Mokslininkės karjerą pasirinkusi farmacininkė nepamiršta ir tėviškės

Smagu išgirsti, kad mūsų krašto žmonės siekia mokslo aukštumų. Štai buvusi daupariškė Aurima Stankūnienė šį mėnesį Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) apgynė biomedicinos mokslų daktaro disertaciją farmacijos kryptyje ir jai buvo suteiktas daktaro laipsnis. A. Stankūnienė savo disertacijoje analizuoja pagyvenusių ir senyvo amžiaus asmenų vaistų vartojimo ypatumus. Jos moksliniais tyrimais susidomėjo ir prestižiniai užsienio mokslo žurnalai.

Aurima ir Mindaugas Stankūnai su savo trimis atžalomis buvo nukeliavę ir į Australiją, kur viename iš universitetų dėsto šeimos galva. Gimtinė – Dauparai

– Gerbiama Aurima, papasakokite apie save, savo šeimą.

Aš gimiau Vilniuje, tačiau augau Dauparuose. Čia baigiau pradinę Gobergiškės mokyklą ir vėliau tęsiau mokslus Gargždų „Minijos“ vidurinėje mokykloje. Mano tėveliai Rimantas ir Zina Kripaičiai yra inžinieriai ir dirba Klaipėdos regiono kelių tarnyboje. Seneliai iš tėčio pusės taip pat glaudžiai susiję su šiuo kraštu ir Dauparais. Močiutė buvo ilgametė Gobergiškės mokyklos mokytoja, o senelis yra Laisvės kovų dalyvis. Kaip ir močiutės brolis Petras Juknelis (slapyvardžiai Pasienietis ir Deimantas) buvo partizanas, kuris po mirties yra apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu, šiuo metu eksponuojamu Priekulėje esančiame Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejuje.

Po studijų universitete sukūriau šeimą. Mano vyras Mindaugas yra LSMU profesorius bei Griffith’o universiteto (Australija) Medicinos mokyklos profesorius adjunktas. Kartu auginame sūnų Matą ir dvi dukrytes – Ainę ir Austrą.

Pati dirbu LSMU Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedros lektore bei esu vienos Kauno vaistinės farmacinės veiklos vadovė.

Ištikimi „Bangos“ skaitytojai

– Ar dažnai grįžtate namo? Ar jus domina, kaip gyvena Gargždai, Dauparai, jūsų gimtasis Klaipėdos rajonas?

Stengiuosi parvažiuoti kuo dažniau. Manau, kad labai retai būna, kad neatvažiuočiau į Dauparus ilgiau kaip mėnesį. Visa mano šeima myli šį kraštą. Visos mano vaikų vasaros yra prabėgusios čia. Net ir vyras, kuris yra tikrų tikriausias kaunietis, Klaipėdos kraštą laiko savu. Tad nuoširdžiai domimės viskuo, kas vyksta aplinkui. O dar padeda ir tai, kad mano tėtis yra nuolatinis „Bangos“ laikraščio skaitytojas. Tad kai grįžtu namo, visada paskaitau naujausią numerį.

Pasirinko farmacijos studijas

– Kaip pasirinkote farmacininkės profesiją? Kaip klostėsi jūsų karjera iki biomedicinos mokslų daktarės laipsnio farmacijos srityje?

Apsisprendžiau studijuoti farmaciją tik būdama dvyliktoje klasėje. Manau, kad toks mano sprendimas buvo daug kam ir netikėtas. Net mano klasės draugai ir auklėtoja labai nepatikliai žvelgė į tokius mano planus. Tačiau tikriausiai šio krašto žmonėms būdingas užsispyrimas nulėmė, kad 2001 m. sėkmingai baigiau farmacijos studijas tuometiniame Kauno medicinos universitete (dabar LSMU), o dar po metų pradėjau doktorantūros studijas tame pačiame universitete. Tarp magistro ir doktorantūros studijų apie metus dirbau vaistinėje, kuri buvo prie Gargždų ligoninės. Nuo 2009 m. įsijungiau į tarptautinį mokslinį tyrimą ABUEL, kuriame ėmiausi tyrinėti pagyvenusio ir senyvo amžiaus asmenų vaistų vartojimo ypatumus. Labai padrąsino tai, kad mano tyrinėjimais susidomėjo garbūs užsienio mokslo žurnalai ir išspausdino straipsnius su mano tyrimo rezultatais. Vėliau sekė pačios disertacijos rengimas, kurį vainikavo šių metų sausio pradžioje įvykęs viešasis gynimas.

– Koks buvo jūsų mokslinių tyrimų objektas?

Mano disertacinio tyrimo objektas buvo vaistų vartojimo ypatumai tarp 60–84 m. asmenų, ir kaip šis vartojimas siejosi su jų subjektyviu savo sveikatos vertinimu bei gyvenimo kokybe. Bandžiau nustatyti, kaip vaistų vartojimą veikia įvairūs demografiniai, socialiniai bei ekonominiai veiksniai, ir kaip tai siejasi su respondentų sveikata.

