Mokytojas Mindaugas Nefas: „Norėčiau tapti švietimo ministru, tačiau tam vien charizmos neužtenka“
Vienas mylimiausių ir labiausiai vertinamų sostinės mokytojų tarp mokinių ir jų tėvų. Geidžiamas darbdavių – nuolat sulaukiantis kvietimų dirbti vienoje ar kitoje ugdymo įstaigoje. Mylimas kolegų, sekamas gerbėjų socialiuose tinkluose, dažnai regimas interneto portaluose ir televizijos ekrane. Tokiais epitetais šiandien galima apibūdinti istorijos mokytoją Mindaugą Nefą, kuris, paklaustas, kaip vertina pasiektą populiarumą, tik gūžteli pečiais. „Kiekvienoje profesijoje, ką bedirbtumei, svarbus pripažinimas. Aš savo pripažinimo ir įvertinimo valandos, panašu, sulaukiau. Ir žinau, kodėl“, -šypsodamasis sako M. Nefas.
Mindaugui svarbu, kad jis yra puikiai vertinamas kaip specialistas ir mokyklos bendruomenės, ir kolegų, ir švietimo sistemos formuotojų. Greitu metu sieks ir sėkmingo vadovavimo savo pavaldiniams – nuo rugsėjo jis taps direktoriumi ir pradės vadovauti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) licėjui „Sokratus“.
Kas padėjo užsiauginti tokį pripažinimą ir autoritetą, Mindaugas aiškiai žino. Pirma, tai genai ir aplinka – kilęs iš pedagogų šeimos, jis neabejotinai perėmė pedagogui svarbias savybes bei gebėjimus. Antra, studijos VDU Švietimo akademijoje (tuometinis Lietuvos edukologijos universitetas), kur įgijo reikiamų žinių ir kompetencijų. Trečiu punktu Mindaugas įvardija pastangas: jis visada stengėsi ir uoliai dirbo vardan to, kad taptų geru pedagogu. Iki šiol visad stengiasi atsižvelgti į kolegų, tėvų, vaikų ar vadovų pastabas ir nuolat tobulėti. „Štai tada ateina garbė ir pripažinimas. Kas, natūralu, nėra amžina – norint šį statusą išlaikyti, reiks ir toliau uoliai dirbti“, – sako M. Nefas.
Būnant viengungiu mokytoju dirbti būtų paprasčiau
Mindaugas moko mokinius istorijos „Diemečio mokykloje“, Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijoje ir VDU Švietimo akademijoje. Niekam ne paslaptis, kad mokytojo darbas yra intensyvus, reikalaujantis nuolatinio įsitraukimo ir mokymosi, tad kaip gi jis viską suspėja?
„Mano para turi lygiai tiek pat valandų, kaip ir kiekvieno iš mūsų – vos 24 valandas. Stengiuosi jas paskirstyti taip, kad ir darbui užtektų, ir šeima nenukentėtų. Žinoma, vis mažiau lieka laiko, kurį galėčiau skirti tik sau, savo pomėgiams, bet šiuo atveju šeima man yra prioritetas – dirbu ne tik dėl savo profesinių ambicijų, bet ir dėl šeimos gerovės. Aišku, būnant viengungiu dirbti mokytoju tikrai būtų paprasčiau, tačiau tai, matyt, galioja bet kurioje profesijoje, – juokiasi Mindaugas. – Mokytojo darbe itin svarbu neužsisklęsti siaurame savo mokyklos rate. Tai, kad dirbu per kelias darbovietes ir sukuosi keliuose kolektyvuose, man yra didelis privalumas – mano požiūris į daugelį dalykų yra kur kas platesnis ir lankstesnis“.
Nors, natūralu, kad kartais pavargsta, bet nesijaučia persitempiantis, nes pasirinko specialybę, kuri jam tinka ir patinka. O kai dirbi išties mylimą darbą, jis nevargina emociškai – nėra priežasčių skųstis ir bambėti bei ieškoti pasiteisinimų, kodėl vienos ar kitos užduoties nedaryti.
