Nuo užkrečiančio polėkio skraidyti – iki profesionalaus teatro slenksčio

Priekulės Ernsto Vicherto teatras, gyvuojantis porą dešimtmečių, – vienas iš geriausių Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų. Už inovatyvius kūrybinius sprendimus puoselėjant Mažosios Lietuvos kultūros ir Ievos Simonaitytės vardo garsinimą rajone ir šalyje šiemet kolektyvui įteikta Ievos Simonaitytės premija.
Kultūros ištakas menantis vardas
Prieš 20 metų buvusi Priekulės kultūros centro vadovė Alanta Zapalskienė subūrė žmones, kurių sielai artimas teatras. Kukli mėgėjų teatro studija UPS (užkrečiantis polėkis skraidyti) per tą laiką išaugo į Klaipėdos rajoną reprezentuojantį Ernsto Vicherto teatrą, tapo svarbia Priekulės kultūros dalimi. A. Zapalskienė patikino, kad šis vardas suteiktas dėl to, jog prieš porą šimtmečių teisininkas, literatas E. Vichertas Priekulėje įkūrė teatrą.
Šiemet sukaktį minėjusiam E. Vicherto teatrui įteikta Ievos Simonaitytės premija už Mažosios Lietuvos istorijos garsinimą. Įrodę, kad jos verti, aktoriai Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūroje „Atspindžiai“ iš beveik 100 dalyvavusiųjų pateko į geriausiųjų dešimtuką.
Priekuliškiai aktoriai vertintojams pristatė spektaklį „Urtė“ pagal literatūros klasikės I. Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“. Jį kuriant buvo daug dirbta, bet režisierius Donatas Savickas prisipažino nesitikėjęs tokio rezultato. „Mūsų aktoriai sukūrė tokius vaidmenis, kad „Atspindžių“ komisija pasakė, jog nėra nė vieno nereikalingo aktoriaus, kad visi vaidina kaip profesionalai – vienas kumštis. Tai – kolektyvo įvertinimas. Tik per žingsnį esame nuo profesio­nalaus teatro“, – patenkintas kalbėjo režisierius.
„Kokie pakylėti grįžome: atvažiavę iš mažo Priekulės miestelio, patekome tarp geriausiųjų. Išgirdome, kad mūsų teatras yra aukščiau nei mėgėjų lygio“, – didžiavosi aktoriai.
Bendraminčių komanda
Ernesta Zolotova, viena iš pirmųjų šio teatro aktorių, į studiją atėjo anuomet mokykloje perskaičiusi skelbimą apie kuriamą dramos būrelį. „Nedaug norinčiųjų atsirado, todėl mus prijungė prie suaugusiųjų teatro, – dalijosi prisiminimais Priekulės KC renginių organizatorė E. Zolotova. – Mano vaidyba čia prasidėjo nuo etiudų, o įsimintiniausias vaidmuo – spektaklyje „Koridoriaus vaikai“. Neturinčiai patirties teko atlikti pagrindinį vaidmenį.“
Ernesta prisipažino nesvajojusi apie aktorystę – planavo studijuoti Karo akademijoje ir visgi pasirinko kultūros darbuotojo kelią, sugrįžo dirbti į gimtąją Priekulę. Ir iki šiol vaidina teatre. E. Zolotova neslėpė, kad Urtės vaidmuo spektaklyje „Urtė“ – labai sudėtingas ir ji nesijaučia visiškai išpildžiusi, nors daug ir nuoširdžiai dirbo.
