Noriu pažinti dvasią, žaizdas, kurias reikia gydyti
Šv. Kalėdų išvakarėse kalba naujasis Priekulės klebonas
Ketvirtą mėnesį su Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapija susipažįstantis klebonas Viktoras Ačas teigė, kad jam įdomu priimti iššūkius. Paskyrimą čia gavęs jaunas kunigas iki tol nebuvo lankęsis Priekulėje. „Ėjau Dievo vedamas – Jis norėjo, kad aš čia ateičiau ir perduočiau Jo žinią“, – sakė naujasis klebonas.
– Dvasinę tarnystę atliekate pirmojoje parapijoje neturėdamas šio darbo patirties?
– Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapija – ne pirmoji mano darbovietė. Baigęs teologijos studijas, 8 metus dirbau Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus seminarijoje, įvairiose pareigose. Paskutiniuosius trejus buvau seminarijos rektorius. Šių pareigų atsisakiau, nes reikėjo įgyvendinti kai kurias reformas, bet aš negalėjau atsiliepti į šiuos iššūkius. Prašiau vyskupą, kad leistų padirbėti praktinėje realybėje. Priekulės kleboną Alfonsą Degutį paskyrus į Švėkšnos parapiją rezidentu, atsirado laisva vieta.
Priekulėje nebuvau lankęsis, tik žinojau, kad tai buvusi Mažosios Lietuvos dalis, turinti gilius kultūrinius ir istorinius klodus. Ėjau Dievo vedamas, kad perduočiau Jo žinią.
– Kokie pirmieji pastebėjimai?
– Stengiuosi pabūti visur, kur esu kviečiamas. Noriu pažinti dvasią, pastebėti žaizdas, kurias reikia gydyti ir planuoti, į ką koncentruotis. Tai susipažinimo laikotarpis. Pastebėjau žmones esant geranoriškus, atvirus, siūlančius pagalbą. Tačiau daugiausia tai moterys, o vyrai neskuba įsijungti – reikia atskiro raginimo. Pastebėjau didelę žaizdą – alkoholizmą. Reikia sudaryti sąlygas Priekulėje burtis savo ligą pripažinusiems žmonėms į anoniminių alkoholikų grupę, kad padėtų vienas kitam ropštis iš šios bėdos.
Daug šeimų, kurios gyvena nepriėmusios Santuokos sakramento. Tarsi norėtų, bet vis delsia, kažko baiminasi. Nesuprantu, kas kliudo tai padaryti. Ir dar – menkas bažnyčios lankymas: sekmadienį susirenką apie 400 žmonių, nors parapijoje gyvena apie 8 tūkst. katalikų. Beje, po pertraukos 111 vaikų ruošiasi Pirmajai komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui.
– Spėjote atpažinti parapijos bendruomenės problemas?
– Advento laikotarpiu lankydamas žmones supratau, kad jie suvokia esantys parapijos bendruomenės nariai, bet koncentruojasi į kunigo lyderio vaidmenį. Tai nėra gerai: reikia jiems padėti susivokti, kad už bendruomenės kūrimą atsakingi patys. Parapijiečiai turi jaustis svarbūs ir būti aktyvūs bendruomenės nariai.
Žmonės aptarinėja kunigus, jų charakterio savybes. Ir keista, kad bendruomenėje nemato vienas kito. Betgi svarbiausia, kad parapijos bendruomenė būtų gyva, o ne visko tikėtis iš kunigo. Klebonai keičiasi, o bendruomenė lieka ta pati. Jeigu nėra bendruomeniškumo parapijoje, aktyvumo, tai nieko ir nevyksta.
Priekulės parapijoje grupelė vyresnių parapijiečių neša visą naštą. Čia nėra zakristijono. Nėra bendruomeniškumo sampratos: žmonės susiburia ir vėl išsiskirsto. Noriu akcentuoti, jog kunigas nėra parapijos asmuo – tai yra Kristus. Reikia į Jį, vienintelį, koncentruotis. Kunigui pasikeitus, niekas neturi baigtis ir keistis.
– Kokia Jūsų misija šioje parapijoje?
– Bažnyčios idėja – žmonės motyvuoja kleboną. Tikinčiųjų teisės yra Bažnyčios įstatymuose, su kuriais susipažinę parapijiečiai galėtų reikalauti kunigą jiems patarnauti: išpažinties, Ligonio sakramento, Mišių, pamokslo… Idealiausia būtų, kad parapijiečiai ir klebonas būtų kartu.
Daug gerumo pastebėjau žmonėse, bet viskas turi tarnauti bendruomenės stiprinimui, viskam sujungti. Iš pavienių, padrikų iniciatyvų menki rezultatai.
– Kaip sekasi įsikurti?
– Pirmieji mėnesiai sudėtingesni: vyksta klebonijos patalpų remontas, bažnyčioje – irgi. Čia pavyko pakeisti elektros instaliaciją, baigiama remontuoti šildymo sistema. Remontuojame vargonus, atnaujiname bažnyčios inventorių. Vėliau numatomas bažnyčios fasado remontas. Be to, parengtas projektas klebonijoje įrengti katechezės klasę.
– Baigėsi adventas – laukimo, susimąstymo, tikrųjų vertybių ieškojimo, atpažinimo laikotarpis…
– Kalėdos – Kristaus gimtadienio šventimas. Ir atpažinimas: ką Jis davė atėjęs į žemę? Suvokimas: kodėl švenčiame? Kristus arti žmogaus skurdo ir vargo. Tai liudija prakartėlė. Atėjęs iš varganos žmogaus būsenos stengėsi akcentuoti žmogaus orumą, išskirtinumą, parodyti, kad tikrasis žmogus yra Dievo vaikas, visos kūrinijos centras.