Nuo ateinančių mokslo metų Mindaugas stos prie VDU licėjaus „Sokratus“ vadovo vairo. Paklaustas, kaip įsivaizduoja savo karjeros viršūnę, tik juokiasi – jis niekada nesivaikė titulų ir nesvajojo būti direktoriumi.
„Nesu karjeristas ir savo darbe dirbtinai nesiekiu postų. Gyvenime šie dalykai tarsi susiklosto savaime – nesu domėjęsis darbo pasiūlymais, niekada pats neieškojau mokytojo ar direktoriaus darbo skelbimų, – pasakoja Mindaugas. – Mane pastebi ir vis kažkur pakviečia dirbti. Prieš priimdamas vieną ar kitą darbo pasiūlymą sau užduodu klausimą, ar galiu toje pozicijoje būti geras ir padaryti geresniais kitus – būdamas mokytoju padaryti geresniais savo mokinius, mokyklos vadovu – ne tik mokytojų kolektyvą, bet ir visus mokyklos darbuotojus, kad visas kolektyvas dirbtų vieningai ir taptume išties gera mokykla. O ateityje, sukaupęs reikiamos gyvenimiškos ir profesinės patirties, nespjaučiau ir į didesnį poveikį turinčias pareigas, pavyzdžiui, visai norėčiau tapti ministru. Tačiau tikrai dar ne šiandien – reikia didelės patirties, tam vien charizmos neužtenka. Šiandien į ministro poziciją nepretenduočiau, bet ateityje – kodėl gi ne“.
Kas pasikeistų, jei mokyklose dirbtų daugiau mokytojų vyrų?
Mindaugas pritaria, kad viena didžiausių šiandienos švietimo sistemos skaudulių – mokytojų trūkumas. Jau nekalbant apie tai, kad išties trūksta gerų, patyrusių, profesijai atsidavusių pedagogų.
„Šiame kontekste man atrodo labai keistos diskusijos viešoje erdvėje apie tai, kodėl mokytojais neina dirbti vyrai. Jei mokyklose padaugėtų mokytojų vyrų, o kas gi pasikeistų? Niekas. Visada stebėdavausi išgirdęs pasakymą, kad mokyklos direktoriumi gali būti tik vyras arba, jei trūksta kolegų, būtinai ieškokime moters. Dabar, kai pats prisiėmiau atsakomybę vadovauti mokyklai, ieškau kolektyvo narių nepriklausomai nuo lyties – man svarbiausia žmogaus kompetencijos, charakteris, požiūris į vaikus ir ugdymą, tikėjimas savo profesija“, – patirtimi dalijasi M. Nefas.
Ir tai, kad mokytojo darbas nėra patrauklus dėl mažo užmokesčio, Mindaugas vadina mitu. Dirbdamas mokytoju jis pats niekada savo atlygiu nesiskundė – visad uždirbdavo gerokai daugiau nei siekia šalies vidutinis darbo užmokestis. O jei poreikiai būdavo didesni, rasdavo galimybių, kur galima užsidirbti papildomai: „Niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie rinktųsi profesiją ar dirbtų vien tik dėl pinigų. Pinigai nėra pagrindinis motyvatorius. Kita vertus, mokytojui tikrai įmanoma užsidirbti ir gyventi pakankamai oriai. Tai, matyt, lemia ne tiek aplinkybės, kiek kiekvieno žmogaus asmeninis požiūris ir tikslai. Mitas, kad tam, jog užsidirbtumei, reikia užimti aukštas pareigas ar būtinai dirbti geriausioje privačioje mokykloje“.
