Neatlygintiniems darbams reikia leidimo
Štai visu gražumu atėjo pavasaris, šiais metais, po tokios ilgos ir vėjuotos žiemos dar labiau lauktas negu įprastai. Jau prieš kelerius metus pievoje aplink namą pasodinome narcizų, kurie dabar, sužaliavus žolei, mus džiugina savo ryškiai geltonais žiedais.
Mane visada stebina ieva, nelabai vertingas medis, naudojamas tik malkoms, stipriai kvepiantis, tačiau būtent jis pirmasis išleidžia smaragdiškai žalsvus lapus ir netrukus pražysta baltomis kekėmis. Tuo pačiu metu po slėnį pasklinda lapinio česnako kvapas, kurio gūsiai einant per juos dar labiau kutena nosį. Nors jau daug pavasarių atėjo ir praėjo, bet atgimstanti gamta nepaliauja mane stebinti. Atrodo, kad su atgimstančia gamta tvirtėja ir mano kūnas, gaila tik, kad vis mažiau ir mažiau. Niekur nepabėgsi, turiu pripažinti, kad net ir pavasaris nepajėgia įpūsti tiek pat jėgų, kiek anksčiau.
Kiekvieną pavasarį mintyse vėl grįžtu prie Lapių piliakalnio. Kai maždaug prieš dvidešimt metų čia įsikūrėme, piliakalnis buvo apaugęs krūmokšniais, pilnas nuvirtusių medžių. Pačioje viršūnėje gulėjo didžiulis medis, taigi nutariau jį supjauti ir nutempti. Vietiniai kaimynai perspėjo, kad nuo piliakalnio negalima nieko pjauti, tam reikia leidimo. Taigi pasikviečiau kaimynystėje gyvenantį Mikoliškių vyriausiąjį miškininką, kuris pasirodė jau kitą dieną su savo padėjėju. Ne tik aš, bet ir Romas anuo metu turėjo daugiau plaukų. Jis išmatavo medį, pasakė, kad buvo apie tris kubinius metrus. Buvo išrašyta sąskaita, aš sumokėjau tą labai nedidelę sumą, už kurią dar gavau ir kvitą. Padėjėjas pažymėjo medį, taigi buvo gautas oficialus leidimas nutempti medį. Viskas vyko draugiškai, tačiau oficialiai, aš pamaniau, kad tokiam reikalui pernelyg daug procedūrų. Vis gailiuosi, kad neišsaugojau kvito.
Nusprendžiau išvalyti visą piliakalnį. Mano kaimynas Povilas sutiko man padėti, bet tik tada, kai turėsiu leidimą. Aš nuvykau pas aplinkosaugininkus į Gargždus. Jie pasakė, kad duos leidimą, bet prieš tai aš turėčiau kreiptis į Savivaldybę. Savivaldybėje pasakė, kad turėčiau pakalbėti su valdininkais iš Pajūrio regioninio parko, su Paminklų apsaugos komisija, taip pat su apskrities atstovais Klaipėdoje. Kreipiausi į visas instancijas, tačiau niekas nenorėjo rašytis, kol kiti nepasirašė. Jau iš tikrųjų norėjau palikti šį reikalą. Tačiau koncerte sutikau vieną pareigūną, kuriam papasakojau šią istoriją, ir jis šypsodamasis man pasakė: „Deividai, niekur nevaikščiok, tiesiog daryk.“
Taigi mes pradėjome dirbti, o Povilui pasakiau, kad leidimas gautas. Taip mes darbavomės apie dešimt metų. Maždaug po mėnesį kasmet. Per tą laiką mus aplankydavo įvairios komisijos, jokių pastabų negavome, išskyrus paskatinimus, kad dar labiau retintume. Dabar piliakalnis atrodo tikrai gražiai. Kai einu pasivaikščioti, kaip mes sakome „aplink piliakalnį“ žiemą, kada medžiai stovi be lapų, atrodo, tarsi būtume nupjovę per daug, tačiau vasarą, kada viskas sužaliuoja, piliakalnis vos matosi ir atrodo, kad dar reikėtų praretinti.
Dažnai talkindavo Lapių pagrindinės mokyklos vaikai, didelėmis grupėmis, su mokytojais, pagalbininkai sunešdavo šakas, mes padarydavome didelius laužus ir jas sudegindavome. Vaikai pasivaišindavo saldainiais ir gėrimais, visi likdavome patenkinti. Tik juoką sukėlė, kai kažkam pasirodė, jog vaikai yra išnaudojami ir verčiami dirbti. Tikra kvailystė. Man atrodo, kad visiems patiko.
Prieš keletą metų Pajūrio regioninio parko darbuotojai pastatė stendą, kuriame aprašyti su piliakalniu susiję faktai ir legendos. Seniūnija su seniūnu taip pat prisijungė ir kiekvieną rudenį atsiunčia grupelę darbininkų, kurie nupjauna vėl ir vėl ataugančius krūmokšnius. Ačiū seniūnui. Linkime jums ilgo užtarnauto poilsio.
Deividas HOLLIDAY
Finally spring has arrived in all its wonderful glory. All the more welcome this year after a long and cold winter. It’s always a joy to see the grass turning green and the daffodils in bloom. And it always amazes me to see the buckthorn cherry (ieva) – a tree with no commercial value an unpleasant smell and useful only for firewood. But it is one of the first trees to burst into bud and is a mass of beautiful bright emerald green colour. And now the wild garlic leaves are at their very best and a lovely pungent garlic smell wafts up from the ground when you walk through them. Every year spring arrives and, whatever age you are, it never ceases to surprise and amaze. And it seems to give you new energy, but sadly, not as much as it used to. I now have to acknowledge that I am getting older and I really believed that growing old would take longer!
Every spring my thoughts go back to our Castle Hill. When we arrived here over twenty years ago the Castle Hill was overgrown with thick bushes and fallen trees. One huge tree had fallen on the very top, so I wanted to cut it up and take it away. “But you can’t do that!” said the locals. “It’s forbidden to do anything on the Castle Hill. You have to get permission!” So I invited the local Head Forrester from Mikoliskai and he came the next day with his assistant. Romas has more hair in those days! He measured up and pronounced the volume to be three cubic metres or so. He wrote a bill and I had to pay a small sum of money for which I received a receipt. His assistant marked the stump of the fallen tree with a special sign to indicate that it was official and we were able to take the wood away. All very friendly and official but, I thought, a bit OTT (over the top). I always regret that I never kept the receipt!
So I decided that I was going to start cleaning up the Castle Hill. Povilas, my neighbour was going to help me, but not until I had the proper permission. I went to see the Gamta Apsauga in Gargzdai and they said that they would give permission, but first I would have to see the Municipality. The Municipality said I would have to talk to Nature Reserve people in Neringa and also The Protection of State Monuments Commission and also the County Headquarters representative in Klaipeda. I went to see them all in turn, but nobody really wanted to sign until all the others has signed! I was really exasperated and about to give up until I met one of the senior representatives at a concert in Klaipeda. I explained what I had done and the problems I was having and he said, “David, just do it !”
So we started work and I told Povilas that we had permission. It took us about ten years to do it for about a month every spring. During that time there were occasional visits from the various commissions, but no one raised any serious objections, other than to say that we should cut down more trees. And now that Castle Hill looks a real picture. When I look at it in the winter with the trees bare of leaves, it looks as if we have cut too many, but in the summer, when they are in full leave, it seems that we haven’t cut enough. So, it seems to me that we have got it about right. And I have to mention that, over the years, we have had a lot of help from the children from the Lapiai school who would come in large groups with some of their teachers and helpers to pick up the branches which we had cut and burn them on huge bonfires. As a reward they would have lemonade and sweets as a treat. And I still had to bear the brunt of a few old soviets who said that we were exploiting the children and forcing them to work ! Rubbish. They loved it and it was FUN !
Three or four years ago the National Park authorities came and erected a stand explaining the facts, myths and legends concerning the Castle Hill. Finally, I am pleased to say that our Seniunas has now arranged for a small team of landscape gardeners to work for a few days in the autumn to keep the new growth under control. Thank you Seniunas. We all wish you and long and happy retirement!
