Paprastas klaipėdietės gyvenimas, vertas nepaprasto pasakojimo

Naujoje rubrikoje „Kasdieniški pokalbiai“ atsiskleidžia patirtis, kad kartais atsitiktinė pažintis gali būti vertingesnė už ilgametes bičiulystes. Būna, kad daug metų bičiuliaujiesi su žmogumi, bet iš tiesų nieko apie jį nežinai, o ir nenori žinoti. Nežinoti yra saugiau ir patogiau. „Nereikia išgyventi kitų gyvenimo“, – taip juk dabar moko įvairūs esą specialistai. Žinoma, sveikiau rūpintis tik savimi. Žurnalistas Česlovas Burba atsitiktinėje pažintyje prekybos centre geba apčiuopti skaudžią gyvenimo istoriją. Kažkas kažkada klaipėdietės Gražinos vaikystėje neįžvelgė pagalbos poreikio. Moteris iki dabar tebesapnuoja nejaukias savaitinio darželio patalpas sename name ir jaučianti baimės ir netikrumo kvapą, atsklindantį nuo geležinkelių bėgių…
Visas Gražinos gyvenimas – išlikimo būsena. Betgi svarbiausia, kad ji nepalūžo. Prasminga, kad užaugino puikius vaikus, juos išleido į aukštuosius mokslus, dabar jie atsakingose pareigose, o ji pati išliko darbšti, atliepi, jautri moteris. Paprastas Gražinos gyvenimas, vertas ne paprasto, o žurnalistinio pasakojimo.
Sausio rutina
– Kaip man atsibodo tas sausis, pats nykiausias mėnuo! – girdžiu žmonos atodūsį.
Mano žmona, kurią politkorektiškai vadinu partnere – kategoriška šišioniškė. Jos tvarka prūsiška – sausis turi baigtis apie mėnesio vidurį, po to – trumpas vasaris ir tada greitai ateina kovas, kai ji ūmai pareiškia imanti atostogų ir su sodinukais vykstanti į sodybą Dzūkijoje.
Paskutinė sausio diena, pavakarė, už lango spindinti sniego šviesa kviečia imtis žiemos griovimo darbų – pagal prūsiškąjį Donelaitį. Pradarau balkono duris, sakau – tu pažiūrėk, kokia spindinti žiema, kiek raganos smegenų ant sniego! (pagal brolius Grimus).
– Durnius, ar tu kada nors rimtai gali su manimi pasikalbėti?
Ant balkono karnizo esu pakabinęs kinišką lesyklėlę. Kai užsnigo, pripyliau į ją paukščių lesalo, dabar žiūriu į ją – niekas nebuvo atskridęs.
– Gal jiems reikia lašinukų, sėklos sprangios, gal nenori, – atrodo, sakau jai, bet partnerė per TV jau klausosi klasikos popso.
Veltinukai ir vairuotojai
Išeinu į parduotuvę. Pirksiu vyno, paukščiams lašinių ir sėklų lesalo, partnerei – gal sūrio, nors dar nežinau.
– Labas vakaras, toks šaltis, gal jūsų šunei reikėtų veltinukų? – pasisveikinu su praeiviais.
Netoli mano namo sutikti mieli žmonės, moteris ir vyras, visai noriai pasakoja apie veltinukus šuniui, apie jo veislę ir kodėl jam visai nereikia tų veltinukų.
– Bet žiema nuostabi, – sako jie, – tikrai, ypač kai priartėjusi naktis uždega gatvės žibintus.
Prie pėsčiųjų perėjos sustoju, suprantu, kad gali būti slidu. Turiu teisę išeiti į perėją nesižvalgydamas į šalis, su ausinukais ir skrolindamas telefoną. Jie yra atsakingi už mano saugumą! Tie vairuotojai!
Bet kai sustoju kelkraštyje, sustoja ir jie. Nes aš neturiu ausinukų, neskrolinu ir neinu po ratais. Šypsosi, aš pamoju, jie linkteli galva ir nuvažiuoja toliau.
Augustės vargeliai
Mes nelaikome jokių gyvūnų. Bet „Kikoje“ perkame skanėstų giminaitės katinui ir šunei. Dabar pirksiu lašinių ir sėklų kukulių savo namo apylinkių paukščiams. Parduotuvė tuščia, šeštadienio pavakarė, lauke – 15 0C.
– Jūs – Gražina? Prisimenate? – kalbinu ne kartą matytą pardavėją.
– Taip, aš Gražina. Atrodo, jūs atnešėte man žuvies?
– Neseniai kalbėjausi su jūsų bendradarbe Auguste. Ar tebedirba? Gal jūs žinote, ar jai pavyko dėl sūnaus susisiekti su tuo gydytoju, apie kurį jai pasakojau? Turbūt žinote, apie ką kalbu?
– Taip, vargsta Augustė su vaikeliais. Gaila.
– Bet mergytė tokia gabi šokėja, Augustė rodė nuotraukas. Žinokite, sunkumai užgrūdina, kartais būna į naudą tėvams ir vaikams. Augustė, man atrodo, labai stengiasi dėl vaikų.
