Paskutinei kelionei ruošdavosi iš anksto
Mūsų kasdienybė sparčiai keičiasi. Svarbiausiuose žmonių gyvenimo įvykiuose atsiranda naujovių, apie kurias vyresni žmonės nė nesapnavo. Mirusiojo palydėjimas į paskutinę kelionę irgi įgijo naujų apraiškų, kurios ne visada atitinka jų vertybes. Savo atmintyje išsaugotais laidotuvių prisiminimais jie dalijasi su skaitytojais.
Budėjo dvi naktis
„Anksčiau kaimo žmonės mirė namuose, čia juos ir šarvojo. Aprengdavo patys artimieji, žinoma, jeigu nebijojo numirėlio, o jeigu baiminosi – kviesdavo kitus ir už tai mokėdavo pinigus, – dėstė 94-erių metų vėžaitiškė Kazimiera Lukauskienė. – Prie mirusiojo karsto budėdavo dvi naktis. Argi žmogus per gyvenimą neužsidirbo?“
Praėjusio amžiaus pradžioje gimusi senolė vaizdžiai pasakojo apie ano meto laidotuves. Kai jai buvo 5-eri metai, šeimoje mirė dvynukai – broliukas Klemensiukas ir sesutė Elenytė, kuriems buvo lemta dvi savaites praleisti šiame pasaulyje. „Susirgusius, suviduriavusius tėvai nuvežė pas daktarą. Grįžtant namo, broliukas numirė. Kai šis gulėjo ant lentos, užgeso ir sesutė. Gulėjo abu balti kaip angeliukai, papuošti rausvais ir melsvais kaspinais, – iki šiol prisimena garbaus amžiaus pašnekovė. – Aš norėjau panešioti – pasitraukiau sesutę ir mėginau pakelti, bet pastebėjo mama.“
Pasak K. Lukauskienės, anuomet pagyvenę žmonės karstais pasirūpindavo iš anksto – dar gyvi būdami užsisakydavo pas meistrą, nes parduotuvėje jų nebuvo. O „sandėliuojant“ namuose visokių, netgi komiškų, dalykų nutikdavo. Ji girdėjusi pasakojimą, jog vyriškis pasidirbo karstą, bet nenorėjo, kad šis tuščias riogsotų, todėl pripylė žirnių. Tamsų vakarą liepė marčiai jų parnešti. Ši pamatė ant karsto du žiburėlius – tarsi žvakelės degtų. Išsigandusi moteris pabėgo. O ten tupėjo katė.
Su tais pačiais – prie altoriaus ir į karstą
Vėžaitiškė pasakojo, jog anuomet laidojo su vestuviniais rūbais. Anot jos, juk šie nesusidėvėdavo, kol jaunieji pastovėdavo prie altoriaus. Ir tais pačiais batais apaudavo. „Ir mano tėvelį palaidojo vestuviniais rūbais. Jis mirė sulaukęs 58-erių metų“, – kalbėjo pašnekovė.
Pašarvojus dieną prie karsto rinkdavosi kaimynai ir giedojo giesmes. Jie atsinešdavo darželio gėlių arba žvakių. Vienas iš artimųjų visada budėjo prie mirusiojo. Čia degė žvakės. K. Lukauskienė prisiminė, jog metaliniai vainikai buvo brangūs, todėl patys pindavo iš ąžuolo lapų, eglišakių ar pušų šakų. Puošdavo darželio gėlėmis, o žiemą – džiovintomis.
Vakare giedojo Kalnus – ir suaugusiajam mirus, ir vaikeliui. Giedotojams duodavo naktipiečius. Ir dieną juos vaišindavo. Pašnekovė pastebėjo, jog mirusiojo šeima pjaudavo laidotuvėms kiaulę, kad būtų iš ko valgį pagaminti. „Per dvi naktis reikėjo paruošti maistą gedulingiems pietums. Šeimininkėms buvo sunku, nes nežinojo, kiek žmonių po laidotuvių grįš. Vidutiniškai tekdavo paruošti valgį pusšimčiui, – dėstė K. Lukauskienė. – Gedulingi pietūs – tai atsilyginimas į amžinybę palydėjusiems žmonėms. Ant stalo degtinės nedėjo, bet vyrams slapta pakišdavo puslitrį.“
Prieš 15 metų mirusį vyrą K. Lukauskienė norėjo šarvoti namuose, kuriuos jis pasistatė Vėžaičiuose. Tačiau artimieji nusprendė rinktis laidotuvių namus miestelyje, suprasdami, kad atsisveikinti susirinks daug žmonių. Senolė prisiminė, kad mirusįjį nuprausė, aprengė marčios.
