Neįgalūs kariai atgaivino Ukrainoje pamirštą futbolo rūšį

Specialiai iš Kyjivo
Eldoradas BUTRIMAS

„Fronte abu su vyru buvome nuo 2016 metų, aš tarnavau virėja, o jis ėjo į mūšius. Koją praradau 2017 metais per artilerijos apšaudymą Avdijivkoje. Vyras ramino, kad nieko tokio, ėmėme lauktis antro vaiko. Kai 2023 m. sausį sutuoktinis žuvo, emociškai tapo labai sunku, daug verkiau. Išgelbėjo sportas. Treneriui paraginus vėl ėmiau lankyti iki karo mėgtas bėgimo treniruotes, maratone JAV įveikiau 10 kilomet­rų. Po to pakvietė į buriamą Ukrainos moterų amp-futbolo rinktinę. Esu fiziškai stipri ir greita, tapau puolėja, mušu įvarčius, o draugės išrinko kapitone. Pereitą lapkritį Pasaulio moterų čempionate Kolumbijoje iš dvylikos komandų užėmėme šeštąją vietą. Kol nėra moterų čempionato Ukrainoje, žaidžiu „Burevy“ vyrų komandoje“, – pasakojo 37 metų Olia Benda.
Idėją pasiūlė vienuoliai seleziečiai
Tai, kad futbolas padėjo atsitiesti po kare patirtų sukrėtimų ir sužeidimų, sustiprėti fiziškai bei psichologiškai, Kyjive man kartojo veteranai iš įvairių Ukrainos miestų. Su ramentais žaidžiamas futbolas pasaulyje yra vadinamas amp-futbolu, arba amputacijas patyrusių asmenų futbolas. Į „Didžiųjų varžybomis“ pavadintą turnyrą Kyjive, antrą tokį karo metu, buvo sukviestos visos šalyje susibūrusios komandos, kurių per metus įsisteigė aštuonios. Po varžybų buvo pranešta, kad treniruotės prasidėjo dar šešiuose miestuose, todėl rudenį yra planuojama surengti pirmą čempionatą ir iš karto dviejų pajėgumų lygose.
„Idėją karius burti į amp-futbolo komandas prieš dvejus metus pasiūlė Krokuvos vienuoliai seleziečiai, kurie didelį dėmesį skiria vaikų su negalavimais sportui. Vienuolių vadovas Michailas Čabanas buvo nuvežęs vaikų su klausos bei kalbos negalia komandą į turnyrą Šveicarijoje ir ten pamatė vyrų su ramentais rungtynes. Kadangi esu seleziečių įkurto sporto centro direktorius bei pagal išsilavinimą futbolo treneris, M. Čabanas pasiūlė telkti komandą. Ją pavadinome „Pokrova-AMP“, o kadangi esame geriausi šalyje, Ukrainos futbolo federacija mane paskyrė būti atsakingą už amp-futbolo vystymą“, – pasakojo Bohdanas Melnikas iš Lvivo.
Bus pirmasis čempionatas
Vyriškis priminė, jog į pirmas treniruotes Lvive atėjo tik trys žmonės, tačiau po savaitės jau buvo keliolika. Kadangi neturėjo su kuo varžytis, vyko rungtyniauti Lenkijon, įsiprašė į tenykštį devynių komandų čempionatą. Siekdami paskatinti steigti komandas kituose miestuose kartu su Ukrainos futbolo federacija nusprendė rengti parodomuosius turnyrus pavadinimu „Didžiųjų lyga“. Pereitą žiemą surengtame pirmame turnyre dalyvavo keturios komandos, o prieš savaitę Kyjive vykusiame antrame – jau aštuonios. Abu laimėjo šį sportą inicijavusi „Pokrova-AMP“. Per turnyro uždarymą buvo paviešinta, jog dar šešiuose miestuose prasidėjo treniruotės, o rudenį startuos pirmas šalies čempionatas. Be to, bus kuriamos moterų ir vaikų komandos. Kol kas pavyko suburti tik moterų rinktinę, kuri, kaip kad ir vyrų, jau dalyvavo Pasaulio čempionate.
