Mišrių kovos menų treneris: jei savęs viduje nenugalėsite, kaip įveiksite priešininką?
Mišrių kovos menų treniruotes Gargžduose ir Klaipėdoje vedančio „Gray Team MMA“ įkūrėjo ir trenerio Grėjaus Dielininkaičio, kai sulaukė šeimos pagausėjimo, laukė pasirinkimas. Jam teko apsispręsti, ar tęsti profesionalaus sportininko karjerą ir bandyti suderinti šeimyninį gyvenimą, ar ją baigti. Pasirinkus šeimą, karjeros pabaiga atvedė į naują pradžią. Šiuo metu Grėjus yra profesionalus treneris, subūręs daugiau nei 100 sportininkų komandą.
Sužavėjo sporto šakos universalumas
– Kaip susidomėjote mišriais kovos menais?
– Kovos menais nuo pat mažens domėjausi, žiūrėjau filmus. Kai buvau trejų, pirmoji treniruotė buvo dziudo, vėliau teko lankyti sunkiąją atletiką. 18 metų vėl patraukiau į dziudo, sambo, Tailando bokso treniruotes. Nusprendžiau pasirinkti mišrius kovos menus, jie viską jungia. Iškart Lietuvos čempionate dalyvavau. Vėliau plėčiau savo žinias, dalyvavau varžybose Lietuvoje ir užsienyje ir kaip atletas, ir kaip treneris.
Olandijos rinktinė siūlė prisijungti prie jų komandos, atstovauti jų šaliai. Tačiau gimė sūnus ir reikėjo rinktis: profesionalaus kovotojo karjera ar šeima, tad, žinoma, pasirinkau šeimą. Supratau, kad neišeis pasiruošti varžyboms kaip anksčiau. Reikia labai daug darbo įdėti, mano diena atrodydavo taip: 6 val. atsikeliu, krosas, po pietų kikbokso, imtynių treniruotės, kitą dieną MMA treniruotės, važiavimas dviračiu, į baseiną reikėjo eiti dukart per savaitę, sprintai, pranėrimai ištvermei gerinti. Tai prisiminęs jaučiu viduje ugnelę, tai dariau su dideliu entuziazmu. Bet realybė kitokia, Lietuvoje nelabai tokie sportininkai remiami, sunku išgyventi tik iš sporto.
– Kuo sužavėjo mišrieji kovos menai?
– Universalumu. Kitos sporto šakos turi įvairių taisyklių, ką galima ir ko negalima daryti, o mišrūs kovos menai – kaip visų kovos menų motina. Į tai įeina gausybė kitų kovos menų, vieni atsirado itin seniai, kiti susiformavo vėliau. Dabar varžybose nebeleidžia atlikti labai pavojingų veiksmų, kad apsaugotų sportininkus ir labiau būtų demonstruojama kovos menų technika. Mišrieji kovos menai naudojami ir kariuomenėje. Užsienyje šeimos lanko šias treniruotes, kad gebėtų apsiginti. Priklausau „Liepsnojančio aitvaro“ organizacijai, ten dirba buvę specialiųjų padalinių kariai, kurie veda mokymus kariuomenėje. Organizacijoje dirbu kovinės savigynos instruktoriumi, tad tokie mišrių kovos menų įgūdžiai labai praverčia, įgūdžių ir greitos reakcijos yra išmokstama.
– Kaip būnant profesionaliu MMA sportininku pavykdavo suderinti sportą su kitomis veiklomis?
– Sunku būdavo. Atsimenu, studijavau teisę ir vyko atsiskaitymų sesija, o tuo pačiu metu – Europos graplingo čempionatas ir bušido tarptautinis turnyras. Taip pat turėjau galimybę vykti į kelionę, tačiau ir mokytis, ir ruoštis varžyboms reikėjo. Todėl tekdavo atsisakyti įvairių veiklų, pasilinksminimų, dažniausiai eidavau skaityti knygų ir treniruotis.
Sportas – aistra ir gyvenimo būdas
– Kaip kilo idėja įkurti savo sporto klubą ir tapti treneriu?