Gyvenimas privertė
Su Gražina einame link prekių lentynos, ji parodo man paukščių lesalą, paklausia, ar norėsiu pirkti. Prie kasos susimoku, Gražina savo tarnybine kortele priskaičiuoja nuolaidą.
– Tuščia šiandieną, ar dar ilgai jums dirbti?
– Iki aštuntos.
– Dvylika valandų! Pavargstate?
– Ne, čia man patinka. Darbas nėra sunkus. Geri žmonės šiame rajone. Anksčiau dirbau kitoje „Kikoje“, tai ten pirkėjai įnoringesni. Atrodo, visi myli gyvūnus, bet žmonės labai skirtingi.
Gražinai darbas patinka. Dirbo visur, pradėjo baldų plokščių gamykloje, prie medžio lukšto linijos. Dvylika valandų naktį, dvylika dieną – dvi laisvos. „Išėjau dėl sveikatos“, – pasakoja Gražina. Klausiu, kad gal neturėjo gadintis sveikatos dėl darbo.
– Anksti ištekėjau, devyniolikos, jau turiu dvi anūkes. Kodėl? Gyvenimas privertė. Užaugau be tėvo ir mamos. Mus tris seses užaugino močiutė. Iš mamos pusės. Tėvo nesu mačiusi. Vienos sesės jau neturime. Kodėl? Nusižudė, nuėjo mamos keliais, gėrė.
– Atsiprašau, Gražina, aš nežinojau.
– Viskas jau praeityje, nieko tokio, kad paklausėte.
– Aš – žurnalistas, ar galėtume susitikti darsyk?
– Ateikite, aš dirbsiu antradienį.
Neišsipildęs pažadas
Šitame mieste, kuriame penkis šimtmečius gyveno artima ir glaudi protestantų bendruomenė, mes visi esame svetimšaliai. Tą moterį aš greičiausiai sutiksiu ne ateinantį antradienį, gali būti, kad prasilenkdami gatvėje vienas kito nepažinsime. Bet miestas jau tapo šiltesnis, artimesnis, asmeniškesnis, o šviesa daugiabučio lange – ne tokia bejausmė.
Gražina tuokėsi būdama devyniolikos. Po metų 1991-aisiais gimė Martynas, praėjus metams – Monika. Vyras Artūras dirbo visokius pagalbinius darbus statybose, Gražina, baigusi siuvimo operatorės specialybę profesinėje technikos mokykloje, iš pradžių dirbo naujai pastatytame kojinių fabrike. Bet atėjo privatizavimas, kojinių fabrikas užsidarė, žmonės buvo išmesti į gatvę, atlyginimo skolas darbdaviai žmonėms mokėjo kojinėmis.
Savo buto pora neturėjo, susituokę iš pradžių glaudėsi pas vyro tėvus, kur gyveno dar ir Artūro sesers šeima. Kiek vėliau Gražinos senelis iš mamos pusės, jau būdamas ligotas žmogus, pakvietė anūkės šeimą gyventi pas juos, padėti karšti senatvėje, po mirties pažadėjęs palikti butą Gražinai. Deja, mirus seneliui, atsirado Gražinos pusbrolis, ką tik grįžęs iš tarnybos kariuomenėje. Įsidarbino kelių policijoje ir pasinaudojęs pažintimis privatizavo senelių butą. Šią žinią Gražina išgirdo ligoninės palatoje, tuomet buvo atėjusi aplankyti savo senelės. Laukėsi Monikos, antrojo vaikelio, ėjo paskutinės nėštumo savaitės.
Jauna šeima, be stabilių pajamų, su dviem mažais vaikais vėl atsidūrė gatvėje. Kitos išeities nebuvo – vėl pasiprašė pas vyro tėvus, nors pastarieji marčios nemėgo ir padėti neskubėjo. Paaiškinsiu – kodėl.
Miltai, druska ir vanduo
Gražinos motina su savo vyru sugyveno tris mergaites, Gražina buvo jauniausia. Tėvas mirė, kai Gražina neturėjo nė metukų. Vaikas gyveno su motina vieno kambario bute su bendra visam aukštui virtuve. Vyriausios savo sesės Gražina neprisimena, ją buvo pasiėmę auginti motinos tėvai. Motinos bute gyveno Gražina ir vidurinioji sesė. Gražina buvo leidžiama į darželį, o nuo penkerių metukų atiduota į savaitinį darželį. Motina ją įsodindavo Debreceno gatvėje į maršrutinį autobusą pirmoje suolų eilėje, įduodavo važiavimo taloną, ir Gražina viena, būdama penkerių, vykdavo į Girulius. Sako – dar tebesapnuojanti tas nejaukias patalpas sename name ir jaučianti baimės ir netikrumo kvapą, atsklindantį nuo geležinkelių bėgių. Atgal palydėdavo kuri nors auklytė, važiuojanti pakeliui. Būdama septynerių su savo sese pačios gaminosi valgyt, prisimena, kaip minkydavo tešlą.
– Duoną ar kokias bandeles kepėt?
– Ne, virtinukus. Miltai, druska ir vanduo.
