Moksleivių pomėgiai grąžina baldams gyvenimą, ugdo ištvermę ir kantrybę
Daugelis turime išskirtinių ir įdomių pomėgių, kuriems negaila laiko ir yra širdžiai malonūs. Šiandien šia tema pakalbinau savo bendraamžes iš Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos – Aureliją Niklovaitę (baldų atnaujinimas), Austėją Vičulytę (dziudo) ir Simoną Striaukaitę (nėrimas), kurios pasidalijo savo laisvalaikio veiklomis.
– Kokia šio pomėgio pradžia, kaip susidomėjote?
Aurelija: Mano pomėgio pradžia buvo pirmojo karantino vidurys, visiškai neturėjau ką veikti namie, mokyklos tuo metu irgi per nuotolį neveikė. Pamačiusi, jog močiutė meta laukan savo baldus, nutariau juos panaudoti ir atsinaujinti savo kambarį.
Austėja: Kelios mano draugės lankė dziudo užsiėmimus. Sumaniau išbandyti ir aš, nes labai įdomiai skambėjo pavadinimas. Nusprendžiau, jog reikia lankyti treniruotes ir susipažinti su šia sporto šaka. Dziudo (dziu-do „lankstus kelias“) – šiuolaikinė japonų kovos meno (gendai budō) ir kovinio sporto rūšis, atsiradusi Japonijoje.
Simona: Nėrimas mane patraukė dar pradinėse klasėse. Per darbų pamokas dažnai tekdavo siuvinėti, megzti ir nerti. Visgi į tai rimtai nežiūrėjau. Kad man tai tikrai patinka, supratau tada, kai būdama 13-os metų nusprendžiau nunerti vos gimusiam broliui kojines, tuomet įsijungiau „YouTube“ pamokas ir kibau į darbus.
– Ar yra kokia nors jūsų mėgstamos veiklos bendruomenė, į kurią įsitraukėte?
Aurelija: Ieškodama papildomos informacijos radau kelias grupes, kurios taip pat aktyviai gamino savo baldus arba irgi atnaujindavo senus. Vieni kitiems padedame, patariame, kartu mokomės, tikiu, jog šis bendras pomėgis vienija žmones.
Austėja: „Minijos“ progimnazijoje treniruojasi nemažai žmonių. Čia lankosi vyresni žmonės, paaugliai ir mažesni vaikai, taip pat yra ir iš kitų miestų. Varžybose susirenka dalyvių ir iš kitų šalių.
Simona: Visada mėgau viską daryti viena, tad ir šis mano hobis ne išimtis. Viena mokiausi, tad viena ir neriu. Manau, kad toks užsiėmimas kaip tik reikalauja daug susikaupimo, tad geriau nesiblaškyti ir tiesiog darbą atlikti vienam.
– Ar šiai veiklai skiriate daug dėmesio?
Aurelija: Tikrai trunka daugiau nei savaitę ar dvi, kol susidėlioja visos norimos idėjos ir jų įgyvendinimai. Aišku, labiausiai priklauso nuo to, kaip baldas atrodo, kai kuriems reikia ypač didelio dėmesio norint juos restauruoti.
Austėja: Lankau visas treniruotes, kai tik turiu laisvo laiko. Antradieniais, ketvirtadieniais vyksta užsiėmimai, kuriuose mokomės ir praktikuojamės artėjančioms varžyboms, spragoms taisyti, taip pat turime prieigą į sporto salę – trečiadieniais ir šeštadieniais, kad stiprintumėme fizinę būklę ir tinkamai pasiruoštumėme.
Simona: Kai prasidėjo karantinas, nieko daugiau nedariau, tik nėriau. Būtent per karantiną išmokau nerti didesnius nėrinius: žaislus, megztinius, sijonus, kelnes, užuolaidas ir panašiai. Tuo metu net buvo kilusi idėja pradėti savo mažą verslą ir visa tai pardavinėti. Daug žmonių pastebėjo mano talentą ir prašėsi, kad nunerčiau vieną ar kitą daiktą. Šiuo metu tam skiriu mažiau laiko, nes mokslai ir darbas jį vis atima, tačiau, manau, jog greitai vėl grįšiu prie to.
– Kaip manote, ar daug investicijų reikalauja jūsų pamėgtos veiklos?
Aurelija: Viskas priklauso nuo to, kokio dydžio yra baldas ir ar jo atnaujinimo bus daug. Nemažai dalykų galima pirkti ir iš antrų rankų, taip yra sutaupoma pinigų, tačiau kai kurie dalykai tikrai kainuoja nemažai, pavyzdžiui, dažai, mediena ar kitos naujos prekės.
Austėja: Tikrai ne, sporto apranga daug nekainuoja, mėnesio mokestis – 5€ su prieiga į sporto salę, visa kita yra nemokama.
Simona: Manau, nėrimas daugiausia reikalauja laiko ir kantrybės, nes per vieną valandą nenunersi megztinio, teks sėdėti ne dieną ir galbūt ne dvi. Na, o finansų atžvilgiu tai nėra brangu, tačiau negaliu sakyti, kad ir pigu. Vis dėlto vienų siūlų neužteks, nes norisi ir daugiau spalvų, ir geros kokybės, o tai reikalauja pinigų.
– Ką jums reiškia užsiimti šia veikla?
Aurelija: Man tai yra tiesiog susikaupimas ir mėgstamas užsiėmimas. Jaučiuosi gerai „gelbėdama“ baldus, kuriems galima suteikti antrą gyvenimą.
Austėja: Dziudo lavina mano psichologinę ir fizinę būseną, mokausi lankstumo, kantrumo ir kompetentingumo, taip pat praleidžiu turiningai laiką.
Simona: Nėrimas – ramybė ir poilsis nuo visko. Pradėjusi nerti pamirštu aplink esantį pasaulį, nes susikaupiu, kad nerdama nepadaryčiau klaidos ir viskas gautųsi taip, kaip noriu. Arba įsijungiu serialą ir neriu, kol paskausta pirštai.
Akvilė VALSKYTĖ
