Metų mokytojo įvertinimas ir džiugina, ir įpareigoja
Tradiciškai Tarptautinės mokytojų dienos proga Klaipėdos rajono savivaldybė renka tris Metų mokytojus. Šiais metais iš 11 pasiūlytų pretendentų Metų mokytojomis tituluotos Gargždų lopšelio-darželio „Gintarėlis“ logopedė metodininkė Diana Jarutienė, Gargždų „Minijos“ progimnazijos fizinio ugdymo mokytoja metodininkė Jolanta Žukauskienė ir Dituvos Aleksandro Teodoro Kuršaičio pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja Milda Kontrimė. Nusipelniusioms pedagogėms skirta po 1 500 Eur premijos.
Darbo metodai pasiteisino
Gargždų lopšelio-darželio „Gintarėlis“ logopedė metodininkė Diana Jarutienė atvirai sako, jog Metų mokytojo įvertinimas yra labai džiugus ir reikšmingas. „Esu laiminga dirbdama labai mėgstamą, prasmingą ir svarbų darbą, padėdama vaikams įveikti įvairius kalbos ir kalbėjimo sunkumus. Šis įvertinimas yra patvirtinimas, kad mano pasirinkti darbo būdai, metodai yra teisingi ir veiksmingi. Aktyviai dalyvauju savo įstaigos gyvenime, tad šis įvertinimas reikšmingas visai mūsų lopšelio-darželio „Gintarėlis“ bendruomenei. Esu dėkinga įstaigos vadovams, kolegoms už komandinį darbą, bendravimą ir bendradarbiavimą“, – sakė D. Jarutienė.
Ji dirba su ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikais, todėl pagrindinis darbo metodas yra žaidimas. Pirmiausia stengiasi sukurti saugią, abipusiu logopedo ir ugdytinio pasitikėjimu grindžiamą aplinką, kuri žadina vaiko norą pažinti, tyrinėti, motyvuoja tikslingai veikti. Artikuliaciniai pratimai, įvairios kalbinius gebėjimus lavinančios užduotys yra pateikiamos žaismingai, įdomiai. Žaidybinis ugdymo metodas skatina vaikus aktyviai įsitraukti į mokymosi procesą, kelia malonius išgyvenimus. Dianos įsitikinimu, šiuolaikinis ugdytinis yra smalsus, norintis užsiimti įdomia ir smagia veikla. Dabartiniai vaikai daug geriau ir greičiau įsisavina vaizdinę nei žodinę informaciją, todėl jiems sunkiau sekasi kantriai išklausyti pašnekovo, klausytis pedagogo pasakojimo ar skaitomos pasakos. Tai skatina nuolat ieškoti dar įdomesnių, efektyvesnių vaikų kalbinių gebėjimų ugdymo būdų. Savo darbo patirtimi ji dalijasi su šalies ir rajono specialistais, yra Klaipėdos rajono specialiųjų pedagogų ir logopedų metodinio būrelio pirmininkė.
Laiminga pasirinkusi šią profesiją
D. Jarutienė pasakojo, kad jos a. a. mama Marija Žibienė taip pat buvo pedagogė, kurią mylėjo ir gerbė tiek ugdytiniai, tiek kolegos. „Matydama jos meilę ir atsidavimą savo darbui, taip pat pasirinkau pedagogo profesiją. Man labai patinka mano darbas, nes galiu padėti. Savo darbe matau didžiulę prasmę. Ypač džiugios akimirkos, kada vaikai išmoksta tarti garsus, kurių anksčiau nepavykdavo ištarti, jų kalba tampa sklandesnė, aiškesnė. Esu laiminga pasirinkusi logopedo profesiją“, – šypsodamasi teigė Metų mokytoja tituluota Diana.
Anot jos, vaikų, turinčių kalbos ir kalbėjimų sutrikimų, skaičius nuolat didėja. Vis daugiau tokių, kurių kalbos raida gerokai vėluoja. Mat vaikai mažiau bendrauja su tėvais, aplinkiniais, daug laiko praleidžia prie telefonų ar televizoriaus ekranų. Diana didžiulį dėmesį skiria būtent kalbos ir kalbėjimo sutrikimų prevencijai.
