Pajūrio lėlių teatro puoselėtojos kelias prasidėjo Gargžduose
Klaipėdos lėlių teatras pakvietė į dailininkės, režisierės, dramaturgės, scenaristės, pedagogės Jūratės Januškevičiūtės knygelės vaikams „Džiunglių skyriaus istorijos: žirafa su kojinėmis“ pristatymą. Autorės spalvingos iliustracijos daugeliui iš atminties labirintų sugrąžino mėgstamus lėlių spektaklio „Žirafa su kojinėmis“ herojus. Ilgus metus sėkmę nešusio spektaklio premjera įvyko 1980 m. spalio 15 d. Gargždų statybinių medžiagų kombinato kultūros namuose.
Mokėsi naujos profesijos
Klaipėdietė J. Januškevičiūtė svajojo mokytis Dailės institute, bet dėl sovietiniams laikams netinkamos biografijos ten durys buvo uždarytos. Todėl Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete baigė lietuvių filologiją ir režisūrą. Paskyrimo dirbti negavo, reikėjo pačiai susirasti vietą po saule. Netikėtai mamos draugai pasiūlė: „Gargžduose gamyklos kultūros namai nori suburti lėlių teatrą. Gal gali padirbėti?“
„Lėlių teatras? Neįdomu, nenoriu, – Jūratė dabar juokiasi prisiminusi pirmąją savo reakciją. – Sutikau, nes Klaipėdoje darbo nebuvo. Mokykloje buvau pusmetį lankiusi Klaipėdos kultūros namų lėlių teatrą. Režisierius Romualdas Grincevičius man davė mamos vaidmenį. Tikėjausi vos ne pagrindinio vaidmens ir patyriau didžiulį nusivylimą. Tada supratau, koks baisus yra aktoriaus darbas. Pasidariau dvi lėles ir Giruliuose sutiktiems žmonėms vaidindavau. Vaikystėje tik tiek buvau žaidusi lėlių teatrą ir atvažiavau žaisti į Gargždus.“
Vaikus į teatrą kvietė mokyklose eidama per klases. Su jais pati pradėjo mokytis lėlių teatro režisierės profesijos. Suprato, kad teatre yra daug dailės ir pačiai Jūratei pasidarė labai įdomu. Matė nekantraujančius, veiklos norinčius vaikus ir negalėjo jų nuvilti. Dirbo ir žaidė su jais. Norint sudominti žiūrovą, pritraukti jo dėmsį, artistams reikia labai daug ko. Ne tik išmokti vaikščioti, judėti ir kalbėti scenoje, bet dar priversti paklusti lėles.
„Gargždų vaikai yra labai atviri, šilti. Repeticijose toks karštis eidavo iš scenos, – prisimena Jūratė. – Žiūriu į laikrodį ir suprantu, kad vėl teks praleisti pro Dovilus į Klaipėdą važiuojantį paskutinį autobusą. Negaliu stabdyti taip nuoširdžiai vaidinančių, improvizuojančių vaikų. Du mano artistai – Jūratė Petruškevičiūtė ir Rimas Gailius teatre, kine gyvena iki šiol. Esu dėkinga šių kultūros namų direktorei Jūratei Marčiulaitytei, kuri man suteikė galimybę dirbti ir įgyti naują profesiją.“
Premjeros, festivaliai, konkursai
Su ištikimiausiais artistais režisierė pastatė per 20 spektaklių. Pirmojo spektaklio E. Pevinskio „Princesė Lulu“ premjera įvyko 1977 m. birželio 1 d. Lėlininkai spektaklius rodė Klaipėdos rajono vaikų darželiuose, mokyklose, kultūros namuose, Laugalių senelių namuose, Vilniaus teatre „Lėlė“, Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose.
Buvusiems artistams įsimintinas pagal Vytautės Žilinskaitės pjesę pastatytas spektaklis „Kumeliuko kerštas“, kuris 1979 m. zoniniame konkurse laimėjo pirmąją vietą, o respublikiniame – antrąją.
„Į Vilnių su mūsų pačių padarytomis lėlėmis vykome traukiniu. Nuo stoties iki Profsąjungos rūmų nešėme dideles, maišais apvyniotas lėles, – prisimena Jūratė Grigaitienė. – Ir koks buvo šokas sužinojus, kad mūsų dekoracijos neatvažiavo. Vadovė ramino, kad vis tiek rasime išeitį ir spektaklį parodysime. Laukėme, verkėme ir tokie į sceną ėjome. „Kumeliuko kerštą“ vaidinome su svetimomis dekoracijomis.“
Mobiliųjų telefonų nebuvo ir niekas nežinojo, kad dekoracijas vežęs automobilis stovi pusiaukelėje su išdaužtu langu… Gerai, kad tai atsitiko tik vieną kartą. Nuo 1979 m. GSMK kultūros namų moksleivių lėlių teatras kasmet dalyvavo respublikiniame lėlių teatrų festivalyje „Lėlių rampa“, respublikiniame konkurse „Molinuko teatras“ ir laimėdavo prizines vietas.