K. Lukauskienė, tvirta moteris, iki senatvės išsaugojusi humoro jausmą, kalbėjo: „Esu pasiruošusi įkapes, jeigu nesukandys. Juk prieš dešimtmetį įsigijau, kad nepavėluočiau.“ Juokais yra prasitarusi artimiesiems, kad norėtų mirti vasarą, nes žiemą laidotuvių dalyviams šals rankos nešant gėles.
Nuoširdumą stelbia lenktynės
„Biednos, paprastos buvo laidotuvės, – savo tėvuko paskutinę kelionę prieš 40 metų prisiminė Zita Jovita Ruigienė iš Poškų kaimo. – Anuomet žmonės nusiskindavo darželio gėlių ir atsinešdavo mirusįjį pagerbti. Dabar skęsta baltose chrizantemose.“
Anot jos, ne taip seniai atsirado mada mirusįjį šarvoti tam skirtose patalpose – daug patogiau. Prieš 14 metų amžinybėn išėjusį vyrą šarvojo namuose, nes tokių paslaugų dar nebuvo.
Šiūpariškė Marija Šneiderienė buvusi aktyvi laidotuvių dalyvė – giedojo Kalnus. „Anksčiau savo kaimynus išlydėdavome į amžinybę giedodami, o dabar susirgusį išveža į ligoninę. Ten jis numiršta, pašarvoja Gargžduose, ir net nesužinome, kad jau nebėra savo žmogaus. Norėtume atsisveikinti, bet kaimynų artimieji ne visada praneša apie mirtį“, – nelinksmai dėstė devyniasdešimtmetė.
„Dabar ne laidotuvės, o puota, lenktynės, kas įmantriau, prabangiau palaidos, vėliau kas ištaigingesnį paminklą pastatys, – nelinksmai ištarė 80-metė gargždiškė Janina Jurevičienė. – Prieš kelis dešimtmečius Visų Šventųjų dieną niekas kapų nepuošė ir žvakelių nedegino – tai šiuolaikinė mada.“
Pašnekovė kalbėjo, jog kavinėse, baruose užsakomi gedulingi pietūs – brangūs valgiai, ant stalų pilna alkoholio. „Juk tai persivalgymas ir persigėrimas. Gal žmonės ateina ne mirusįjį palydėti į amžinybę, o puotauti?“ – retoriškai ištarė J. Jurevičienė.
Jos manymu, mirus žmogui, reikia užsakyti Mišias ir bažnyčioje susirinkus artimiesiems, draugams, giminaičiams, pažįstamiems pasimelsti už jį ir palaidoti.
Pašnekovė pareiškusi valią, kad jos palaikai būtų kremuoti ir palaidoti Laugalių kapinėse, šalia vyro. Ši mintis subrendo apsilankius Sibire, tremties vietoje. Ji pasibaisėjo pamačiusi mirusiųjų kaulais nusėtus laukus.
Nuotraukos – ne tik šeimos archyvui
Praėjusiame amžiuje svarbi laidotuvių dalis – fotografavimas. Artimieji, giminės, kaimynai fotografuodavosi bažnyčios šventoriuje prie atidengto (dažniausiai) karsto. Laidotuvės buvo proga susirinkti visai giminei ir unikali galimybė įsiamžinti. Šios nuotraukos – ne tik giminės, bet ir svarbūs mūsų visuomenės istorijos ženklai. Iš jų galima spręsti apie laidotuvių tradicijas, žmonių socialinę padėtį ir kita.
Gargždiškiui fotografui Vytautui Papieviui, sovietmečiu dirbusiam tuometėje rajono statybos organizacijoje, teko įamžinti nemažai laidotuvių – bendradarbių ir jų artimųjų.
„Tai buvo tvirta laidotuvių tradicija. Patys žmonės sustodavo prie karsto. Atskirai fotografavosi mirusiojo žmona arba vyras, vaikai, visa giminė. Pirmame plane – mirusysis“, – akcentavo fotografas. Jis prisipažino, jog fotografuodamas šiuos liūdnus, skausmingus įvykius būdavo santūrus, susikaupęs. Reikėdavo tramdyti emocijas matant liūdnus, susigraudinusius veidus.
V. Papievio manymu, svarbu įamžinti išėjusius brangius artimuosius, atsisveikinimą su jais. „Tai ne tik šeimos archyvo dalis, bet ir mūsų istorijos liudijimas“, – sakė jis.
Pastaraisiais dešimtmečiais šią tradiciją baigia išguiti ne tik naujosios technologijos, bet ir ekstrasensų, būrėjų įtikinėjimas, jog laidotuvių nuotraukų negalima laikyti namuose ir panašiai.
Virginija LAPIENĖ
A. VALAIČIO asociatyvi nuotr.