Vyriausybė daug metų kalba apie pedagogo profesijos prestižą. Ar šios kalbos jau atsispindi realybėje? D. Jarutienė atsakė, kad pedagogo profesija yra labai svarbi. Pedagogu gali dirbti tas, kuris turi prigimtinį norą mokyti, ugdyti, padėti. Šiuo metu švietimo sistemoje vyksta nuolatiniai pokyčiai, pedagogams kartais darosi sunku susiorientuoti jų gausoje. „Manau, labiausiai trūksta Vyriausybės ir visuomenės pasitikėjimo ir tikėjimo pedagogais, jų atsakingai ir kokybiškai atliekamu darbu. Labai didelis dėmesys yra skiriamas jaunų žmonių pritraukimui, paskatinimui tapti pedagogais, tačiau nepakankamai vertinami dabar dirbantys pedagogai. Norisi tikėti, kad artimoje ateityje situacija keisis į gerąją pusę ir pedagogo profesija tikrai taps prestižine“, – viliasi ji.
Po įtemptos darbo dienos atgaivą širdžiai Diana randa paprastuose dalykuose: mėgsta pasivaikščioti, ypač gamtoje ar prie jūros. Labai patinka važiuoti dviračiu, o žiemą slidinėti. „Neapsakomas jausmas, kai leidiesi nuo kalno ir mėgaujiesi kalnų vaizdais. Esu aktyvus žmogus, todėl renkuosi aktyvų poilsį“, – sako ji.
Užduotys atitinka poreikius
Gargždų „Minijos“ progimnazijos fizinio ugdymo mokytoja metodininkė Jolanta Žukauskienė, sužinojusi apie įvertinimą, labai susijaudino, o vėliau užplūdo džiugesio banga. „Supratau ir tai, kad Gargždų „Minijos“ progimnazijos kolektyvo valia, jog man būtų skirta Bronislavos Aldonos Gedvilaitės-Treijos vardo premija, įpareigoja stengtis toliau daryti gerus darbus, toliau domėtis, mokytis, dalintis gerąja patirtimi, skleisti savo dalyko naujoves“, – sakė J. Žukauskienė. Ji dėkinga kolektyvui, mokyklos administracijai, savo mokiniams, visiems šalia jos esantiems, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo, kad ji gautų šį apdovanojimą.
J. Žukauskienė pasakojo, kad pamokose ir neformaliojo švietimo užsiėmimuose fizinio ugdymo programą tenka taikyti pagal klasės poreikius, tenka ir individualizuoti, ir diferencijuoti veiklas, kad mokiniai gautų savo gebėjimus, motyvaciją, pomėgius atitinkančias užduotis. Fizinio ugdymo mokytojas privalo būti kūrybingas. Jis neturi paruošto vadovėlio, kuriuo galėtų remtis.
„Džiaugiuosi, kad 2022 metais kovo 8 dieną Klaipėdos rajono fizinio ugdymo mokytojai įkūrėme asociaciją. Tikslas – rūpintis narių kompetencija, kvalifikacija, organizuoti renginius, skirtus fizinio ugdymo mokytojų profesiniam meistriškumui kelti, bendradarbiaujame su kitais šalies fizinio ugdymo mokytojų asociacijų skyriais, Lietuvos kūno kultūros mokytojų asociacija“, – dėstė pašnekovė.
Pagarba grįžta bumerangu
Pagrindinis principas J. Žukauskienės vedamose pamokose – fiziškai aktyvus mokinys. Kaip mokytoja mokiniams ji stengiasi būti teisinga, rūpestinga, skatina savo mokinius tikėti savo jėgomis, būti jiems pavyzdžiu. „Galiu su humoru pažvelgti į kai kurias situacijas, dingsta įtampa ir problemos sprendžiasi paprasčiau“, – pastebi mokytoja ir priduria, kad lygiai taip pat svarbi yra pagarba jaunam žmogui, nes ji grįžta bumerangu. Mokytojo pasakytas sakinys mokiniui gali likti nuoskauda visam gyvenimui. Reikia stengtis, kad tų nuoskaudų iš mokyklos jaunas žmogus išsineštų kuo mažiau. Kad sutiktas buvęs mokinys norėtų dalintis savo gyvenimo įspūdžiais, o ne pereitų gatvėje į kitą pusę.