1981 m. spektaklis E. Pevinskio „Žirafa su kojinėmis“, o 1983 m. net du spektakliai – Anės Hogert „Asiliuko Mafino nuotykiai“ ir Tovės Jansono pasakos motyvais „Maciupekas ir Baubas“ buvo nufilmuoti ir rodomi per respublikinę Lietuvos televiziją. Beje, visuose spektakliuose vaidinusi būsima teatrologė Jūratė Petruškevičiūtė (dabar – Grigaitienė) 1981 m. vasario 19 d. „Bangos“ laikraštyje išspausdino pirmąjį savo straipsniuką „Lėlės – televizijoje“. Dabar jai pačiai sunku suskaičiuoti, kiek straipsnių apie teatrą yra parašiusi…
Jaudinanti buvo ir J. Januškevičiūtės pjesės „Klouno batai“ premjera 1985 m. balandžio 25 d., kurioje vaidino mažųjų artistų grupė. Vyresniųjų grupė sėdėjo tarp žiūrovų. Prieš prasidedant spektakliui Vilniaus teatro „Lėlė“ įkūrėjas, režisierius, aktorius Balys Lukošius įteikė dokumentą, kad moksleivių lėlių teatrui suteiktas liaudies kolektyvo vardas. O vaikai savo teatrui išrinko ir vardą – „Arlekinas“. Klaipėdos rajone „Arlekinas“ buvo tik antrasis liaudies kolektyvas. Dabar juokingai skamba – „liaudies“, bet sovietų laikais tai reiškė, kad režisierės ir jos vaikų kūrybą Gargžduose pastebėjo bei įvertino „dideli dėdės“ Vilniuje.
Kūrė ne tik spektaklius
Gargždų lėlininkai vaidino įvairių žanrų spektakliuose ir gyvybės įkvėpdavo įvairių tipų lėlėms: lazdelinėms, marionetėms, pirštininėms, didelėms – žmogaus ūgio, valdomoms iš šono. Jas režisierė Jūratė kūrė ir darydavo kartu su vaikais. Joniškyje vykusiame dramos kolektyvų festivalyje gargždiškiai buvo apdovanoti prizu už geriausias lėles.
„Pagrindinė medžiaga buvo putų polistirenas, kurį duodavo kombinatas. Trupanti medžiaga ir visai netinkama lėlėms daryti. Bet darėme, – prisimena Jūratė. – Audinius sunešdavo mano draugai. Karpėme, siuvome, klijavome ir taip aprengdavome lėles. Padarydavau dekoracijų brėžinius, ir gamyklos darbuotojai iš lentų sukaldavo širmas. Būdavo tvirtos ir vos pakeliamos.“
Spektakliams muziką sukurdavo vadovės sesuo Audronė Januškevičiūtė, scenografiją – bičiuliai Janina Aleksėjūnaitė, Aurelijus Repčys. Režisierė J. Januškevičiūtė ne tik statė spektaklius, bet ir kūrė pjeses. Pagal jos pjeses Gargžduose sukurti spektakliai „Princesė Lulu“, „Žirafa su kojinėmis“, „Kaip kanarėlė išmoko skraidyti“. Ir, atkreipkite dėmesį, nebuvo jokio autoriaus E. Pevinskio, kaip būdavo parašyta spektaklių afišose, laikraščiuose ir šiame straipsnyje.
„Tais laikais buvau „politinė nusikaltėlė“, nors iš tikrųjų nieko tokio nebuvau padariusi. Tačiau biografija pažymėta, – paaiškina Jūratė. – Reikėdavo į Vilnių siųsti pjeses, kad leistų su vaikais spektaklį statyti. Su direktore Jūrate Marčiulaityte supratome, kad su mano pavarde negausime leidimo. Mano mamos ir močiutės inicialai yra E. P. Taip ir sugalvojau E. Pevinskį, kurį pristatėme kaip čekoslovaką. Slaviška pavardė Vilniuje patiko, tad mano pjesės persikėlė į sceną.“
Visos J. Januškevičiūtės pjesės sudėtos knygoje „Klouno batai“, išleistoje 2008 m. Kiek anksčiau – 1993 m. už pjeses ji buvo apdovanota Boriso Dauguviečio premija, o 2000 m. režisierei įteiktas Kristoforo apdovanojimas (dabar – Auksinis scenos kryžius) ir „Fortūnos“ prizas.
„Žirafa su kojinėmis“
Autorės sėkmingiausia pjesė – „Žirafa su kojinėmis“. Žirafa Gabrielė svajoja apie draugystę, bet jos niekas nemyli, nepripažįsta. Gabrielės nedžiugina net margos, šiltos kojinės, kokių neturi nė viena žirafa pasaulyje. Tik begemotukas Gumbliukas nuo jos nebėga, pasiūlo draugauti ir net supranta, kodėl ji su kojinėmis.
„Gargžduose pirmą kartą pastatytas spektaklis „Žirafa su kojinėmis“ turi labai gražią tolimesnę istoriją, – sako teatrologė J. Grigaitienė. – 1994 m. mūsų vadovė „Žirafą su kojinėmis“ pastatė ir Klaipėdos universiteto „Ku – Kū“ teatre. Pjesė yra jos knygoje „Klouno batai“, o dabar Klaipėdos universiteto leidykla išleido pasaką vaikams „Džiunglių skyriaus istorijos: Žirafa su kojinėmis“.
