Naujoji „Vaivorykštės“ gimnazijos direktorė: čia – pozityvūs mokiniai, stiprūs mokytojai, geri pasiekimai
Rugpjūčio 1-ąją darbą pradėjusi ir Klaipėdos rajone gyvenanti naujoji Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos direktorė Rasa MAŠURINIENĖ teigia, kad jau spėjo pažinti ugdymo įstaigos bendruomenę, o šiais metais didelių tikslų neišsikėlė – pirmiausia nori suprasti, kaip verda mokyklose gyvenimas ir tada imtis pokyčių.
Prie gimnazijos, kurią lanko 836 moksleiviai, vairo stojusi direktorė „Bangai“ papasakojo, kas atvedė ją į pedagogiką, kaip sekasi naujoje pozicijoje ir ko linki gimnazijos bendruomenei.
Pedagogika lydi visą gyvenimą
– Kokia buvo jūsų karjeros pradžia?
– Po mokyklos baigimo įstojau į vaikystės pedagogikos studijas Klaipėdos universitete, studijavau vaikystės pedagogiką – ikimokyklinio ugdymo auklėtojos ir pradinių klasių mokytojos profesiją. Dar nebaigusi universiteto pradėjau dirbti Klaipėdos Hermano Zudermano gimnazijoje pradinių klasių mokytoja. Dirbdama baigiau magistro studijas bei apsigyniau magistro diplomą. Mokyklos direktorė, matydama mano entuziazmą, iniciatyvumą, veržlumą, pasiūlė pradėti studijuoti etikos dalyką – tai buvo jau trečias diplomas, todėl pradėjau dirbti ir etikos mokytoja. Vėliau mokykloje reikėjo pavaduotojos ugdymui, tad dalyvavau konkurse ir tapau direktorės pavaduotoja ugdymui bei etikos mokytoja.
Ir pati kartais pamąstydavau, kad būtų įdomu paragauti vadovo duonos. Švietimo ministerijos atstovei pasiūlius dalyvauti švietimo įstaigos vadovo konkurse, Nacionalinėje mokyklų vertinimo agentūroje sėkmingai įsivertinau vadybines kompetencijas, tačiau tą dokumentą pasidėjau „ateičiai“. Po kelerių metų Klaipėdos „Varpo“ gimnazijoje atsirado laisva direktoriaus pozicija, ir aš ja susidomėjau, nes buvau baigusi šią gimnaziją. Tad po beveik 25 metų grįžau į „Varpo“ gimnaziją jau kaip direktorė. Ten dirbau kiek daugiau nei 8 metus.
Kodėl pasirinkau „Vaivorykštės“ gimnaziją? 20 metų su šeima gyvename Klaipėdos rajone, Birbinčių kaime, ir visada domėjausi švietimo įstaigomis Klaipėdos rajone. Dar būnant „Varpo“ gimnazijos direktore teko bendradarbiauti su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazija, kartu dalyvavome projekte. Visada ši gimnazija man patiko ir mane žavėjo. Atsilaisvinus direktorės pozicijai „Vaivorykštės“ gimnazijoje, pagalvojau, kad daugiau tokio šanso nebus, todėl dalyvavau konkurse ir dabar esu čia.
– Kas jus sužavėjo pedagogika?
– Savo norą būti mokytoja supratau, kai pradėjau lankyti mokyklą. Ta svajonė niekada manęs neapleido. Dažnai mažoms mergaitėms pirmoji mokytoja yra didžiulis autoritetas ir, jei ji palieka didelį įspaudą tavo gyvenime, sieki to tikslo. Taip atsitiko ir man. Baigusi mokyklą tvirtai žinojau, kur stosiu.
Mokykla yra visuomenės atspindys, tai organizmas, kuriame niekas nesikartoja. Atėjęs į darbą niekada nežinai, kokia bus tavo diena, nes čia verda gyvenimas. Bet man tai patinka – man reikia veiklos, žmonių, projektų, iššūkių.
– Ir pats mokytojo darbas yra sudėtingas, tačiau duodantis grąžą, ar ne?
– Taip, mokytojo darbas yra labai sudėtingas ir reikšmingas. Visada žinau ir sakau, kad mokytojo darbas yra šventas, nes nė vienas žmogus – eilinis žmogus ar prezidentas, Seimo narys nebūtų tapęs tuo, kuo yra, jei nebūtų ėjęs į mokyklą. Tame ir yra mokytojo darbo šventumas – visi, kas kažkuo tampa, pradeda nuo mokyklos. Čia auginami žmonės, diegiamos vertybės ir mokoma visko – nuo žinių iki tapimo Žmogumi. Žinoma, žmogaus augimui bei ugdymui svarbu ir šeima, aplinka, bet, jei vaikas nepatektų į mokyklą ir mokytojas jo neugdytų, jis kažkur užstrigtų. Todėl gana dažnai jauni žmonės, rinkdamiesi savo gyvenimo kelią, atsižvelgia į tai, kaip jiems sekėsi mokykloje, kas ten buvo miela ir gera, kokį pėdsaką jų gyvenime paliko mokytojai. Su manim atsitiko tas pats – jei ne mano pirmoji mokytoja, kuri mane įkvėpė, nebūčiau ten, kur esu.