Ukrainoje amp-futbolas nėra naujovė, pirma tokia komanda pavadinimu „Afgan-Kyjiv“ įsisteigė 1992 metais. Ją subūrė iš Maskvos karo Afganistane grįžę be kojos sovietinės armijos kariai. Po metų imta rengti čempionatą, kuriame dalyvavo trys komandos – Kyjivo, Charkivo ir Žitomyro. Po keliolikos metų komandos iširo, nes nebepasipildė jaunais žaidėjais. Dabar į komandas yra priimami ne tik karo veteranai, bet ir gimę ar kojos netekę dėl ligos ar avarijos asmenys. Tačiau 80–90 procentų žaidėjų komandose yra karo su Rusija veteranai. Ne amputuotomis kojomis leidžiama žaisti vien vartininkams, tačiau šie turi būti be vienos rankos. Jei komandoje tokio žaidėjo nėra, į vartus leidžiama stoti ir dvi rankas turinčiam asmeniui, tačiau viena ranka jam prie kūno yra apvyniojama specialiu plačiu diržu, kad negalėtų judinti. Būna ir išimčių – turnyre žaidė Vinicos komandos vartininkas Andrejus, kare praradęs ne tik ranką, bet ir koją. „Mūšyje prie Kupiansko 2023 metais patekom į pasalą, daug žuvo, o man skeveldros nuplėšė dvi galūnes. Prieš karą žaidžiau mėgėjų lygoje vartininku, tad pasisiūliau ir dabar, priėmė. Tačiau su stipriais varžovais rungtyniauju mažiau laiko, nes kojos protezas neleidžia labai vikriai judėti. Džiaugiuosi, kad priėmė žaisti, aikštėje pamirštu visas problemas“, – kalbėjo 37 metų vyriškis, kurį į varžybas atlydėjo žmona ir dvi dukros.
Žaidžia ir merginos
Dnipro komandos treneriu dirba 27 metų Saša Tabenkovas, mūšyje ties Zaporiže 2023 metais per minos sprogimą praradęs abi kojas. „Norėčiau žaisti, bet neleidžia taisyklės, o ir neįstengčiau protezu stipriai ir tiksliai spirti kamuolio. Buvimas su komanda pakelia nuotaiką, esu tarp savų, jaučiuosi svarbus“, – sakė Saša.
Kyjivo komanda „Burevy“ („Uraganas“) iš visų išsiskyrė tuo, jog joje net trečdalis žaidėjų – merginos. Žaidžiantis treneris Oleksandras Malčevskis pasakė suprantantis, kad leisdamas į aikštelę vien vyrus pergalių pasiektų daugiau, tačiau rezultatai nėra svarbiausia, nes merginos veržiasi žaisti, o Kyjive moterų komandos dar nėra. Šioje ekipoje rungtyniauja ir Vitalijus Loboda, su kuriuo susipažinau prieš dvejus metus Dnipre. Veteraną geležinkelio stotyje užkalbinau, nes atrodė labai liūdnas. „Fronte netekęs kojos galvojau tapęs nereikalingas, tačiau amp-futbolas padėjo įveikti depresiją, nors prieš tai niekada žaisti futbolo nesitreniravau“, – taip dabartinį linksmumą aiškino Vitalijus. Vyriškis susirado darbą, vaikšto į treniruotes, daug laiko skiria dviem savo paaugliams sūnums.
Moterų rinktinėje vartininke žaidžianti 31metų Oleksandra Zalotuchina per turnyrą Kyjive debiutavo teisėjos vaidmenyje. Mergina gimė be vienos rankos, dirba pradinių klasių mokytoja, iki karo treniravosi žaisti bad­mintoną, buvo paralimpinės komandos narė. „Esu patriotė, jei turėčiau abi rankas, seniai būčiau fronte“, – tvirtino teisėja.
