Negerki, broleli, negerk trečios 

Ar išgertumėte gerą kibirą gryno spirito? Ne iš karto, per metus, nes, Statistikos departamento (dabar – Valstybės duomenų agentūra) duomenimis, 2021 m. vienam 15 metų ir vyresniam šalies gyventojui teko 12,1 litro suvartoto absoliutaus (100 proc.) alkoholio (0,7 litro daugiau nei 2020 m.). Tai yra apskaityto suvartoto alkoholio kiekis, kurio tūrį dar reikėtų papildyti įvairiais naminės ir kitokios kilmės suvartotais spiritiniais gėrimais. Šį skaičių netolimoje ateityje galėsime dar padidinti naminukės ir vyno sąskaita.

Argumentas – masinsime buteliu
Kai išgirsti vieną ar kitą valdžios vyrų svarstymą, kokie svarbiausi šalies rūpesčiai ar darbai, neretai kyla klausimas – gal šalies sostinę užgulė storos miglos?
Anądien žemės ūkio ministras dėstė, kaip svarbu dabar ūkininkams suteikti teisę varyti naminę degtinę. Stiprią, visą kubą skystimėlio vienam ūkiui per metus. Ministras lakštavo, kad legalizavus naminukę būtų galima surinkti daugiau mokesčių į biudžetą, atsirastų papildoma galimybė perdirbti šalyje užaugintus perteklinius rugius ir uogas, medų, o mūsų stipraus istorinio paveldo paragauti atvyktų žymiai daugiau turistų. Geležinis argumentas – svečius masinsime buteliu. Įdomu, o kokie dar svečiai, be rusų, taip trokštų išmaukti stipriųjų gėrimų? 
Puikuotis negražu, bet esu šiek tiek keliavusi, netrumpą laiką gyvenusi skirtingose Europos valstybėse, kasmet vis sulaukiu užjūrio svečių. Tik neteko patirti, kad kas nors specialiai keliautų degustuoti alkoholio. Paprastai keliautojai domisi gamta (kuo ji mažiau sudarkyta žmogaus, tuo įdomiau), atvykėliai domisi kultūra, menu, amatais, maistu, sakraliniu paveldu, ir tikėkite ar ne, bet visu tuo, kas susiję su sovietų laikais. Sovietinis iki dabar egzistuojantis palikimas, ar tai būtų mūsų nutriušę daugiaaukščiai blokiniai, ar kur kaime dar kėpsantis senas žiguliukas – ne vienam iš Vakarų atvykusiam žmogui tai yra gana įdomi patirtis. Šių įspūdžių jie ieško bandydami suvokti ir įsivaizduoti, kokia buvo sovietinė sistema, ir kaip mes iš tiesų gyvenome. Bet dažniausiai turi išankstinę nuomonę, kad gyvenome ne rojaus soduose. Tokiai nuomonei pagrįsti netrukus mes dar dosniai pasiūlysime ir „vodkos“. Į tokius dalykus vertėtų žiūrėti atvykstančiųjų į šalį akimis, saugoti savo garbę, nepasirodyti girtuokliais, lygiais slavams. Bet, atrodo, šio esminio dalyko suvokti neketiname.

