pasisakyti, kaip spyriojosi pradžioje, o vėliau staiga apsigalvojo ir prabilo žmonėms, kaip šitai paskatino jį rinktis dvasininko kelią.

Irenos Šemeklienės ir Gitanos Gotautienės giesmės kėlė visų čia buvusiųjų širdis, maldos ir krikščioniškos eilės pynėsi tarp medžių šakų, žolynų, ataidėdamos kiekvieno širdyje.

Skaitomi čia gyvenusių, kūrusių ir mirusių bei palaidotų parapijos žmonių vardai prisimenami su giesme ir malda, nes ir gyviems jiems esant, giesmė ir Dievo Žodis buvo brangūs. Atmintis lyg gūsinis vėjas sūkuriuojasi tarp antkapių… nepamiršk… nepamiršk…

Klaipėdos rajono savivaldybės atstovai, Dovilų seniūnė, Etninės kultūros centro direktorius J. Tilvikas išties atvertė naują, santarvės ir bendruomeniškumo lapą, garbė jiems.

Būtų išties labai gražu, jei ir Šilutės rajonas imtų busti iš letargo miego, nusipurtytų paveldinio apkiautimo šiukšles, sugrąžintų tai, kas buvo nusavinta neteisėtai ir išdidžiai, be sąžinės graužaties, apsivilkę baltus marškinius krakmolytais kalnieriukais, ateitų kitąmet į Laučių kapinių šventę stovėti su tais, kurie gyvena greta…

Raimonda CANDERIENĖ

Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.