Neužmirškime nė vienos pusės: nei Didžiosios, nei Mažosios Lietuvos

Priekulės kultūros centre neseniai vyko renginys, skirtas Klaipėdos krašto metams. Diskusija, kurios Vilniaus universiteto prof. Domas Kaunas pageidavo po savo paskaitos apie Lietuvos susivienijimą, kuri vadinosi „Susijungimas ar prisijungimas – 1923 metų įvykių fone“, neįvyko, nes jai pritrūko laiko.

Manau, per laikraštį galima ir padiskutuoti. Istorikai laukia, kol numirs paskutinieji autochtonai, o tuokart kuria naują istoriją pagal savo interpretacijas. Klaipėdos visuomenę savo ideologijų vedžiojami už nosies klaidina ne tik kai kurie istorikai, bet istorikų autoritetu pasikliovę intelektualai. Tai prielaida. Pagrįsiu vienu viešu renginiu, kuris vyko Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Gausiai susirinkusiai visuomenei rašytojas, pasirengęs pristatyti savo knygą, kuri yra visai ne apie Mažąją Lietuvą, o apie Lietuvos išsivaikščiojimą, pirmiausia auditorijai užduoda klausimą: „Atėjome ir nukariavome Mažąją Lietuvą. Ar tai gerai?“ Iš karto tyliai sau atsakau, kad negerai, o garsiai pasakau, kad buvo Tilžės Aktas, kuriame mažlietuviai pareiškė, kad nori jungtis prie Lietuvos. „Ar buvo Tilžės Aktas? Ir pats prelegentas atsako: „Nebuvo. Ir lietuvių nebebuvo Klaipėdos krašte, o jei koks ir buvo, tai nebemokėjo dorai lietuviškai.“ To jau buvo per daug. Na, aš palauksiu, kol tu baigsi, o tuokart aš paklausiu. Taigi, būtent kokiai paprastai sąlygai esant nei šauliai, nei Lietuvos kariuomenės savanoriai į Klaipėdos kraštą nei su šautuvais, nei be jų nebūtų nė kojos įkėlę? Jis, porą minučių pagalvojęs, atsako: ,,Jei krašte nebebūtų lietuvių kalbos.“ Taip. Teisingai, o jei Klaipėdos krašte buvo lietuvių kalba ir lietuviškų laikraščių bei spaustuvių, vadinasi, buvo ir lietuviškai kalbančių. Ir ne tik kalbančių, bet ir rašančių.
Kaip greitai galima suklaidinti žmones, kurie Klaipėdos krašte prieš karą negyveno ir jos istorija nesidomėjo. O visa ta painiava atsirado, kai vienas galvočius istorikas, norėdamas išgarsinti Lietuvą, kokia ji karinga, taip ir pasakė: „Atėjome ir nukariavome ir tuo turime didžiuotis.“ O didžiuotis ir girtis lietuviai yra linkę nuo Vytauto laikų, girdi, Lietuvos Didžioji kunigaikštystė buvusi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, bet neturėjusi laivo nei vienoje, nei kitoje jūroje. Tai tik literatūrinė metafora, o istorikai ėmė ir patikėjo ja. Tuokart kyla klausimas: kas kaltas, kad ji taip sumažėjo?
Ir kam reikia dėkoti, kad Lietuva padidėjo ir pagaliau turi savo uostą Klaipėdą ir visą Klaipėdos kraštą? Mažlietuviai buvo nuosaikesni ir be reikalo nesigyrė. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, dvidešimt keturi mažlietuviai, susirinkę Tilžėje, 1918 m. lapkričio 30 d. pareiškė ir užsienio spaudoje paskelbė, kad, pasinaudoję Vilsono paskelbta mažųjų tautų teise apsispręsti, kuo jos nori būti ir prie ko jungtis, nusprendė jungtis prie Lietuvos, kuri didžiųjų Santarvės valstybių dar nebuvo paskelbta de jure. Tas mažlietuvių pareiškimas, kurį Klaipėdos universiteto istorikai sutartinai neigė, 2022 m. lapkričio mėnesį atsirado Kauno karo muziejuje, kur jis gulėjo jau nuo 1986 metų. Jei ne lenkai, Santarvė savo sprendimą, remiantis Tilžės lietuvių pareiškimu, Klaipėdos kraštą ir būtų paskyrusi Lietuvai. Tačiau lenkai Ambasadorių tarybai pareiškė savo norus: „Vilnių jau turime. Kauną tuojau paimsime. Vadinasi, ir Klaipėda bus mūsų. Kam laukti? Skelbiame Klaipėdą laisvu miestu, ir prekyba Klaipėdos uoste bus mūsų rankose.“