Paveldo užsieniečiai neatskirs
Susimąsčiau, ar per paskutinius keliolika metų bent vienas iš mano svečių nors kartą panorėjo ko nors stipresnio, o tuo labiau vežtis kaip suvenyrą namo? Anaiptol, degtinė pirmiausia jiems asocijuojasi su rusų kultūra ir jų nežmonišku noru tą degtinę nuolat plempti. „Vodka“ – ar ji būtų naminė, ar fabrikinė, vakarų pasauliui pirmiausiai lygu rusų kultūrai, kur degtinė geriama vietoje maisto ir vaisto, ryte ir vakare.
Bent jau mano svečiai į kelioninį lagaminą noriai guldė kepalą ruginės duonos, medaus, šakočio. 
Lauktuvių svečiams esu įdavusi naminės grietinės ir sūrio, česnakų auginimui. Net rūtų sėklų. 
Bet apie rūtas, kitus savasties ir tautiškumo simbolius seniai pamiršome. Skaistybės ir lietuviškumo ženklas rūta, įpinta ne tik į buvusius vestuvinius papročius, bet ir tautosaką, dabar nemadinga. Ištverminga gėlelė, nors ir išguita iš darželių, tai vienur, tai kitur dar žaliuoja, o norintieji pamatyti rūtų jų dar gali rasti Klaipėdos botanikos sode ar kokiame nuošalaus kaimo močiutės darželyje. Bet rūtomis, tegul jos ir naudotos kaip prieskonis, vaistas ir eterinio aliejaus šaltinis, turizmo neišplėtosi anei biudžeto papildysi.
Kas kita – naminukė. Kažin ar reglamentuos ją sunkti iš rugių, ar leis ir iš kviečių? Bent Vakarų Lietuvoje tradicinė buvo ruginukė. Tik mūsų krašte ir visoje Lietuvoje rugių auginama vis mažiau, nes žiemos šiltėja, rugiai peržiemoja sunkiau, o kviečius superka brangiau nei rugius. Na, bala nematė, išmaukę stiklinaitę 65 laipsnių stiprumo sertifikuoto tautinio paveldo gėrimo, tie užsieniečiai bene atskirs, ar čia iš rugio, ar iš kviečio. Negi jiems šaus galvon naršyti ir ieškoti kokių reglamentų ar taisyklių, kaip tokio Tautinio paveldo produktų įstatymo, priimto 2007 m., kurio visi pirmi šeši straipsniai, žemaitišką naminukę išvarius iš kviečių, prasilenktų su „paveldo“ apibrėžimu. Na, kad ir 3-iasis įstatymo straipsnis: tautinio paveldo produktai – nustatyta tvarka sertifikuoti tradiciniai gaminiai, tradicinių veislių augalai ir gyvūnai bei jų produktai, tradicinės paslaugos, pasižymintys istoriškai Lietuvoje ar jos atskirame etnografiniame regione susiformavusia produkto tradicine forma, sudėtimi ir kitais specifiniais kokybiniais ypatumais. O čia ministras aiškina, kad perdirbs uogas, medų, dar pridės žolelių – o gal supainiojo su kaimynų lenkų zubrovka su butelyje užmarinuotu stumbražolės lapu?

Ruginukė – be rugių
Nelengva bus ruginukės prasisunkti, jau dabar duonos kepėjai sako importuojantys ruginius miltus iš kitų šalių. Užmetus akį į deklaracijų suvestinių duomenis, skelbiamus Paraiškų priėmimo informacinėse sistemose, nurodoma, kad 2021 m. kviečių pasėlių šalyje deklaruota 784 382,2 ha, rugių – 25 985,85 ha. Klaipėdos raj. 2021 m. kviečių pasėta 89 579 ha, rugių 426,31 ha.
Pernai deklaruotuose žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotuose nurodoma, kad iš viso Lietuvoje pasėta 835 720,72 ha kviečių ir 29 262,72 ha rugių. Pernai Klaipėdos rajono ūkininkai nurodė pasėję 11 036,14 ha kviečių ir 753,25 ha rugių (arba maždaug 14 kartų mažiau nei kviečių).
Jau kelinti metai visai rugių nebesėja Alytaus, Kauno, Visagino rajonuose. 
Daugiausia rugių – 5 608 ha pasėjo Šalčininkų rajono ūkininkai, Varėnos – 4 359 ha ir Utenos – per 2 tūkst. ha. Tad kuo iš tiesų vaišinsime užjūrių svečius?
Žinoma, vienam ar kitam verslui, koks bus naminukės varymas, galimybę plėtotis suteikia ne pasėtų grūdinių hektarų gausa. Grūdų galima įsivežti. Bet vis dėlto neatlyžta galvoje klausimas – o kam to reikia, kam girdyti savus ir svečius? Ir jei labai reikia, ar ne geriau palikti degtinės varymą profesionalams – jau veikiančioms alkoholio darykloms? Juk jos taip pat gali išvirti naminės, be papildomų kelių ar keliolikos tokių naujų varyklų įsteigimo. Kas iš tikrųjų išgers ne vieną papildomą tūkstantį litrų alkoholio, ar tikrai užsieniečiai, ar vis dėlto saviškiai? Kiek tokia alkoholio upė papildomai pridarys žalos šeimoms, kiek pagausės dėl to nelaimių?
Statistikos departamento (dabar – Valstybės duomenų agentūra) duomenimis, 2021 m. vienam 15 metų ir vyresniam šalies gyventojui teko 12,1 litro suvartoto absoliutaus (100 proc.) alkoholio (0,7 litro daugiau nei 2020 m.).
2021 m. šalies mažmeninėje prekyboje ir maitinimo įmonėse parduota 3,3 mln. dekalitrų spiritinių alkoholinių gėrimų (degtinės, viskio, brendžio ir pan.), arba 343,2 tūkst. dekalitrų (11,8 proc.) daugiau nei 2020 m., vyno ir fermentuotų gėrimų – 4,7 mln. dekalitrų, arba 579,4 tūkst. dekalitrų (14,2 proc.) daugiau nei prieš tai buvusiais metais.
Labai gerai žinau, kad nei aš, nei mano šeimos nariai ir tikriausiai jūs, mieli skaitytojai, tų kibirų gryno spirito neišmaukėme. Vadinasi, kažkam jo teko žymiai daugiau, o kiek litrų ateityje dar prisidės naminukės sąskaita?