– Mačiau, kad varžyboms nespėsiu ruoštis, nes keletą kartų ne iki galo pasiruošęs dalyvavau varžybose ir pralaimėjau, o kai tinkamai pasiruošdavau, lygių nebūdavo. Tad varžybose ir nutariau nedalyvauti, kadangi į jas važiuodavau laimėti. Kilo mintis savo žinias perteikti kitiems. Draugai sakė, kad gerai, aiškiai perteikiu informaciją, tačiau iš pradžių priešinausi šiam sumanymui, nes pradėjus treniruoti kitus mano kovotojo karjeros lauktų pabaiga, o užsidegimas niekur nedingo. Teko ir mėgėjams, ir profesionaliems kovotojams padėti pasiruošti varžyboms, sekėsi visai neblogai.
– Su kokiais sunkumais susiduria pradėjusieji lankyti MMA treniruotes?
– Į treniruotes ateina įvairiausių žmonių – teisininkų, policininkų, karių – sako, kad savo kūną valdyti sunku. Tad iš pradžių MMA techniką perprasti nelengva. O greita reakcija išsiugdoma treniruotėse. Labai svarbus dalykas yra ir psichologija. Gali būti puikiai pasiruošęs fiziškai, turėti puikius technikos įgūdžius, tačiau jei psichologiškai nesusitvarkai su savimi, neįmanoma. Ir savo auklėtiniams sakau: jei savęs viduje nenugalėsite, kaip įveiksite priešininką? Dažnai tenka mokyti auklėtinius, kad atrastų ramybę viduje, nepasiduotų pykčiui, nes varžybų metu matymas susiaurėja ir kovoti itin sunku. Psichologija mišriuose kovos menuose – viena iš svarbiausių sudedamųjų dalių.
Žmonėms, lankantiems asmenines treniruotes, taip pat sakau, kad padėkite telefonus, palikite rūpesčius ir atsipalaiduokite, tik tada išeisite su švaresne galva. Taip ir būna. Vėliau sulaukiu teigiamų atsiliepimų iš klientų, o tai labai motyvuoja. Sportas – ne darbas, bet mano aistra, gyvenimo būdas. Tai darau ne dėl garbės ar rezultatų, to mokau ir auklėtinius, kad mėgautųsi pačiu procesu.
Treneris – vedlys ir autoritetas
– Ar buvo baugu pradėti dirbti treneriu?
– Iš pradžių – taip, nes daug mąsčiau, ar viskas pavyks. Treneris turi visapusiškai tobulėti. Mąsčiau, ar sugebėsiu veiklas suderinti, dalyvauti seminaruose, mokymuose, bet nusprendžiau išbandyti save. Kol kas sekasi puikiai. Pasitaiko, klientai į treniruotes ateina su traumomis ar ligomis, tad reikia pritaikyti treniruotes, o tai reikalauja papildomų žinių.
– Koks turi būti treneris?
– Treneris ypač jaunam žmogui turi būti autoritetas, pavyzdys, į kurį lygiuotųsi auklėtiniai. Atkreipiu dėmesį, kad sportas svarbu, tačiau negalima pamiršti mokslų, nors ir sunku būna suderinti. Negalima kovos menų veiksmų naudoti už sporto salės ribų (tai labai akcentuoju), nes gali labai rimtai sužeisti žmogų.
– Kaip sportas praverčia kitose gyvenimo srityse?
– Sportas duoda daug motyvacijos, išugdoma disciplina. Visuomenėje vis dar sklando stereotipas, kad MMA kovotojai neišsilavinę ar kokie „žūlikai“, man taip pat teko tai patirti. Tačiau pats baigiau teisės mokslus, daug draugų kovotojų – verslininkai, tad laužome tą stereotipą. Sportas keičia požiūrį, stiprina psichologiją, padeda suprasti, kad rezultatų nebus čia ir dabar, kas padeda ir versle. Sustiprėji ir kaip asmenybė, keičiasi vertybės.
Gabrielė ČIUNKAITĖ
Autorės nuotr.