Įdomūs ir jau beveik pamiršti personažai pirmiausia atgimė J. Januškevičiūtės iliustracijose. Piešdama net negalvojo apie knygą, bet parašė ir pasaką. Darbą pamačiusios kursiokė Violeta Beresevičienė, kolegė Karolina Chomičienė davė užduotį: „Jūrate, reikia knygą išleisti.“ Taip draugai ir kolegos surado leidyklą, surinko pinigėlius spaustuvės paslaugoms apmokėti. Klaipėdos lėlių teatras surengė naujos knygelės pristatymą.
Svajonė – profesionalus lėlių teatras Klaipėdoje
Kai Statybinių medžiagų kombinatui nebereikėjo savų kultūros namų, ji grįžo į uostamiestį su subrandinta idėja – gimtajam miestui reikia lėlių teatro. Klaipėdos miesto savivaldybėje palaikymo nesulaukė. Susitiko su Klaipėdos universiteto Režisūros katedros vedėja Danute Vaigauskiene, pakalbėjo, ir 1991 m. lėlininkai veiklą pradėjo KU Menų fakultete prie Režisūros katedros. Čia iš Gargždų atvažiavo lėlės ir dekoracijos. Po metų Jūratės ir ja patikėjusių dėstytojų teatras pasivadino Klaipėdos universiteto lėlių teatru „Ku – Kū“, kuriame režisierė pastatė 11 spektaklių. J. Januškevičiūtė Klaipėdos universitete parengė ir kuravo lėlių teatro režisūros studijas.
Nuo universiteto Klaipėdos lėlių teatras atsiskyrė 2004 m. Deja, pavadinimo „Ku – Kū“ nepavyko išsaugoti, nes greitesni buvo verlininkai, užpatentavę saldainių „Ku – Kū“ pavadinimą. Vadovavimą teatrui perėmė J. Januškevičiūtės buvusios studentės Aušra Juknevičienė ir Gintarė Radvilavičiūtė. Jų dėstytoja šiame teatre režisavo šešis spektaklius. Kultūros ministerija 2006 m. Klaipėdos lėlių teatrui suteikė profesionalaus teatro statusą.
Ramunė VISOCKYTĖ
—
Komentarai
Dr. Jūratė GRIGAITIENĖ:
– Moksleivių lėlių teatras GSMK kultūros namuose buvo išskirtinis reiškinys Gargžduose. Tai buvo ugdymo, lavinimo, kultūros židinys, kuriame kiekvienas vaikas jautėsi svarbus, ypatingas. Darbui atsidavusi vadovė Jūratė mums buvo didelis autoritetas. Iki šiol pamenu dieną, kai ketvirtoje klasėje sėdėjau biologijos pamokoje ir atėjo Jūratė pakviesti į teatrą. Nuo tada tebežaidžiu teatrą ir kitus mokau žaisti. Esu Klaipėdos universiteto dėstytoja, režisierė, teatrologė. Mano profesija, laisvalaikis ir pomėgis yra teatras. Visi Klaipėdos lėlininkai yra „paragavę“ Jūratės režisūros. Dailininkė, turinti teatrinį išsilavinimą, režisūroje sujungdavo dailės ir teatrinius gebėjimus. Ji daug metų siekė ir kovojo, kad Klaipėdoje atsirastų profesionalus lėlių teatras. Padarė, o moksleivių lėlių teatras Gargžduose buvo startas eiti link svajonės įgyvendinimo. Tik dėl Jūratės Januškevičiūtės didžiulio indėlio, gyvenimo įdirbio Lietuvos pajūryje vaikai gali žiūrėti aukšto lygio profesionalius spektaklius.
Rimas GAILIUS:
– Moksleivių lėlių teatras man buvo kaip naujas oro gurkšnis Gargžduose. Nuo pirmos dienos įtraukė. Nebuvo sunku bet kokiu oru pėstute eiti iki „silikatinio“, skubėti į repeticijas. Esu labai dėkingas mūsų charizmatiškai vadovei Jūratei, kad padėjo ištrūkti iš suspaustos mokyklinės sistemos, suteikė ypatingą laisvės pojūtį būti savimi. Šis mano vaikystės teatriukas labai prisidėjo prie mano pasaulėžiūros formavimosi. Manau, kad ši patirtis padėjo pasirinkti ir gyvenimo kelią teatre ir kine. Nesu aktorius, nors trijuose filmuose turėjau mažus vaidmenukus. Kaip prodiuseris, rekvizitininkas, rekvizito dailininkas, dailininkas-dekoratorius, filmo dailininko asistentas, filmo dailininkas-statytojas dirbau daugiau nei 600 Lietuvos ir užsienio kino ir televizijos projektų. Iki šiol esu dėkingas likimui, kad moksleivių lėlių teatre buvau su gerais draugais ir vadove Jūrate. Tai šilčiausi prisiminimai iš mano jaunystės Gargždų.
