Onkologijos centras tapo sergančiųjų vilties uostu
Rugsėjo pabaigoje Klaipėdoje duris atvėręs Šv. Pranciškaus onkologijos centras jau tapo tikru vilties uostu vėžio audros blaškomiems žmonėms. Onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems čia teikiama dvasinė, psichologinė ir socialinė pagalba. Tai pirmasis toks centras Lietuvoje, kur rūpinamasi vėžiu sergančiųjų dvasine stiprybe.
Kilni idėja virto realybe
Šalia Klaipėdos universitetinės ir Jūrininkų ligoninių įsikūrusio Šv. Pranciškaus onkologijos centro statyba rūpinosi broliai pranciškonai. Didelė dalis reikalingų lėšų buvo gauta iš Europos Sąjungos, kitą dalį suaukojo kilniam tikslui sutelktos Lietuvos įstaigos, organizacijos, privatūs asmenys. Penkerius metus buvo rengiamos įvairios labdaros akcijos, koncertai, projekto pristatymai. Kasmete Klaipėdos miesto švente tapo paramos onkologijos centro statybai ir solidarumo su vėžiu sergančiaisiais akcija „Vilties bėgimas“. Aukos statybai buvo renkamos ir pardavinėjant simbolines „plytas“.
Susitelkę geros ir dosnios širdies žmonės gražiai idėjai padėjo virsti realybe. Praėjusiais metais šalia Onkologijos centro iškilmingai atverta koplyčia, kurioje šią vasarą sumontuoti profesionalūs vargonai. O šių metų rugsėjo pabaigoje duris lankytojams pagaliau atvėrė ir Šv. Pranciškaus onkologijos centro Informacijos ir meno terapijos centras. Didžiojoje 2,4 ha teritorijos dalyje vis dar vyksta statybos darbai. Netrukus šalia ketinama baigti ir kitą pastatą, kuriame bus įrengti svečių namai, kur galės apsigyventi iš toliau atvykę ligoniai, vaikų kambarys, arbatinė, kirpykla, kur dėl chemoterapijos plaukų netekusios moterys galės išsirinkti perukus, bus mokomos užsirišti skareles. Ateityje čia dar bus statomas ir vienuolynas.
Kviečia nebijoti atverti durų
Šiuo metu visiškai baigtas vienas iš Šv. Pranciškaus onkologijos centro pastatų, kuriame įsikūręs Informacijos ir meno terapijos centras. Pagrindinė jo misija – gerinti onkologinių ligonių ir jų artimųjų gyvenimo kokybę, rūpintis sielovada, teikti psichologinę, socialinę pagalbą. Sergantiesiems čia teikiama meno, rankdarbių, šokių, muzikos terapija, kuri sukuria teigiamas emocijas, padeda įveikti stresą, gerina fizinę ir dvasinę sveikatą. Centro lankytojus konsultuoja ir įveikti įvairius ligos sunkumus padeda centro darbuotojai, dvasininkai broliai pranciškonai, psichologai, socialiniai darbuotojai. Savanorių mokymo programos metu parengta 30 savanorių dirbti su vėžiu sergančiais pacientais. Daliai jų patiems yra tekę akis į akį susidurti su šia liga, nueiti ilgą fizinių bei dvasinių kančių kelią sveikimo link. Tarp savanorių taip pat nemažai slaugiusiųjų šia liga sirgusius artimus žmones.
Onkologijos centro vadovė Aldona Kerpytė sakė, jog šie namai buvo statomi su dideliu rūpesčiu ir meile bei kvietė prireikus nebijoti atverti jų durų. „Jeigu jus netikėtai užklups vėžio liga, nebūkite vieni ir nemirkite anksčiau laiko. Išdrįskite ateiti pas mus, norėkite padėti sau ir savo artimiesiems“, – ragino pašnekovė bei akcentavo, jog visa pagalba teikiama nemokamai.
Diagnozę lydi mitai
Pati jau dukart su vėžiu susidūrusi ir sėkmingai su juo kovojanti A. Kerpytė akcentavo, jog Onkologijos centro nereikia painioti su ligonine, su medicina jis neturi nieko bendro. Centre teikiama tik dvasinė, psichologinė pagalba, kuri yra ne mažiau svarbi. „Su vėžiu susidūrusiam žmogui neužtenka vien medicininės pagalbos, reikia sutvirtinti jo dvasią, prikelti, įžiebti viltį, kad su šia liga galima gyventi visavertį gyvenimą“, – kalbėjo ji. Pašnekovė apgailestavo, jog mūsų šalyje onkologiniams ligoniams psichologinė ir dvasinė pagalba dar nėra visiškai užtikrinama.
A. Kerpytė pastebėjo, jog vėžio diagnozę neretai lydi mitai ir klaidingi įsitikinimai. Pavyzdžiui, jog vėžys yra užkrečiamas. „Į centrą atėjo viena serganti moteris, kuri neigiamos aplinkinių reakcijos buvo taip priblokšta, kad bijojo išeiti iš namų. Mat pamatę ją kieme kaimynai išvadindavo vėžininke ir šalindavosi bijodami užsikrėsti“, – skaudų pavyzdį prisiminė pašnekovė bei pridūrė, jog sunkios ligos užkluptus žmones tokia visuomenės reakcija labai žeidžia.
Pasidalijimas išgyvenimais padeda
Kiekvieno išgirdusiojo onkologinės ligos diagnozę atvejis ir potyriai yra be galo individualūs, tačiau A. Kerpytė įsitikinusi, jog išsikalbėjimas, bendravimas su kitais sergančiaisiais, pasidalijimas patirtimi labai padeda. Vos kelis mėnesius veikiančiame Onkologijos centre jau sulaukta daugybės ligonių bei jų artimųjų ne tik iš Klaipėdos, bet ir kitų Lietuvos miestų. Čia lankosi ir keli Klaipėdos rajono gyventojai. „Būna, jog žmonės ateina tiesiai iš ligoninės, ką tik išgirdę apie ligą. Tą akimirką jie tiesiog nežino, ką daryti, kur kreiptis. Išgeriame kartu arbatos, pradedame kalbėtis, ir žmogui kažkiek palengvėja. Stengiamės įteigti, jog vėžys nėra mirties nuosprendis, yra daugybė pavyzdžių, kai žmonės su šia liga metų metus gyvena. Išgirdęs pasakojimus iš tokių asmenų lūpų sergantysis pamažu atranda viltį“, – pasakojo Onkologijos centro Informacijos centro vadovė Irena Baltiejienė. Šv. Pranciškaus onkologijos centro durys atviros visiems su vėžiu susidūrusiems žmonėms, kurie nežino, kur kreiptis ar tiesiog nori pasikalbėti. Į centrą kviečiami ateiti ir žmonės, kuriems ilgai reikia laukti paslaugų šalia esančioje ligoninėje, bei vėžiu sergančiųjų artimieji, kurie dažnai išgyvena ne mažesnę neviltį ir baimę nei pats ligonis.
Kiekvieno mėnesio pirmąjį šeštadienį centre renkasi ir vėžiu sergančius žmones bei jų artimuosius vienijanti bendruomenė „Vilties piligrimai“. „Bendruomenės nariai yra tapę labai artimi. Susirinkę jie dalijasi viltimi, išgyvenimais, patirtimi. Daugelis vėžio ligos ištiktų žmonių likimo draugų dėka iš naujo atranda savo būties prasmę, viltį ir tikėjimą“, – pasakojo A. Kerpytė, kuri yra viena iš moterų, kurios daugiau nei prieš dešimtmetį subūrė šią bendruomenę.