– O kas atsitiko su jūsų motina? Kodėl taip turėjote vargingai augti?
– Mama gėrė. Pragėrė ir tą vieno kambario butą, kuriame mes augom, atėmė už skolas, jį nupirkusi firma motinai davė bendrabučio kambarėlį. Bet ir tą vėliau pragėrė. Todėl mane ir mano vidurinę sesę augino motinos tėvai, apie kuriuos jums pasakojau, kurių butą pasisavino mano motinos sesers sūnus, tikras mano pusbrolis. Štai kodėl mano vyro tėvai, o ypač jo motina manęs nenorėjo. Kas aš tokia? Iš tokios girtuoklių šeimos!
Gražinos išgyvenimas
– Gražina, kaip jūs išgyvenot? Pas vyro tėvus? Juk minėjote, kad ten dar gyveno jūsų vyro sesuo, rodos, sakėte, su trims vaikais?
– Vyro tėvai turėjo keturių kambarių butą Pievų tako gatvėje. Geras butas. Vėliau vyro sesers šeima išsikėlė gyventi atskirai. Aš dirbau „Akropolyje“, kitame darbe dar valiau žmonių namus. Paskui Artūras, mano vyras, išvažiavo dirbti į Prancūziją, į laivų statyklą. Buvo vertinamas laivų korpusų suvirintojas. Martynas ir Monika augo, mokėsi. Didžiuojuosi savo vaikais. Iš visos giminės pirmieji baigė aukštuosius. Martynas – statybų inžinierius, Monika – Oslo oro uosto dispečerių tarnybos vadybininkė, baigusi aviacijos logistikos studijas. Jau turiu du anūkus.
Jeigu kam skirti tokie sunkūs išbandymai – sunki vaikystė, nesaugi jaunystė, nedarbas ir nežinia, artimiausių giminaičių niekšybės, benamio dalia ir artimiausių žmonių pasitraukimas iš gyvenimo – tai – Gražinos gyvenimas.
– Dirbau tą dieną „Akropolyje“, leiskite, prisiminsiu, atrodo, buvo liepos 15 diena. Man paskambino iš vyro darbovietės Gargžduose. Telefonu jie negalintys daugiau ką pasakyti, tačiau mano vyras ligoninėje, turiu skubiai vykti į Prancūziją. Man ir mano vaikams nupirko bilietus, skridome per Kopenhagą į Paryžių, dar devynios valandos traukiniu, ir dar trys autobusu. Ligoninėje atsiradome pirmą valandą nakties. Insultas, smegenys mirusios, medikai laukia mano leidimo atjungti gyvybę palaikančius aparatus. Atsisveikinome ten pat ligoninėje esančiose šarvojimo patalpose. Po savaitės vyro kūnas buvo parskraidintas į Lietuvą. Palaidojome Lėbartų kapinėse.
Atlaidumui dar anksti
– Ar velionio vyro įmonė jums padėjo? Juk Artūras mirė komandiruotėje?
– Labai padėjo. Sumokėjo visą Artūro algą, išmokėjo pašalpą, apmokėjo visas kelionės ir kūno pargabenimo išlaidas.
– O kokie buvo tolesni jūsų santykiai su Artūro motina, jūsų anyta? Sakėte, kad jūsų nemėgo.
– Po mėnesio aš vėl su vaikais buvau gatvėje. Ji nusprendė, kad, mirus jos sūnui, mano vyrui, ji neturinti man jokių įsipareigojimų.
– Ką darėte?
– Po mėnesio aš jau buvau įsikėlusi į naują savo dviejų kambarių butą I. Simonaitytės gatvėje. Pasiėmiau iš banko paskolą, pirmai įmokai paskolino vyriausioji sesė. Ten dabar ir gyvenu, turiu draugą. Jo brolis irgi girtuoklis.
– O motina? Kas nutiko jai?
– Gyva. Buvo bomžė, neturėjo kur gyventi. Tai mes su mano draugu nupirkom kilnojamą namelį, įrengėm, pastatėm sodo sklype. Tai ten su mano draugo broliu ji ir gyvena. Gauna pensiją. Turėtų pinigų tiek – Gražina parodo kiek – jeigu tiek nerūkytų.
– Gražina, ar atleidote savo motinai?
– Vieną kartą aš jai pasakiau viską, papasakojau, kaip gyvenau, kaip jaučiausi, ką apie ją manau. Tai tada ji pirmą kartą manęs atsiprašė. Turėčiau atleisti, žinau, bet negaliu. Gal dar anksti.
– Dar pasimatysime, Gražina. Ateisiu skanukų mano draugės kiemsargiukui, jis toks šelmis.
Atsilabinam.

Išėjęs iš prekybos centro užsirūkau. Norėčiau, kad ši istorija būtų netikra. Gal tik kažkur perskaityta. Juk tokia sniego spinduliais žaižaruojanti žiema – irgi lyg sapnas. Ar sapnas yra išgyventa tikrovė, ar tikrovė yra sapnas. Praeinantis, kai tave paima už rankos ir pasako – viskas gerai, aš čia.

Česlovas BURBA
Asociatyvi nuotr.