Samčiais – stiprybę, ne degtinę
Ir ne tik jos. Pernai Europos Sąjunga pagaliau pripažino Lietuvą vynuogių auginimo šalimi, taip atverdama daugiau galimybių vystytis vynuogininkystei ir vyndarystei. Šiomis dienomis Žemės ūkio ministerija instruktuoja, kaip pasinaudoti Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano sektorinės intervencinės priemonės „Investicijos į vyno sektorių“ programos lėšomis, kurios padės naujiesiems vynuogininkams įsikurti ir pradėti vynuogių auginimo bei vyno gamybos verslą. Kiek to vyno pasipils į rinką, kol kas niekas negali prognozuoti. Belieka palinkėti vynuogių augintojams ir vyndariams sėkmės ir nepakartoti šaltalankių augintojų nuotykių.
Galvoju, koks didis ir atkak­lus buvo žemaitis Motiejus Valančius. Per vargus savo veikla Lietuvoje smarkiai sumažinęs degtinės gamybą ir vartojimą. Istoriko Vytauto Merkio surastais faktais, Kauno gubernijoje 1858 metais buvo išvaryta 1 033 534 kibirai degtinės, o po poros metų – jau aštuonis kartus mažiau. Degtinės gamybos ir pardavimo pelnai gausiai pildė carinės valdžios iždą. 1859–1863 m. mokesčiai už alkoholio gamybą ir realizaciją sudarė apie 46 procentus visų carinės Rusijos pajamų. Jas iš paskutinių grašių sunešė patys vargingiausi, savo bedalį gyvenimą skandindami gausybėje smuklių. Blaivinti Lietuvą vyskupui M. Valančiui tuomet trukdę trys didžiausi kliuviniai: carinė administracija, dvarininkų interesai – spirito varyklų ir karčiamų savininkai ir prekeiviai alkoholiu. Kaip bebūtų keista, su rusų valdžia, bent jau sąjūdžio pradžioje, vyskupui pavyko susitarti. Užtat dvarininkai niekaip nenorėjo atsisakyti savo verslo. Dar sunkiau buvo su smuklininkais. Bet M. Valančius įveikė ir juos. Motiejus Valančius specialiai jiems parašė dvi „blaivybės gromatas“, kuriose ragino būti dorais Lietuvos sūnumis, o ne Bažnyčios ir Tėvynės išgamomis. Argi mums neverta prisiminti tai ir dar himno žodžių – „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Samčiais semkime stiprybę, ne degtinę.

Daiva SRĖBALIŪTĖ