Vaistams – milžiniškos lėšos

– Jūsų pasirinkta sritis – pagyvenusių žmonių vaistų vartojimas – itin aktuali. Ne paslaptis, kad senyvi žmonės kartais vartoja pernelyg daug vaistų – užuot pajudėję, pasimankštinę ima tabletę?

Jūs visiškai teisi. Norėčiau pateikti kelis skaičius. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, per metus sveikatos sektoriuje išleidžiama per 6,5 trilijono JAV dolerių (t. y. skaičius su 12 nulių). Ir nemaža dalis šių lėšų tenka vaistams. Ekspertai skaičiuoja (konkrečiai IMS institutas), kad 2020 metais jau bus suvartojama 4,5 trilijono vaistų dozių per metus ir išlaidos vien tik vaistams sieks 1,4 trilijono JAV dolerių. Tad matome, kad vaistams jau išleidžiami sunkiai suvokiami pinigai, ir visos prognozės sako, kad tos sumos tik didės. Panašios tendencijos yra fiksuojamos ir Lietuvoje. Tad pasaulio mokslininkai ima gvildenti klausimus, kaip tą vaistų vartojimą padaryti racionalesnį, nes, priešingu atveju, galime sulaukti tokių katastrofiškų pasekmių, kaip atsparumas antibiotikams ir pan. Jau dabar pasaulyje fiksuojami atvejai, kai žmonės miršta nuo bakterijų, kurių neveikia jokie mums žinomi antibiotikai. Todėl aš noriu pasinaudoti galimybe ir paprašyti Jūsų skaitytojų, kad antibiotikai būtų vartojami tik prieš tai pasitarus su gydytoju.

Ne paslaptis, kad pagrindiniai vaistų vartotojai yra vyresnio amžiaus asmenys. Ir tai yra labai gausiai aptariama mokslinėje literatūroje. Aibės studijų, atliktų užsienio šalyse, rodo, kad senjorai tikrai vartoja labai daug vaistų. Yra minima ir įvairių TV laidų ar reklamos įtaka. Pavyzdžiui, net perdėta maisto papildų ar vitaminų reklama gali būti žalinga. Yra atvejų, kai senjorai, pamatę per TV įspūdingą maisto papildų pristatymą, jiems išleisdavo dideles sumas pinigų, o vėliau dėl to negalėjo įsigyti būtinų vaistų. Siekiant nors kažkiek kontroliuoti šią situaciją yra stipriai propaguojama sveiko senėjimo filosofija.

Neperka išrašytų tablečių

– Kokios pagrindinės vaistų vartojimo klaidos?

Išskirčiau dvi pagrindines problemas, kurias ir nagrinėjau savo disertaciniame tyrime. Tai polifarmacija ir prieinamumas vaistams.

Polifarmacija yra suprantama kaip gausus vaistų vartojimas. Jau minėjau, kad tai labai opi problema. Ypač turtingose pasaulio šalyse. Lietuvai būtų aktualesnė kita problema – ekonominis prieinamumas vaistams. Aš tyrimo metu nustačiau, kad trečdalis 60–84 m. gyventojų susilaikydavo nuo gydytojo išrašytų vaistų įsigijimo. O pagrindinė tokio sprendimo priežastis buvo susijusi su asmens finansiniais sunkumais. Šis reiškinys Lietuvoje yra net kelis kartus labiau paplitęs nei kitose Europos Sąjungos šalyse, pvz., Švedijoje, Vokietijoje ar Ispanijoje. Tam, kad suprastume, kodėl ši problema yra tokia aktuali, reikėtų pažvelgti plačiau. Sakykim, asmuo skundžiasi sveikata, kreipiasi į gydymo įstaigą, ten jis ištiriamas, nustatoma sveikatos problema ir paskiriamas medikamentinis gydymas. O žmogus tiesiog neįsigyja šių vaistų, ir visos laiko bei kitos sveikatos sistemos patirtos išlaidos nueina perniek. Jei ta problema tuo ir pasibaigia, tai dar neblogai. Tačiau labai tikėtina, kad negydoma liga gali ūmėti ir komplikuotis. Tokiu atveju gydymo kaštai bus dar didesni. Ir, aišku, tikėtina, kad sveikatai bus padaryta gerokai didesnė žala.

– Ar kada nors bus išrasta stebuklinga tabletė nuo visų ligų?

Galima sakyti, kad tokia tabletė jau buvo išrasta. 1928 m. Aleksandras Flemingas atrado peniciliną. Tai sukėlė revoliuciją to meto infekcinių ligų gydime. O kadangi tuo metu šios ligos visiškai dominavo, tai šis vaistas buvo tarsi „nuo visų ligų“. Ar kada mes turėsime kitą tokio masto atradimą? Sunku pasakyti. Labai daug žada kamieninių ląstelių tyrimai, nanotechnologijos ir kitos priemonės. Tikriausiai norint sužinoti atsakymą į šį klausimą, reikės apsišarvuoti kantrybe ir palaukti.

Kalbėjosi Jolanta BENIUŠYTĖ

Asmeninio archyvo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių