Nešanti duoną ir sauganti nuo ugnies
Šventosios Agotos dieną paminėjome praėjusį sekmadienį, o bažnyčiose ta proga buvo šventinama duona, žvakės, Agotos vanduo, kai kur ir druska. Pagoniškoje Lietuvoje ši diena buvo ugnies ir namų deivės Gabijos bei duonos pagerbimo šventė.
Šventųjų užtarimo viliamės
Koplyčių prie namų ar šventųjų paveikslų šiuolaikiniame interjere net ir labai ieškodamas nerasi, bet savo skubančiame gyvenime stebuklais vis dar tikime ir viliamės vieno ar kito šventojo užtarimo. Juk nesidrovime kur į rankinę ar gilesnę kišenę įsidėti Šventos Agotos duonos trupinį – tegul lydi kelionėse, saugo ir padeda nelaimėje. Greičiausiai daugelis sekmadienį taip pat lankėmės savo parapijų bažnyčiose ir parsinešėme šventintos Agotos duonelės, kurią ir sau pasilaikysime, ir savo artimiesiems dovanosime. Juk Šventos Agotos duona saugo nuo ugnies, visokių nelaimių, negerų nutikimų ir ligų.
Katalikų tikėjime Šv. Agota globoja kankinius, slaugytojus, varpininkus, juvelyrus, gaisrininkus, seksualinės prievartos ir išnaudojimo aukas, vienišas moteris. Ji saugo nuo krūties ligų, krūties vėžio, nevaisingumo, gaisrų, žemės drebėjimų, ugnikalnių išsiveržimų, stichinių nelaimių – nuo daugelio to, ką, anot istorijos, teko pačiai kankinei patirti ir išgyventi.
Taip pat ši šventoji yra Sicilijos, gimtojo miesto Katanijos, Maltos valstybės ir dar bent trijų dešimčių miestų įvairiose pasaulio šalyse globėja.
Prisimenant Šventąją Agotą
Anot Šventosios gyvenimo istorijos, dar III a. viduryje, kai krikščionybė tik skynėsi pradžios kelią, o katalikai už savo tikėjimą buvo persekiojami ir baudžiami, Sicilijos mieste Katanijoje katalikų tikėjimą priėmusioje patricijų šeimoje augo labai graži mergina. Ji, būdama dar labai jauna, davė įžadus gyvenime atsidėti tik tikėjimui ir paaukojo save tarnystei Viešpačiui. Nelaimei, ji krito į akį turtingam ir žiauriam miesto prefektui, kuris jai pasipiršo. Agota atmetė prefekto pasiūlymą, nes buvo nusprendusi likti skaisti. Įpykęs ir tikėdamasis palaužti jaunos merginos ryžtą, jis apkaltino Agotą katalikybės propagavimu, mergaitę suėmė bei įsakė atiduoti ją į viešnamį. Tačiau jos nusiteikimo pakeisti nepavyko. Įsiutęs valdovas liepęs ją kankinti, o vėliau paliepęs replėmis nugnybti jai krūtis. Įmesta į rūsį, skausme ir kraujuje paskendusi Agota matė viziją, kaip atėjęs šventasis Petras ją paguodė ir išgydė žaizdas. Tikėjimas suteikė jėgų iškęsti visus fizinius skausmus. 251 m. vasario 5 d. galiausiai Agotą nusprendė sudeginti ant laužo. Vos tik inkvizitoriai pakūrė ugnį, staiga prasidėjo žemės drebėjimas ir abu Agotos kankintojai buvo užmušti prefektūros griuvėsių.
Minint Šventosios Agotos mirties metines išsiveržė Etnos ugnikalnis, kurio lava vos neužtvindė miesto. Visus išgelbėjęs nuo Agotos kapo nuimtas apsiaustas, kurio balta spalva staiga persimainė į raudoną, o lava sustojusi. Nuo to laiko Etnos papėdėje esantis Katanijos miestas Šventąją Agotą laiko savo globėja ir sergėtoja, o miesto gyventojai meldžiasi prašydami pasaugoti nuo šalia esančio ugnikalnio išsiveržimo.
Unikalus festivalis Katanijoje
Istorijos apie žiaurius šventosios kankinimus vėliau įkvėpė daugybę menininkų ir jie sukūrė daug paveikslų ir skulptūrų, kurių vienas iš akcentų visada būdavo ant lėkštės padėtos dvi nupjautos krūtys ir žirklės arba replės. Viduramžiais labiau estetiniais sumetimais nupjautos krūtys buvo pakeistos į du duonos kepaliukus – tai, kas šiandien neatskiriama nuo Šventosios Agotos įvaizdžio.
Sicilijos rytinėje pakrantėje prie Jonijos jūros esančiame Katanijos mieste iki dabar du kartus per metus iškilmingai minima Šventosios Agotos diena.
Pirmosios didžiulės iškilmės, šiais laikais virtusios vienu didžiausiu ir spalvingiausiu tokio pobūdžio festivaliu ir atlaidais, rengiama Šventosios Agotos mirimo dienos proga – vasario 3–5 dienomis. Ši šventosios kankinės pagerbimo procesija dėl savo unikalumo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Į miestą, kuris dėl savo barokinės architektūros grožio taip pat įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, ta proga kasmet suplaukia po milijoną ir daugiau lankytojų iš viso pasaulio. Atlaidų metu vyksta pamaldos, žygiuoja viduramžių tradicijomis paremtos procesijos, kurių metu nešamas nepaprastai puošnus baldakimas su Šventosios Agotos skulptūra, žmogaus dydžio žvakės, kurių pasirūpina visi Šventosios Agotos užtarimo laukiantys maldininkai, deginama daug kitų didžiulių žvakių, procesijų metu nešami didžiuliai puošnūs kandeliabrai, o specialiais šviesos efektais, žvakėmis ir fejerverkais nušvinta visas miestas. Dar viena šio renginio ypatybė: be įvairių kitų skanėstų, tuo metu kepami specialūs migdoliniai pyragėliai, kurių forma primena krūtis – Minne di Sant’Agata (išvertus – Šventosios Agotos krūtys).
Saugojo Lietuvos kaimus ir miestus
Mūsų tautos dievdirbiai Šventosios Agotos skuptūrėles skaptuodavo labai dažnai, nes anksčiau ši šventoji Lietuvoje buvo labai gerbiama. Jos statulėlės statomos kaimo gale ir bažnyčių įėjimuose, kur sergėjo nuo ugnies, namus – nuo gaisro. Jos skulptūrėles laikydavo ir trobų viduje. Dievdirbiai Agotą vaizduodavo basą, su pergalingos kankinystės simboliu – palmės šaka arba kryžiumi vienoje rankoje, kitoje – su vienu ar dviem duonos kepalėliais.
Šv. Agotos skulptūrą, žiūrinčią į priešingą pusę nei kaimas, pastatydavo kaimo pakraštyje, nes ji turėdavusi išvilioti iš kaimo ugnį. Šiai šventajai dedikuota bažnyčia Lietuvoje yra bene tik viena – Vadaktų miestelyje Radviliškio rajone.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