Režisierius D. Savickas šiame teatre dirba 6 metus. Jam džiugu, kad yra branduolys – aktorių, vaidinančių nuo įsikūrimo, tačiau jam atėjus įsiliejo ir jaunų žmonių, džiugina, kad nėra didelės kaitos. „Žmonės myli tai, ką daro teatre. Vadinasi, čia radau savo vietą. Man svarbu išlaikyti bend­ruomenę ir kurti darbus. Kuo toliau, tuo labiau stiprėjam – Lietuvoje esame vieni iš geriausių suaugusiųjų teatrų, – atskleidė režisierius, dirbantis ir su profesionaliu teatru uostamiestyje. – Manęs kolegos klausia, kodėl dirbu provincijoje. Atsakau, jog dirbu tai, ką noriu dirbti – su bendruomene, žmonėmis, kurie to nori. Mane tai „veža“ ir skatina – jų palikti negaliu.“
Jis neslėpė, kad iš aktorių mėgėjų reikalauja kaip iš profesionalų. „Žinoma, proto ribose, – šypsojosi režisierius. – Jie supranta, kad, norint sukurti gerą vaidmenį ir spektaklį, reikia daug darbo ir pastangų, nebijoti kritikos, griežto žodžio. Stengiamės padėti kuo labiau atsiskleisti scenoje. Esame bendraminčių komanda.“

Išskirtinumas – Mažosios Lietuvos tematika
D. Savickas inicijavo Mažosios Lietuvos tematikos pasirinkimą, nes, jo manymu, teatras buvo subrendęs vaidinti šiuos kūrinius. Pirmasis spektaklis „Šaktarpis“, pastatytas pagal to paties pavadinimo E. Vicherto kūrinį, sulaukė gražaus įvertinimo. „Mažosios Lietuvos tematika – mūsų teatro išskirtinumas: kitų Lietuvos regionų žiūrovams tai egzotika, – šypsojosi režisierius. – Mane domina šio krašto istorija. Patinka ir aktoriams, kurie skaitydami kūrinius atranda kažką naujo apie šį kraštą. Pradedame „krapštyti“ I. Simonaitytės „Bušę Pikčiurnienę“. Plačios apimties kūrinyje istoriniai įvykiai – Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai atskleidžiami per žmonių gyvenimą.“
E. Zolotova antrino, kad gast­rolėse per spektaklius pristato savo kraštą. „Tuo išsiskiriame iš kitų Lietuvos mėgėjų teatrų. Džiugu, kad klasika traukia žiūrovus: antai Klaipėdos Žvejų kultūros rūmuose į mūsų spektaklį „Urtė“ pritrūko bilietų. Vadinasi, žmonėms reikia teatro, kostiuminės dramos“, – įsitikinusi renginių organizatorė.
Gal ir teisus šio teatro aktorius, vienas iš pirmųjų, atėjusių vaidinti, Kazimieras Žilinskas, kad aktoriumi gimstama, o santechniku išmokstama. To įrodymas – nuo pat įsikūrimo šioje veikloje dalyvaujanti Vilija Eitutavičienė. Ji patikino, jog čia pildosi jaunystės svajonė. „Sovietmečiu stojau į konservatoriją – norėjau būti aktore, bet neįstojau. Tapau prekybininke, gerai uždirbau ir pagalvojau, kam man tas teatras. Ogi va jis atsirado Priekulėje ir aš atėjau – jau 20 metų nebeišeinu“, – nuotaikingai dėstė V. Eitutavičienė. Teatrų festivalyje „Tegyvuoja teatras“ ji buvo nominuota už karalienės Bonos vaidmenį spektaklyje „Barbora Radvilaitė“ (rež. Jonas Buziliauskas), taip pat ir už ryškiausią epizodinį vaidmenį „Šaktarpyje“ (rež. D. Savickas). V. Eitutavičienė patikino, kad visi vaidmenys jai brangūs, kad repeticijose – triūsas, o vaidinti scenoje – atlygis, malonumas.
K. Žilinskas prisipažino, jog baigęs karo mokslus ir dirbęs pagal profesiją. „Aš kračiausi teatro, bet jis mane surado“, – šypsojosi mėgėjas aktorius, ne viename vaidmenyje pritaikęs profesines žinias. Kariška uniforma apsirengęs kapitonas spektak­lyje „Šaktarpis“ – įsimintinas K. Žilinsko vaidmuo. Ir aktorius jį kurdamas jautėsi puikiai. „Tėvą vaidinti spektaklyje „Urtė“ buvo sudėtingiau“, – neslėpė pašnekovas.
Svarbi aktorių gyvenimo dalis
Nijolei Viršilienei teatras – repeticijos, pabuvimas su kolektyvu, pasirodymas scenoje. „Visi vaidmenys man patinka – režisierius geriausiai žino, ką kam skirti. Kai ruošėmės statyti „Urtę“, pagalvojau, kad norėčiau vaidinti Marę – buvau mačiusi kino filmą, patiko man šis ūkiškos moters vaidmuo. Ir režisierius pasakė: tu būsi Marė“, – šypsodamasi kalbėjo N. Viršilienė.