Vos pradėjęs dirbti mokytoju, Mindaugas iš pradžių turėjo negatyvų nusistatymą prieš privačias mokyklas. Tačiau kai prieš porą metų pats sulaukė kvietimo dirbti vienoje iš sostinės privačių mokyklų, pamatė, kad ji yra lygiai tokia pati, kaip ir valstybinė mokykla – dirbama su tokiais pačiais vaikais ir tokiais pačiais tėvais. Taip, galbūt kolektyvo susitelkimas privačioje mokykloje didesnis, tačiau tai visiškai pakeitė jo požiūrį į privačią sistemą ir išmokė ugdymo įstaigų neskirstyti pagal tai, privačios jos ar ne.
„Dauguma valstybinių mokyklų turi daugiau pinigų nei privačios, tad vien finansiniu aspektu brėžti takoskyrą nebūtų teisinga. Galbūt blogis tas, kad kai kurioms valstybinėms mokykloms 30-40 metų vadovauja tie patys direktoriai, kurie jau seniai yra išsikvėpę ir perdegę, nebekuria jokio pokyčio, – įsitikinęs M. Nefas. – Tad pirmiausia, vertinant privačią ir valstybinę sistemas, reiktų kalbėti apie vadybą, vadovų parengimą, jų tobulėjimą ir motyvaciją. Ne veltui sakoma, kad viskas, kas yra gera arba kas genda, priklauso nuo galvos“.
Suderinti darbą ir vaikų auginimą – gan keblu
Su žmona Gintare, taip pat pedagoge, Mindaugas augina du vaikus – 5 metų dukrą ir 1,5 metų sūnų. Karantino metu ugdymui persikėlus į nuotolį ir dirbant iš namų, suderinti šeimą ir darbus išties buvo keblu. „Kai virtualiu būdu vesdavau pamokas, būdavo, prasiveria durys ir į kambarį įbėgusi dukra susirango ant kelių. Tačiau man tai nebuvo problema. – prisimena Mindaugas. – Niekada pernelyg nesistengiau atskirti šeimos ir darbo laiko. Matyt, toks požiūris susiformavo nuo pat mažumės, kai pats matydavau mamą daug dirbančią, o ir, būdamas dar darželinukas, daug popiečių praleisdavau pas mamą darbe, mokykloje“.
Kokios mokyklos ir mokytojo Mindaugas galėtų palinkėti savo vaikams? Visų pirma, kad vaikų mokytojai būtų kūrybiški, pilietiški, aktyvūs. Kad nesivadovautų stereotipais ir pasenusiais nusistatymais, pradedant šeimos samprata ar seksualinių mažumų klausimu. Kad nebūtų sustabarėję ir sakytų, kad štai, vaike, gyvenimas yra toks, apie kokį tau pasakoju. Geras mokytojas turi skatinti vaiką suprasti gerokai daugiau, matyti pasaulį plačiau.
„Jei mano vaikai užaugę patys norėtų tapti mokytojais? Tik pirmyn. Galės būti, kuo tik panorės, kad ir traktoristais. Svarbiausia, kad nenueitų netinkamais, nusikalstamais keliais, visa kita – jų pačių pasirinkimas ir laisvė.
Kai pats stojau į aukštąją mokyklą, anuomet buvo populiaru sakyti: jaunuoliai, pagalvokite, ką norėtumėte veikti po 40 metų, ir tai bus jūsų kelias. Aš galvoju, kad dabar viskas atvirkščiai: negalvokite apie tai, ką darysite po 40 metų, galvokite, ką norėsite veikti po 5, daugiausiai 10 metų. Gyvenimą teturime vieną, jis ganėtinai trumpas, tad verta išbandyti kad ir keletą profesijų. Pavyzdžiui, norite šiandien studijuoti Mokomojo dalyko pedagogiką: istoriją ir geografiją VDU Švietimo akademijoje? Drąsiai eikite ir mokykitės. Po kelių metų norėsite išmėginti gido ar finansų specialisto kėdę ir studijuoti naujus mokslus? Tą ir darykite. Iš anksto neužsidarykite savo pačių rėmuose“, – linki M. Nefas.
Pranešimas žiniasklaidai
Nerijus Žeronas, Vytauto Didžiojo universitetas