Pedagogė pastebėjo, kad šiuolaikinių mokinių fizinis pajėgumas yra mažesnis, tai lemia modernios technologijos, mažiau aktyvus gyvenimo būdas. „Požiūrį į fizinį aktyvumą nuo mažų dienų formuoja ne tik fizinio ugdymo specialistas, bendruomenė, o visų pirma šeima. Yra tėvų, kurie skiria daug dėmesio ir laiko savo vaikui. Kartu su juo aktyviai dalyvauja bet kokioje fizinėje veikloje, ugdo meilę būti fiziškai aktyviam visą gyvenimą (tobula, kai šis požiūris sutampa su fizinio ugdymo mokytoju). Tokie vaikai labiau pasitiki savo jėgomis, jiems ir kitų dalykų programose geriau sekasi, jie nebijo iššūkių, kuriuos tenka įveikti“, – sakė J. Žukauskienė.
Ar ji pati nuo vaikystės svajojo tapti mokytoja? „Nuo vaikystės buvau labai aktyvi. Mokykloje patiko fizinis lavinimas. Dalyko įgūdžių mokė puikus fizinio lavinimo mokytojas Eugenijus Ivanauskas. Kai baigiau Kvėdarnos vidurinę mokyklą, klasės auklėtoja Marytė Kvederienė rekomendavo stoti į Lietuvos kūno kultūros institutą, ji žinojo, kad svajojau dirbti darbą, susijusį su sportu. Institute mokiausi pedagoginiame fakultete, bet kai jį baigiau, išdidžiai rėžiau: „Aš niekada nedirbsiu mokytoja!“ Bet jau 28 metai „minu“ mokyklos slenkstį ir man tai patinka“, – prisipažįsta ji.
Po darbo dienos ji ilsisi su bendraminčiais žaisdama tinklinį, dar retkarčiais dalyvauja tinklinio mėgėjų ar veteranų čempionatuose. Džiaugiasi kiekviena laisva akimirka su šeima, artimaisiais, draugų rateliuose, kelionėse. Kai turi laisvo laiko, mėgsta ruošti maistą – ypač konditerinius gaminius.
Už keiksmažodį – po kaktusą
„Šį įvertinimą priimu kaip didelę užgulusią atsakomybę. Nemanau, kad savo Everestą jau pasiekiau ir dabar galiu nustoti mokytis pati, toliau tobulėti. Priešingai, ši atsakomybė skatina dar labiau pasitempti, augti ir kelti savo, kaip pedagogo, kvalifikaciją“, – „Bangai“ sakė viena iš apdovanotųjų pedagogių Dituvos Aleksandro Teodoro Kuršaičio pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja Milda Kontrimė.
Ji atvirai prisipažįsta jaučianti ir didelį pasididžiavimą, kad pagaliau pastebėtas pedagogas iš mažos mokyklos: „Dituvos pagrindinėje mokykloje (dabar – Dituvos Aleksandro Teodoro Kuršaičio pagrindinėje mokykloje) pradėjau savo, kaip mokytojos, kelionę. Mokykla gražėja, keičiasi akyse. Matau, kaip keičiuosi, augu ir aš joje. Nebijau sakyti „augu“ – kiekvienas, kuris nori kažko pasiekti, gali tai padaryti bet kokioje aplinkoje. O ši mokykla ir jos bendruomenė man suteikė visas laisves ir galimybes tai daryti. Užaugti iki Metų mokytojos ir skleistis toliau.“
Paklausta, kokiais darbo principais vadovaujasi, atsakė: „Ar esate girdėję savo aplinkoje, kai suaugusieji sako, jog viena ar kita pamoka jiems patiems buvo pati nemėgstamiausia, o štai jų atžala – priešingai, tuo dalyku itin domisi ir galbūt net žada studijuoti? Būdama klasės vadove girdėjau taip atviraujant ne vieną šeimą… Žinote, kur čia paslaptis? Ne kažkokiose darbo metodikose, o vaiko ir pedagogo susikuriamame santykyje. Prisiminkite save. Juk mylimiausia pamoka buvo ta, į kurią norėjosi eiti, ir nebūtinai mokytojas dėstė įdomiausius dalykus ar vedė pamoką naudodamas inovatyviausius metodus. Ėjome į tokias pamokas, nes jautėme iš mokytojų sklindančią pagarbą sau ir mokiniui, atsakomybę už dėstomą dalyką… Pamenu vieną savo mokytoją, kurio klasė priminė Kretingos žiemos sodą. Mat istorijos mokytojas už kiekvieną keiksmažodį liepdavo atnešti po… kaktusą! Visko būdavo, išsprūsdavo kiekvienam klasiokui. Bet mokytoją nepaprastai mylėjome ir gerbėme, o prisišnekėję sąžiningai nešėme tuos kaktusus.“
Pastangos svarbiau už tobulumą
M. Kontrimė akcentuoja, kad darbe siekia abipusės pagarbos, kompromiso su kolegomis, su mokiniais. Svarbiausia – kalbėtis. „Jei matau, kad vaikai vieną dieną yra pervargę, tikrai perkelsiu atsiskaitymą į kitą laiką. Jei vaikas užsimena, kad tikrai nespėjo padaryti namų darbų, nes ne iki galo suprato, arba priėjęs nuoširdžiai rodo nuotraukas, pasipasakoja, kokia jam buvo svarbi treniruotė prieš varžybas vakar vakare – darbo pristatymą pasitarę nukeliame taip pat. Mokausi nebedaryti iš to tragedijos. Aišku, mokiniai pasakytų, kad ir man pasijaučia pilnatis. Bet visi esame žmonės ir klystame. Išmokau pripažinti sau ir jiems, kad suklydau, persistengiau, nesusivaldžiau – jei reikia, atsiprašau, tad kodėl turėčiau reikalauti tobulybės iš jų? Įdedamų pastangų, atsakomybės už savo veiksmus ir žodžius, pagarbos – taip, bet ne tobulybės.“
Koks yra šiuolaikinis mokinys: kokie jo pagrindiniai privalumai ir trūkumai? „Galiu nupiešti šiuolaikinį mokinį – tai vaikas su didžiule kuprine, iš kurios išlindusios visų disciplinų knygos, žodynai, enciklopedijos; jis eina per mokyklos koridorių su telefonu rankose, o iš kiekvieno kabineto durų jam grūmoja iškišta ranka. Tėvų, mokytojų, visuomenės… Tokia tarsi karikatūra, bet, mano akimis, šiandieninis mokinys būtent toks. Dabartiniams vaikams tenka daug didesnis krūvis ir į juos nukreipti visų lūkesčiai.“
Anot pašnekovės, netiesa, kad sedėdami internete vaikai darosi uždaresni ir nemokantys bendrauti. Jei su vaikais dirbi, nuoširdžiai kalbi, tai ir knygas jie pamėgsta skaityti, ir nuo telefono per pamokas atsitraukia. Štai vienas M. Kontrimės dešimtokas šiuo metu kremta jos pasiūlytą Remarko „Juodąjį obeliską“. Su šia klase mokytoja dirba nuo 5 klasės ir asmeniniu pavyzdžiu diegia meilę knygoms. Kiekvienos klasės valandėlės metu paklausia, ką skaito, o neskaitantiems nebijodavo pagrūmoti griežtesniu tonu. Nešdavo asmeninės bibliotekos knygas, vežiojo po bibliotekas ir muziejus net jiems zirziant, kad tai – didžiausia nesąmonė… Šiandien jie šių išvykų laukia ir noriai prisideda prie jų organizavimo.
„Be abejo, visi matome viešojoje erdvėje išimtis – jauni žmonės smurtauja vieni prieš kitus, net prieš savo mokytoją. Bet aš noriu tikėti, kad tai – pavieniai atvejai, kuriuos reikia tirti, analizuoti jų priešistorę nei imti ir internete visus jaunus žmones sutapatinus pasmerkti. Man su tokiais vaikais dirbti neteko, nuoširdžiai užjaučiu kolegas, kurie su tokiomis situacijomis vis dėlto susiduria“, – kalbėjo Metų mokytoja M. Kontrimė, kuri yra Klaipėdos universiteto doktorantė.
Ketvirtadienį M. Kontrimė buvo pakviesta neformalaus pokalbio pas KU rektorių prof. dr. Artūrą Razbadauską, kuris pasveikino doktorantę su Metų mokytojos įvertinimu. „Noriu susieti mokyklą su universitetu, su Jūrų muziejumi. Matyt, tai buvo pastebėta“, – apie maloniu siurprizu tapusį pripažinimą Klaipėdos rajono pedagogų bendruomenėje susitikime kalbėjo M. Kontrimė.
Karjeros švietime neplanavo
Šiais metais pirmą kartą specialus prizas buvo įsteigtas ir įteiktas Metų mokytojų klubo ir Švietimo centro iniciatyva. Šis apdovanojimas per iškilmingą Tarptautinės mokytojų dienos minėjimą Klaipėdos „Švyturio“ arenoje įteiktas Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos pradinių klasių mokytojai Jurgitai Kasputytei-Žadeikienei.
Jos įsitikinimu, darbe svarbu vadovautis edukologo Bartho įsitikinimu: „Kai nustoja augę mokytojai, nustoja augę ir jų mokiniai.“ Pedagogė teigia, kad ne tik pati moko vaikus, bet ir kartu su jais mokosi. Kasdien darbe netrūksta įvairiausių bandymų, kūrybiškumo ir išradingumo. „Skatinu mokinius tapti tyrinėtojais, kurie patys atrastų, ištirtų ir sužinotų, o ne tik gautų informaciją iš mokytojos ar vadovėlio“, – sakė pašnekovė. Ji prisimena, kad pati vaikystėje svajojo tapti veterinare, tačiau baigusi vidurinę pasirinko vis dėlto teisininkės karjerą. „Viskas pasikeitė, kai susilaukiau sūnaus ir išlydėjau jį į mokyklą. Norėdama būti arčiau sūnaus, įsidarbinau mokytojos padėjėja. Tai man buvo galimybė dirbti ir mokytis iš patyrusių pedagogų. Po metų su administracijos paskatinimu ir palaikymu įstojau į pedagogikos studijas, taip pradėjau savo, kaip mokytojos, kelią“, – prisiminė ji.
Privalumas – laisvė, trūkumas – išsiblaškymas
Paklausta, koks yra šiuolaikinis mokinys: kokie jo pagrindiniai privalumai ir trūkumai, Jurgita atsakė: „Kiekvienos kartos mokiniai visuomet unikalūs. Privalumas yra laisvė – dabar mokiniai laisvesni, drąsesni, laisviau kuriantys, smalsūs, suvokiantys, kad mes esame bendruomenė. Trūkumas – ryškėja dirglumas, išsiblaškymas, nusivylimas.“ Pasak pedagogės, vaikai žino, ko nori, bet deda mažai pastangų, kas būtina tikslui siekti. Tai vaikus priveda prie nusivylimo ir nepasiektų tikslų. Vis daugiau vaikų „įgyja“ galimybę daryti, ką nori, ir nedaryti, ko nenori. Jiems padeda tėvai. Labai svarbu vaikus ugdyti vertybiniu pagrindu, kad drąsa ir smalsumas augintų aukštą savivertę, o ne akiplėšiškumą.
Vienas iš didžiausių iššūkių yra vaikų skaičius klasėje: sunku paskirstyti laiką, kad skirtum pakankamai dėmesio mokymosi sunkumų turintiems vaikams ir patiems gabiausiems.
Po darbų Jurgita pailsi būdama su šeima. „Nesvarbu, ar mes tiesiog bendraujame, žaidžiame stalo žaidimus, ar ruošiame kartu maistą, svarbu, kad galiu praleisti laiką su savo artimaisiais“, – įsitikinusi mokytoja trečius metus dirbanti Jurgita. Šį pavasarį ji baigė pradinio ugdymo pedagogikos studijas.
Savo kolegoms ir sau palinkėtų ne tik stiprybės ir ištvermės, bet ir išskirtinio džiaugsmo ugdant vaikus. Tebūna kiekviena pamoka pilna įkvėpimo, kiekviena diskusija – gilių žinių, o kiekvienas išbandymas – galimybė augti ir tobulėti. „Tegul mūsų darbas būna įvertintas, mūsų pastangos pastebėtos, o mūsų įkvėpimas – amžinas!“ – teigiama gaida pokalbį baigė ji.
Agnė ADOMAITĖ
Asm. archyvo ir autorės nuotr.