Mokytojo specialybė yra šventa, todėl ji turėtų būti labai vertinama ir gerbiama. O mokytojų trūkumas dabar yra pasekmė to, kad ši profesija nebuvo labai autoritetinga ir populiari turbūt todėl, kad tai sunkus ir mažai apmokamas darbas. Po 5–7 metų mes turėsime dar didesnę problemą, mokytojų trūks dar labiau. Bijau, kad į mokyklas dėl šios priežasties ateis dirbtinis intelektas, o mokyklos paskirtis bus suteikti tik bendrą išsilavinimą.
„Vaivorykštės“ gimnazijoje šiuo metu trūksta fizikos mokytojo, tačiau esame dėkingi, jog mūsų mokytojas gelbėja šią situaciją ir ugdymo procesas vyksta įprastai. Pagal statistiką nė vienas Lietuvos abiturientas nepasirinko šios profesijos studijų, tai mokytojų nėra ir, kaip bebūtų liūdna, nebus. Aš labai džiaugiuosi, kad Klaipėdos rajono savivaldybė daro tyrimą, stebi, kiek mokinių įstojo į pedagogiką, skiria jiems stipendijas. Šiuo pavyzdžiu turėtų sekti ir kitos savivaldybės, nes jaunus žmones reikia motyvuoti rinktis pedagogiką, išaukštinti šią profesiją. Kol mokytojo specialybė visuose visuomenės sluoksniuose netaps labai svarbi, tol situacija nepagerės.
Siekia susipažinti su mokyklos gyvenimu
– Koks buvo pirmasis įspūdis pradėjus dirbti naujoje gimnazijoje?
– Pradėjus dirbti mokykla dar buvo tuščia, net techninis personalas nebuvo grįžęs, tad visoje mokykloje būdavome vos keli žmonės. Tačiau nuo rugsėjo 2 dienos į gimnaziją sugrįžo mokiniai, mokytojai, ir gimnazija įgavo savo tikrą veidą. Čia jaučiuosi labai gerai, matau, kokie čia šilti žmonės. Man patinka mokinių pozityvumas, mokytojų profesionalumas, aukšti gimnazijos pasiekimai.
Dirbu jau beveik 2 mėnesius, žinoma, darbo daug, dabar vyksta pažintys su dokumentais, santykių užmezgimas su mokiniais, mokytojais, tėvais. Vadovo darbas yra susijęs ne tik su dokumentais, tai ir žmonių pasitikėjimo įgijimas. Dar niekada nekilo mintis, kad be reikalo priėmiau šį sprendimą.
Su gimnazijos administracija ir mokytojais nutarėme, kad gimnazijoje kasdien turi būti dėvimos gimnazijos uniformos, todėl nutarėme, jog nuo spalio 1 dienos uniformas dėvės pirmokai, nuo lapkričio – visi likę gimnazistai. Tai jau aptarėme su devintų klasių mokinių tėveliais. Apie tai vyko kalba ir su kitais mokiniais. Tiek mokytojams, tiek mokiniams sakau, kad mūsų išvaizda reprezentuoja tai, kas mes esame, reprezentuoja mūsų gimnaziją. Tai yra pasididžiavimas savo gimnazija, lojalumas jai. Pasiūlėme mokiniams įvairių uniformos variantų, tad galima rinktis iš polo marškinėlių, džemperių ir švarkų, tiesiog nusipirkti ir nebrangų tamsiai mėlynos spalvos džemperį ir prisisiūti gimnazijos emblemą ar panaudoti ankstesnės ugdymo įstaigos švarką su mūsų gimnazijos emblema. Man svarbu estetika, tvarka bei kad atskirtume ir žinotume, jog tai mūsų gimnazijos mokiniai. Aš taip pat turiu gimnazijos uniformą – polo marškinėlius ir juos su pasididžiavimu dėviu. Siuvykla padovanos polo marškinėlius su gimnazijos emblema ir klasių vadovams, kurie taip pat su malonumu juos dėvės. Žinau, kad jau kai kurie mokytojai juos turi ir taip pat kartas nuo karto dėvi.
– Ar jau susipažinote su gimnazijos švenčių tradicijomis?
– Su gimnazijos mokinių prezidentūra aptarėme Gimnazistų dieną, Mokytojų dieną bei kitus renginius. Mokiniai pristatė gimnazijos šventes, tradicijas, akcijas, į kurias mielai įsijungsiu, galbūt atnešiu ir naujų tradicijų. Tradiciją nelaužau, man smalsu pamatyti, kas ir kaip vyksta, žinau, kad čia vyksta daug gražių dalykų.
Pradėjau naują tradiciją – kiekvieną rytą prieš pamokas pasitinku mokinius ir mokytojus prie mokyklos laiptų ir su jais pasisveikinu. Tad savo dieną gimnazijos bendruomenė pradeda nuo pasisveikinimo ir šypsenų.
– Kokių skirtumų pastebėjote tarp skirtingų gimnazijų?
– Žinoma, didžiausias skirtumas man yra mokinių skaičius, nes „Vaivorykštės“ gimnazijoje jų dvigubai daugiau nei „Varpo“ gimnazijoje. Gimnazistai yra nuoširdesni, atviresni – gali juos pakalbinti, pabendrauti. Dar pastebėjau, kad čia mokiniai labai noriai valgo valgykloje, kurioje labai skaniai gamina. O visa kita panašu: ugdymas, problemos tokios pačios. Jau teko susitikti su pirmokais, antrokais ir trečiokais, susitikau ir su pirmokų tėvais. Dar laukia susitikimas su gimnazijos taryba bei gimnazijos abiturientais. Sunkiausia buvo išmokti mokytojų vardus ir prisiminti, kokį dalyką dėsto, bet jau 90 proc. mokytojų pažįstu ir žinau, kokio dalyko mokytojai jie yra. Aktyvius mokinius irgi atsimenu, tačiau dar daug laiko juos pažinti.
Vertina atvirumą ir komunikaciją
– Kokia siekiate būti direktore ir kokios vertybės Jums svarbios?
– Man visada yra svarbus santykis su žmonėmis. Manau, kad kiekvienoje organizacijoje svarbu sukurti gerą mikroklimatą, todėl norėčiau, kad bendruomenės nariai į gimnaziją ateitų be įtampos. Suprantu, kad vadovas ne visada gali būti tik pozityvus ir geras, nes ši gimnazija yra didžiulis laivas, kurį reikia tinkamai valdyti. Būna įvairių situacijų, ir kartais vadovas turi priimti „nepopuliarius“ sprendimus.
Manau, kad vadovo vertybės yra esminės, nes jos formuoja visos įstaigos kultūrą, veiklos principus ir visos bendruomenės požiūrį į mokymąsi bei tarpusavio santykius. Lyderystė ir atsakomybė – mano, kaip vadovo, pagrindinės vertybės, nes esu atsakinga už visą gimnazijos bendruomenę; priimti sprendimus ir būti lydere, įkvepiančia administracijos bei mokytojų komandas ir mokinius siekti geriausių rezultatų. Man labai svarbu sąžiningumas ir skaidrumas, bendradarbiavimas, empatija ir inovatyvumas, nes visi turime nuolat tobulėti, ieškoti naujų, pažangių mokymo metodų, technologijų ir ugdymo būdų. Dėmesį skiriu ir gimnazijos rezultatams, akademinei pažangai, nes gimnazijos misija yra sukurti tokią aplinką, kurioje kiekvienas mokinys galėtų pasiekti gerų rezultatų, būtų tinkamai ugdomas ir paruoštas studijoms ir gyvenimui.
Man pačiai svarbus sąžiningumas, nuoširdumas, taisyklių laikymasis. Esu atvira ir pasiruošusi konstruktyviam kalbėjimui, problemų sprendimui. Manau, kad visi konfliktai ir problemos išsprendžiami kalbėjimu, nes visi turi savo požiūrį, nuomonę ir situaciją matome kitaip. Bet žinau, kad neišsprendžiamų situacijų ir problemų nėra.
– Kokius prioritetus, viziją nusimatėte gimnazijoje?
– Jeigu kalbame apie remontus, mūsų laukia stadiono rekonstravimo darbai. Žinau ir matau, kad gimnazijoje yra vietų, kur reikia ir padažyti, paremontuoti ar patvarkyti. Turime Tūkstantmečio mokyklų projektą, kurį reikia pabaigti įgyvendinti, įvykdyti suplanuotas veiklas.
Kas bus toliau – matysime. Nesiekiu griauti to, kas buvo anksčiau. Jau sakiau bendruomenei – duokite man metus pasimatuoti, pasižiūrėti, ką galima keisti, ką palikti. Šiuo metu turiu pabaigti vykdyti anksčiau priimtus įsipareigojimus.
– Ko palinkėtumėte mokyklos bendruomenei šiais metais?
– Jau ir per Rugsėjo 1-osios šventę sakiau, kad visiems tai yra naujas etapas. Palinkėsiu susikalbėjimo, geranoriškumo, taisyklių laikymosi, kuo mažiau problemų ir didelių nelaimių. Į mokyklą ateiname mokytis arba mokyti – tai yra mokyklos filosofija. Turime žinoti savo taisykles, pareigas, atsakomybes ir visi turime to laikytis, jog judėtume į priekį.
Palinkėsiu, kad mokykloje netrūktų šypsenų, kad skambėtų dainos, šokiai, kad būtų gera atmosfera, o visų pirma – geri pasiekimai ir rezultatai.
Kalbėjosi
Gabrielė ČIUNKAITĖ
Autorės nuotr.