Klaipėdos krašto gyventojų atstovų – lietuvių ir vokiečių – nuomonė Paryžiuje buvo išklausyta. Lietuvos atstovų į jokias derybas Ambasadorių taryba nekvietė dėl to, kad ji dar nebuvo pripažinta de jure. Dėl to į Lietuvos pageidavimus nebuvo atsižvelgta. Lietuvininkų delegacija, išgirdusi Paryžiuje, kad planuojama Klaipėdą paskelbti laisvuoju miestu su lenkų valdomu uostu (nes ir jie neturėjo išėjimo į jūrą), išsigando. Lenkų valdžios jie nepageidavo. Grįždami iš Paryžiaus, lietuvininkai tarėsi, ką dabar darysime? Kažkuris iš mažlietuvių pasiūlė pasipriešinimo formą prieš vokiškąją Klaipėdos Direktoriją, o tuo pačiu ir prieš prancūzus, pavadinti sukilimu. Kadangi sukilėlių jėgos buvo menkos ir ginklų, be medžioklinių šautuvų, jie neturėjo, tai buvo nutarta kreiptis pagalbos į Lietuvos šaulius. Šie tuojau atsiliepė į lietuvininkų prašymą, o šaulių vadas rašytojas Mickevičius, būdamas Berlyne, pusvelčiui nupirko senų ginklų iš vokiečių, nes jų oficialioji politika skelbė: „Bus geriau, jei Klaipėdą valdys lietuviai negu lenkai, nes, laikui atėjus, atsiimti Klaipėdą iš Lietuvos bus lengviau negu iš lenkų.“
Lietuva tik 1922-12-22 buvo pripažinta Santarvės valstybių de jure. Apie jokį sukilimą ar kitokį pasipriešinimą turint tikslą pagreitinti Klaipėdos krašto atidavimą į Lietuvos rankas nebuvo jokių kalbų nei pasitarimų. Apie tai nežinojo nei prezidentas, nei ministrai, išskyrus užsienio reikalų ministrą Galvanauską, kuris jokios atsakomybės neprisiėmė. Ją prisiėmė šauliai ir savanoriai. Kuo tampa karininkas, kuris nusivelka savo uniformą su skiriamaisiais ženklais, pasideda savo ginklą ir duotą priesaiką į šalį? Mano manymu, jis tampa savanoriu, žinoma, įgūdžiai vadovauti kitiems savanoriams išlieka.
Dabar šimtmečio proga totalus nukariavimas pakeistas kita sąvoka: karinė Lietuvos akcija, apie kurią, kaip minėjau, nežinojo nei prezidentas, nei ministrai, išskyrus užsienio reikalų ministrą. Žemaičiai sako: jei imi ožį, tai pasiimk ir ragus. O kodėl nekalbama apie mažlietuvių indėlį? Sukilimo vadas Jonas Budrys tokių sąvokų, kaip karinė akcija, nenaudojo. Jas sukūrė politizuoti istorikai. Taigi, gerbkime nuomonę tų, kurie tą šventą žygdarbį atliko ne liežuviu. Putinas ir sako, kad rusai nekariauja, – tai esą tik trumpalaikė karinė akcija, kuri nesibaigia. O kas sukusino Putiną karui? Ar ne tik kai kurie istorikai, tomų tomus prirašę, kad Kijevo Rusia yra Rusijos sesuo ar pusseserė? Manau, kad istorija neturėtų būti politizuota. Ji privalo būti atsakinga ne tik už praeities įvykius, bet ir už ateinančių kartų likimą. Jei iš dviejų Lietuvų tapo viena, tai neužmirškime nė vienos pusės: nei Didžiosios, nei Mažosios Lietuvos ir nesigirkime užkariautojų vardu. Šiuo metu tai garbės nedaro.

Edita BARAUSKIENĖ
Rašytoja, Gargždų miesto garbės pilietė