Ne paskutinės gargždiškės eilės
Ne visus aštuoniasdešimtmečius derėtų apibūdinti žodžiu „senas“. Tarp jų ir meniškos sielos gargždiškę Snieguolę Liuciją Petkevičiūtę-Žukauskienę, visada pasitempusią, elegantišką. Ir kūrybišką – anksčiau Gargžduose ji surengė keletą savo piešinių parodų, o jubiliejinės sukakties proga išleido dar vieną, septintą, eilių knygelę „(Ne) paskutinė giesmė“.
Vienišumo nenuslėpsi
„Kuo daugiau judi, tuo lengviau „dūšioje“. Aš vaikštau miesto parke po 3–4 valandas, kai tik palankus oras. Negaliu sėdėti namuose ir spoksoti pro langus“, – prisipažino bendraamžis sukaktuvininkės vyras Sigitas Žukauskas. Jie kartu jau beveik 60 metų.
Likusi namuose viena S. L. Žukauskienė užsidaro kambaryje ir palinksta prie rašomosios mašinėlės. Gargždiškė ja visus tekstus atspausdino naujai knygelei „(Ne) paskutinė giesmė“, kaip ir ankstesnėms. „Ir daugiau rašomąją mašinėlę mėgstančių yra ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienyje, – šypsojosi autorė. – Bet jau nusižiūrėjau spausdintuvą – pradėsiu spausdinti kompiuteriu.“
Kūrybine gyslele apdovanota S. L. Žukauskienė savo 80-ojo gimtadienio proga artimųjų paskatinta išleido naują eilių knygelę. „Turiu 5 anūkus, kurie yra mano gyvenimo šviesuliai, skatinantys kūrybai. Jie labiausiai skaito mano eiles, nors mano kūryba skirta bendraamžiams“, – atskleidė sukaktuvininkė.
S. L. Žukauskienė Gargžduose gyvena daugiau nei 60 metų. Porą dešimtmečių praleido miesto pašonėje sparčiai besikuriančiame Kulių kaime, bet jau ketvirtus metus sugrįžusi į daugiabutį Gargžduose. „Nedideliame kaime gyvenome kaimynų apsuptyje. Visi nuoširdžiai stengėsi vieni kitiems padėti, siekė bendrystės. Kaime ir miesto daugiabutyje gyvenimas skiriasi – čia žmonės vienišesni, – pastebėjo pašnekovė. – Esu stebėtoja – matau, kokie vieniši senukai ir nelabai seni žmonės. Vienišumo nenuslėpsi. Nesvarbu, kad juos aplanko socialinė darbuotoja – ji ateina ir išeina. Gilinuosi į senatvę matydama, kokia ji sunki, ir rašau apie tai.“
Savo knygelę iliustravo autorė
S. L. Žukauskienė stebi bendraamžius, apgailestauja dėl jų vienišumo ir tai atskleidžia savo eilėse. „Man sunkiau vaikščioti, bet aš nesu vieniša – šalia artimieji – vyras, vaikai. Anūkė Martyna, būsimoji medikė, visada pasiruošusi padėti. Plungėje gyvena metais jaunesnė pusseserė Elena, su kuria kasdien nuoširdžiai pasikalbame. Ji pastūmėjo išleisti naują knygelę, nors aš atsisakinėjau, kad nieko gero parašyti negaliu, – dėstė sukaktuvininkė. – Plungėje yra ir vaikystės draugė Loreta, kunigaikščio Oginskio siuvėjo Daumanto anūkė, su kuria ryšys nenutrūksta 75 metus. Kasmet paskutinį birželio savaitgalį Plungėje, Oginskio parke, renkasi mano buvę bendraklasiai. Tirpsta mūsų gretos… Parašiau jiems skirtą eilėraštį, kuris yra naujoje knygelėje.“
Į ją sugulė pastarųjų 3 metų kūryba – ne tik eilės apie senatvę, bet yra ir jaunystės prisiminimų, meilės lyrikos, miniatiūrų. Snieguolė Liucija – žemaitė, kilusi iš Plungės, kelis kūrinėlius sueiliavo žemaitiškai – gimtinės atminimui. Autorė pati iliustravo savo knygelę, parinkusi ankstesnių paveikslų kopijas. Ją išleido vienoje Kauno leidykloje, kaip ir ankstesnes. Šį kartą 100 egzempliorių tiražu – tai kainavo apie 700 eurų. Beje, 70-mečio proga ji buvo išleidusi knygelę „Rugpjūčio naktis“, skirtą anūkams.
Pagal S. L. Žukauskienės eiles kompozitorius ir dainininkas Vytautas Kurnickas sukūrė keletą dainų, kurias atlieka su žmona.
Elegancija – iš mamos
Pašnekovė neslėpė, jog kartais jaučiasi pavargusi. „Senatvė nelengva – daug metų nugyventa, nepaleido ligos, būta skausmo, – sakė ji. – Betgi visų gyvenime visko pasitaiko, jis – banguojantis.“
Nuo pat jaunystės ši gargždiškė gatvėje išsiskiria savo stilinga apranga. „Tai mano gyvenimo būdas – nežinau, kaip aš atrodau, bet rengiuosi, kaip man patinka, – kalbėjo sukaktuvininkė. – Matyt, taip esu išauklėta – neisiu į gatvę bet kaip apsirengusi. Mano mama buvo labai tvarkinga ir kūrybinga siuvėja, kurią dabar vadintume drabužių dizainere. Ji visada atrodė elegantiškai. Iš mamos išmokau modeliuoti, siūti.“ Pašnekovė patikino palaikanti tvarią madą – apsilanko „antrų rankų“ turguje, kur randa itin kokybiškų drabužių, kuriuos kartais tereikia sau prisitaikyti.
S. L. Žukauskienė kartais leidžiasi į dvasines paieškas. „Džiaugiuosi išminčiais, kurie tiki, kad ateityje pasaulis bus gražesnis, be karų, skaudulių. Jie moko dvasiškai tobulėti atsisakant savo ego, bet tai ilgas procesas – pakeisti pasaulį labai sunku, – neabejojo pašnekovė. – Kokie skaudūs išgyvenimai – karas Ukrainoje labai arti. Žmonės siunčiami į mirtį. Kodėl žmonės patys sukelia karus ir naikina vieni kitus?“
Vaduotis iš slogių minčių aštuoniasdešimtmetei padeda pomėgiai. Ji prisipažino gyvenanti pagal savo grafiką, kurio griežtai ir kantriai laikosi. Ir jai pavyksta, antai išleido planuotą eilių knygelę. Anksčiau S. L. Žukauskienė išbandė įvairias dailės technikas – piešė akrilu ant popieriaus, kūrė monotipijas akvarele ir tempera ant stiklo. Pasak autorės, jos ypatingos tuo, kad spaudas yra vienintelis ir nepakartojamas. „Dabar negaliu piešti didelių paveikslų, tai su plunksnele ir tušu piešiu mažus, bet dar šią žiemą bandysiu piešti akrilu ant drobės, – atskleidė sukaktuvininkė. – Dar turiu laiko – rašysiu romaną, kaupiasi mintys, formuojasi siužetas. Rašysiu, kol išeisiu…“
Virginija LAPIENĖ
