Neišskiriamas pasivaikščiojimų duetas – Ugnė ir Eira

Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė (fizinis aktyvumas ir sportas) Ugnė TAMOŠAUSKIENĖ ir jos augintinė Eira Aura Charizma – neišskiriamos. Gargždiškiai jau įprato kasdien matyti Ugnę, žingsniuojančią ilgas distancijas kartu su trumpaplauke vengrų vižlo veislės kalyte Eira. Šiltuoju sezonu jos nueina net po 40 tūkst. ir daugiau žingsnių! Šuns dovanojamos teigiamos emocijos, fizinis krūvis kartu vaikščiojant visapusiškai pagerino moters sveikatą.

Užsisakė be pritarimo
– Ugne, papasakokite, kaip sugalvojote įsigyti augintinį.
– Idėja kirbėjo jau seniai. Pati augau tarp šunų. Mano tėtis sunkiosios atletikos treneris Edvardas Šauklys, būtent jis ir įskiepijo meilę šunims nuo vaikystės, nors augome bute. Kadangi vyras Tomas anksčiau žaidė futbolą profesionaliai, teko keisti gyvenamąją vietą pagal jį. Žaidė Maskvoje, po to gyvenome Kaune, 7 metus Latvijoje Liepojoje ir 1 metus Rygoje. Tik kai įsikūrėme Gargžduose (Tomas čia dirba futbolo treneriu), ir prasidėjo sėslesnis gyvenimo būdas, mintys apie augintinį – didelį šunį – dar suaktyvėjo. Tam tiesiog pribrendau, nors visi artimieji su vyru priešakyje sakė, kad jokiu būdu nereikia. Dvejus metus įkalbinėjau vyrą, tačiau jis vis tiek sakė ne. Įsigijome katiną, jūrų kiaulytę, žiurkėnų, žuvyčių, tačiau man vis tiek trūko… šuns. Nors pritarimo nebuvo, užsisakiau šunį. Metus laukiau vengrų vižlo iš patikimo veislyno Judrėnų seniūnijoje.
– Kaip vis dėlto šeima priėmė naują narį?
– Kai tik Eira gimė, iškart važiavome lankyti, vis kas porą savaičių nuvykdavome, žiūrėdavome, kaip sekasi. Vyras su šia mintimi apsiprato, o dabar taip pat labai myli mūsų augintinę. Ji miega kartu su mumis, net rungtyniaujame, šalia kurio atsiguls. Dukros – 13 metų Estela ir 9 metų Andrėja – taip pat labai džiaugėsi. Jos jau ūgtelėjusios, todėl dabar suprantu, kad man buvo poreikis jau nukreipti dar kažkam savo meilę: reikėjo arba trečio vaiko, o mums užtenka dviejų, arba šuns, tad šis variantas tiko labiausiai.

Atgaiva – ilgi pasivaikščiojimai
– Kodėl pasirinkote būtent vengrų vižlą?
– Vengrų vižlai – tai mano sielos šunys: judrūs ir labai draugiški. Kai gimė Eira, iškart gavau jos nuotrauką iš veislyno. Mane įspėjo, kad vadoje tik dvi kalytės. Ta, kurios nuotrauką atsiuntė, truputį niurzga, tad šeimininkai siūlė imti gal ramesnę. Nesutikau, pasakiau, kad tai mano šuo. Taip, Eira turi savo charakterį, yra labai judri, tačiau mes tiesiog sutvertos viena kitai. Viskas susiklostė taip, kaip turėjo būti. Vengrų vižlai labiausiai tinka aktyviems žmonėms ir tiems, kuriems patinka lipšnumas. Kai esu namuose, Eira visad šalia, iš paskos. Ji turi bent leteną uždėti, jai svarbu jausti tą šeimininko artumą. Kai išeinu į darbą, ji žino, tačiau jau apie 17 val. pradeda mindžikuoti koridoriuje, laukia manęs.
– Ar tiesa, kad šuo pakeitė Jus ir kaip žmogų?
– Tikrai taip. Pirmiausia dabar gyvenu žymiai sveikiau. Tik grįžtu iš darbo – į sportinę avalynę, tampres – ir pasivaikščioti. Einame pro pylą, Minijos slėnį, kartais žingsniuojame ir Kvietinių pusėn – įvairiai. Užtrunkame 3–3,5 val. Žiemą, net kai būdavo –12 laipsnių šalčio, išeidavome pusvalandžiui, po to 15 min. pasišildydavome namuose ir vėl trumpam išeidavome. O šiltuoju sezonu būna, kad nužingsniuojame ir 40 tūkstančių žingsnių, ir daugiau. Man nesvarbu, ar Velykos, ar mano gimtadienis, savo maršrutą su Eira turime nueiti, o po to jau galime švęsti. Dėl tokio požiūrio, žinoma, padailėjo kūno linijos, numečiau svorio, ką aplinkiniai greitai pastebėjo. Buvo spėliojančių, kas man atsitiko, ar susirgau, ar šeimoje kas negerai. Tačiau priežastis labai paprasta – Eira. Ilgi pasivaikščiojimai gamtoje labai pakeitė ir mano psichologinę jauseną, dabar kitaip vertinu ir kitus žmones, aplinką. O ką jau bekalbėti apie tas džiaugsmingas emocijas, kurias suteikia vien Eiros buvimas šalia. Kiti sako, gerai, kad galiu sau leisti tiek vaikščioti ir pan. Taip, dukros jau savarankiškėja, turi savo pomėgių. Padeda ir mano mama. Be to, nepamirškite, laiminga žmona – laiminga šeima. Tai visiems į naudą.

Išlaidų nebeskaičiuoja
– Ar daug priežiūros, lėšų reikalauja vengrų vižlo išlaikymas?
– Kai taip myli, nebeskaičiuoji. Man tai tarsi trečioji dukra. Jei kažkur išvažiuoju ir lauktuvių vežu dukroms, tai ir Eirai būtinai. Tiesa, vieną sofą Eira apgraužė, teks paaukoti. Tačiau kokias emocijas ji suteikia mums, yra žymiai daugiau nei išleisti pinigai jos priežiūrai, maistui ir pan. Svarbiausia Eirai yra pasivaikščioti, išsilakstyti. Ne veltui sakoma, kad pavargęs vižlas – laimingas vižlas.
– Ar savaitgalius taip pat planuojate pagal Eiros poreikius?
– Atsižvelgiame. Dažniausiai važiuojame į mišką ar prie jūros, kur Eira galėtų laisvai išsilakstyti. Nenorime jos ilgam palikti vienos. Jei tenka, tai nuvežame pas mano tėvus, kad jie Eirą prižiūrėtų.
Kadangi esu grynakraujė gargždiškė, pažįstu daug vietos gyventojų, o dabar jau žinau ir gargždiškių augintinių vardus. Eidama per tam tikras gatves galiu pasakyti, kur gyvena Fiesta, Džimis, Toras ir pan. (šypsosi – aut. past.). Grįžusi po ilgų pasivaikščiojimų visada sočiai pavakarieniauju, tik tada einu miegoti. O miegas taip pat daug saldesnis ir ramesnis, kai daug laiko praleidi gryname ore.

Agnė ADOMAITĖ