Nominuotas dreverniškis savanorystės nesureikšmina
A. Kvasys nepagailėjo laisvalaikio, kad atnaujintų seną dekoratyvinį stulpą.
Ketvirtą dešimtmetį Drevernoje gyvenantis ir šiuo metu pagrindinėje mokykloje ūkinį darbą dirbantis Algirdas Kvasys Tarptautinę kultūros dieną nominuotas kartu su keliais kultūros darbuotojais. „Už ką? Juk aš nieko „baisaus“ nepadariau?“ – nustebo dreverniškis, savanoriškai atliekantis prasmingus darbus.
Geri darbai nepraslydo
„Tai Drevernos siela, tyliai dirbantis gražius darbus ir jaučiantis didelę atsakomybę. Už savanorišką darbą prasmingoje veikloje, geranorišką pagalbą kultūros namuose nominuojamas Algirdas Kvasys, – Priekulės kultūros centro scenoje, kur vyko šventinis renginys, iškilmingai ištarė rajono Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas Gintautas Bareikis, įteikdamas nominaciją nustebusiam dreverniškiui ir pridūrė: – Tikrų vyrų ieškokite Drevernoje.“
Drevernos kultūros namų renginių organizatorė Virgina Asnauskienė „Bangos“ korespondentei pasakojo, jog Algirdu visuomet galima pasikliauti: paprašysi pavėžėti ansamblio „Žvejytės“ dainininkes – niekada neatsisakys. Prireiks kultūros namuose vyriškos rankos – ateis ir padarys. Renovuotuose kultūros namuose kabo jo pasiūtos užuolaidos. Jis atnaujino dekoratyvinį stulpą, kuris puošia erdvę priešais kultūros namus. „Mūsų vartotojiškoje visuomenėje dažniausiai viskas matuojama pinigais, o mūsų Algirdas – išskirtinis žmogus“, – patikino V. Asnauskienė.
Siuvėjo amatas tapo pomėgiu
Jaunystėje siuvėjo amatą pasirinkęs Algirdas kelis dešimtmečius savo pasiūtais rūbais puošė žmones. Anuomet pagal paskyrimą jis atvyko dirbti į Dreverną. Tada kiekvienoje centrinėje gyvenvietėje buvęs buitinių paslaugų paviljonas. Taigi ir siuvykla. Tuomečio ūkio direktorius nenorėjo išleisti nagingo siuvėjo ir pasiūlė sklypą, liepdamas statytis namą. Taigi A. Kvasys prigijo Drevernoje. Visam laikui. „Vyriškus rūbus siuvu 38 metus, – šyptelėjo vyras. – Pats kūriau modelius, kirpau ir siuvau.“
Taigi buvo modeliuotojas, sukirpėjas ir siuvėjas. Šiuolaikiškai – dizaineris.
„Anuomet drabužius siūdinosi nestandartinių figūrų žmonės, – pasakojo Algirdas. – Siuvau kostiumus, paltus, striukes. Ir dabar ateina senieji klientai.“
Jis prisiminė, jog kadaise, padavę pareiškimus tuoktis, vyrai iš karto ateidavo pas siuvėją užsisakyti kostiumo.
Algirdas ir su savo žmona Laimute susipažino per siuvyklą. Atėjo mergina užsisakyti suknelės… Ir jau 40 metų kartu.
Anksčiau dėvėjęs savo siūtus kostiumus, dabar perka parduotuvėje. „Yra iš ko rinktis, neapsimoka siūdintis, – sakė Algirdas. – Anksčiau žmonės siuvosi drabužius, kad gražiai atrodytų, o dabar – kad išsiskirtų iš kitų, atrodytų prabangiai.“
Savo namuose jis tebeturi siuvyklėlę. Dirbdamas Drevernos pagrindinėje mokykloje darbininku, laisvalaikiu sėda prie siuvamosios mašinos. Profesinės patirties ir mėgstamo užsiėmimo neišplėši. O vaikai – dukros ir sūnus – neturėjo patraukimo šiai profesijai.
Pasigenda nuoširdžios bendrystės
„Dreverna – savas kaimas. Čia užaugo mūsų vaikai. Pilnos gatvės jų buvo, o dabar tuščia, – apgailestavo pašnekovas. – Poilsiautojai atvažiuoja ir išvažiuoja.“
Kai dukros šoko kultūros namų šokių grupėje, Algirdas joms siuvo sceninius drabužius. Ne tik joms – visoms šokėjoms. Pasiūdavo ir drapiruotes scenai bei kita. V. Asnauskienė pasakojo, jog tuomet ir prasidėjo dalykiška pažintis su šiuo dreverniškiu. Ir dabar prireikus suplyšusį šokėjos sijoną sutaiso.
A. Kvasys labai kuklinosi dėl įteiktos nominacijos už savanorystę. Jis sakė darantis paprastus darbus, stengiasi padėti žmogui, priešingai nei valdžia. „Mūsų kartos ir vyresni žmonės bendravo kitaip nei dabar: kaimynui atsitikus bėdai, padėti susirinkdavo visas kaimas. Gal anuomet bendrystė buvo svarbiau už pinigus? – svarstė A. Kvasys. – O gal dabar naujosios technologijos daro neigiamą įtaką: paskambini kaimynui mobiliuoju telefonu, parašai žinutę arba siunti elektroninį laišką. Ir nebeliko gyvo bendravimo.“