Loreta Dvaržeckienė gerai atsimena dieną, kai prieš 8 metus atėjo į šį teatrą. „Nesigailiu, kad laikas čia bėga – per savaitę du kartus repeticijos po darbo. Porą ir daugiau valandų tenka praleisti, o jeigu sudėtingesnis vaidmuo, ir viršvalandžius padirbėti, – atskleidė ji. – Turi būti meilė teatrui – jeigu nepatiktų, nemylėtum teatro, nė vieno čia nebūtų, ir laimėjimų nebūtų.“
Rasai Ramanauskaitei teat­ras – irgi svarbi, prasminga gyvenimo dalis. „Ir psichologinė terapija – ne tik viešo kalbėjimo patirtis“, – patikino aktorė. Pirmasis jos išbandymas Priekulės KC scenoje – vaidmuo spektaklyje „Šaktarpis“. „Urtėje“ ji sukūrė Etmės vaidmenį, kuriuo džiaugiasi. Jis padiktavo režisieriui naują temą spektakliui „Bušė Pikčiurnienė“. „Supratau, kad Rasa gali vaidinti ir Bušę – I. Simonaitytės kūryboje moterų personažų charakteriai panašūs“, – dėstė D. Savickas.
Dainius Domantas prisiminė, kaip jį prieš keliolika metų paprašė ateiti į teatrą pasirodyti epizode, bet iki šiol teatras nepaleidžia. Jam svarbu būti šio dalimi: teatras – darbas, bet kitoks, atpalaiduojantis, geras emocijas keliantis.
Aistei Balsytei scena labai svarbi, nes mokykloje Sedoje dalyvavo žemaitiškų pasakojimų konkurse. Persikėlusi į Dituvą, įsijungė į šį teatrą. Spektaklyje „Urtė“ vietoj išvykusios aktorės sukūrė Marelės vaidmenį. Albina Jucienė neslėpė, jog ne iš karto išdrįso ateiti į teatrą, bet sėkmingai atliko vaidmenį spektaklyje „Šaktarpis“.
Snieguolė Dubickienė iš Butkų kaimo, Kretingos teatrų festivalyje pamačiusi „Šaktarpį“, paprašė, kad ir ją priimtų.
Miesto vizitinė kortelė
E. Vicherto teatro aktoriai ne tik scenoje vaidina – pasipuošę išskirtiniais Klaipėdos krašto rūbais reprezentuoja Priekulės KC miesto šventėje, renginiuose. Jie turi parengę kafijos valandos programą, į kurią įsijungusi ir kapela „Bengeliai“. Aktoriai kafija vaišino ne tik renginiuose Priekulėje, Svencelėje, Drevernoje, bet ir Klaipėdos dramos teatre, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui skirtuose renginiuose uostamiestyje.
Priekulės E. Vicherto teat­ras – dalis Vilhelmo festivalio. „Kelionė Vilhelmo kanalu mūsų rajone tapo tradicija, o Lietuvoje tai naujovė, – atskleidė D. Savickas. – Priekulės KC sumanė šį festivalį: teatro menininkai savo darbus pristato gamtoje, susiliedami su ja. Pavadinimas kilo dėl Vilhelmo kanalo, kuris svarbus šio krašto simbolis, jo istorinis išskirtinumas. Taigi Vilhelmo kanalo – karališkas festivalis.“
D. Savickas kvietė rajono gyventojus, mylinčius teatrą, ateiti į E. Vicherto teatrą. „Dabar puiki proga, nes kitais metais bus statomas naujas spektaklis „Bušė Pikčiurnienė“. Laisvų vaidmenų dar yra – išdrįskite, įveikite abejones ir ateikite į repeticijas“, – drąsino režisierius.
Priekulės KC direktorė Rūta Steponavičienė patikino, jog E. Vicherto teatro inovatyvumas – spektakliuose per veikėjų gyvenimus atskleisti Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto istoriją. „Džiugu, kad teatras įsijungia į KC vykdomus projektus – įsimintiniausi legendiniai briedžiai Vilhelmo festivalyje. Smagu, kad netrūksta aktorių – yra ir jaunų, ir vyresnių. E. Vicherto teatras – Priekulės miesto vizitinė kortelė, gyvuojanti porą dešimtmečių. Tikiu, kad projektai gilės ir jų daugės. Linkiu kūrybinės sėkmės, augti ir išaugti į profesio­nalų teatrą“, – linkėjo direktorė.
Virginija LAPIENĖ
Priekulės KC nuotr.