Patriote save įvardijo ir Mila, kuriai su dukra teko sprukti iš rusų okupuoto Energodaro. „Rusams miestą okupavus su dukra iš pykčio bute garsiai dainavom ukrainietiškai. Kažkas iš kaimynų įskundė, todėl teko bėgti. Vyras pasiliko, aukština Maskvą, susirado kitą moterį. Psichologiją iki karo studijavusi dukra įstojo į karo akademiją ir jau kovoja fronte, o aš su devyniolikamečiu sūnumi renku ir vežu paramą kariams. Pavardės nerašykit, nes okupacijoje liko tėvai, broliai“, – pasakojo 46 metų moteris, vyriausia iš futbolininkių.
Vaikui plojo stadionas
„Dnipro komandos medike reabilitologe sutikau būti paprašyta fronto bičiulių. Iki karo lankiau bokso ir karatė treniruotes, fronte išbuvau dvejus metus, pasitraukti teko dėl patirtų sužeidimų. Amputacijų nepatyriau, tačiau suprantu, kad galūnių netekusiems veteranams yra dar sunkiau, nors man pačiai prireiks labai daug laiko, kad tapčiau normalia civile. Futbolininkai mane nuteikia labai optimistiškai, jie daug griūva, kenčia, bet nedejuoja, o bėga į priekį, palaiko vieni kitus. Taip visa šalis turėtume – esam pavargę, iškankinti netekčių ir išgyvenimų, bet negalim sustoti ir pasiduoti, turim kovoti, eiti į priekį“, – kalbėjo 30 metų Oleksandra, irgi prašiusi neminėti pavardės.
Šios futbolo šakos talismanu Ukrainoje netikėtai tapo dešimt­metis Michailas Paly. Berniukui buvo 7 metai, kai dėl nustatyto kaulų vėžio chirurgai iki kelio amputavo kairę koją. Vaikas nebepajėgė su vienmečiais dalyvauti visose jų šėlionėse, todėl pasijuto blogesnis, tapo tylesnis, liūdnesnis. Viskas pasikeitė, kai protezų klinikoje mama įsikalbėjo su eilėje pas gydytoją sėdėjusiu kariškiu, o šis papasakojo, jog iš depresijos „išlipti“ padėjo amp-futbolas. „Pagalvojau, gaila, kad nėra tokio vaikų klubo, o jau kitą dieną paskambino iš „Pokrova-AMP“ klubo, pakvietė Michailą dalyvauti treniruotėse, mat ateityje planuoja burti vaikų amp-futbolo komandą. Sūnus pažiūrėjo vaizdo įrašą apie šį sportą ir pasakė – noriu. Lakstydamas su tokiais pat be kojos kaip ir jis vaikas pasijuto esąs tarp savų, atsigavo, ėmė pasitikėti savimi, pradėjo geriau mokytis“, – kalbėjo Michailo mama Oksana Paly.
Berniukas su tėvais gyvena apie 100 kilometrų nuo Lvivo nutolusiame kaime netoli Ivano Frankivsko, tačiau nenori praleisti nė vienos treniruotės, ir tris kartus per savaitę su mama vyksta į jas traukiniu. Kuklus kaimo vaikas netikėtai tapo Lvivo komandos talismanu. Karo veteranai jį ne tik vežasi į varžybas, bet ir kviečia prieš rungtynes kartu išbėgti išsirikiuoti aikštelės viduryje, pasispausti rankomis su priešininkų žaidėjais ir teisėjais. Per šį turnyrą buvo surengtos parodomosios rungtynės, kuriose varžėsi kariai, pirmą kartą nusprendę aikštėje išbandyti šį žaidimą. Kai su jais kartu žaidęs Michailas įmušė įvartį, jam plojo visas stadionas, o B. Melnikas pasakė: „Po kiek laiko jis tokius įvarčius muš už šalies rinktinę.“
Autoriaus nuotr.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas