Pažintis, kai ateina Rugsėjo 1-oji
Nors jau nebeturime mokyklinio amžiaus vaikų, kasmet švenčiame Rugsėjo pirmąją – mano žmona yra baigusi pedagogikos studijas, kurį laiką dirbo mokykloje.
Ryte pareiškiau – šiandieną bus tau kardelių arba gladiolių! Įtariai pašnairavusi, ar nepaprašysiu pinigų mašinai taisyti, tarstelėjo, kad kardeliai ir gladiolės – tos pačios gėlės. Aš pats tai žinau, bet man patinka, kai mano moteris būna teisi. Neabejodamas, kad gėlių rasiu prie pirmo daržovių kiosko, leidausi į netolimą kelionę uostamiesčio Miško rajone. Prekybcentrio prieigose kažkada būriuodavosi moterys iš priemiesčio sodų – šiandien nė vienos. Žmogus iš mašinos pardavinėja obuolius, slyvas ir pomidorus, bet gėlių neturi. Turgavietėje „Pajūrio miškas“ – taip pat tuščia. Buvau besukąs į nemėgstamo savo prekybos tinklo parduotuvę, kai, žvilgtelėjęs į bulvių kainas kioske, virš daržovininkės galvos netoliese pamačiau užrašą „Gėlės“, o paėjęs už kampo – ir kardelius! Gal trijų spalvų, solidaus dydžio, kad mano brangiajai buvusiai pedagogei nepasirodytų per mažos. Nudžiugęs radiniu kiek per garsiai pasisveikinu. Gėlių parduotuvėlės tarpduryje pasirodo jauna, labai miela mergina. Nusišypso, pasiteirauja, ar norėsiu ką nors pirkti.
– Kardelių, – sakau.
– Kam dovanosit? Šiandien Rugsėjo pirmoji, va, šitie raudoni beveik išpirkti. Gal jų?
– Labai gerai. Mėlynų juk neturit, visos mėlynos gėlės mano žmonai labai patinka, ypač kiečiai, kai jie žydi. Bet šitie irgi labai gražūs.
– Tai jūsų žmona – mokytoja?
– Ne, dabar jau nebe. Ji – struktūrų pareigūnė, išėjo, kai buvo kuriama Valstybė. Ji turi pistoletą, įsivaizduojat, kas man būtų, jeigu ji šiandien negautų gėlių?
Gėlininkė šypsosi, pakerpa kardelių kotus, pasiteirauja, ar gėles surišti.
– Kardelių šiais laikais nedaug kas perka, – kalba lyg sau. – Kai aš mokiausi, savo mokytojai visada dovanojau šias gėles. O jūsų kokia profesija?
Jos vardas Karolina. Gėlių parduotuvės pavadinimas „Anilora“ – merginos vardas iš kitos pusės, tik be K raidės. Visada svajojusi apie darbą, kuriame galėtų teikti pagalbą kitiems. Norėtų dar mokytis medicinos slaugytojos profesijos, bet bijanti kraujo. Taip pat galėjusi tapti policijos pareigūne arba mokesčių inspekcijos tarnautoja – baigė teisės ir teisėtvarkos studijas Klaipėdos verslo kolegijoje. Bet norėjusi būti savarankiška, jausti žemę po kojomis.
– Išvažiavau padirbėti į Olandiją gėlių logistikos sandėliuose, kiek vėliau – į Londoną, kur įsidarbinau žinomoje gėlių prekybos kompanijoje. Būtent šis gėlių tinklas dirbo su karališkosios šeimos užsakymais, bendrovei buvo patikėta dekoruoti karalienės Elžbietos II jubiliejines iškilmes, turėjo 17 prestižinių parduotuvių judriausiose Londono vietose – prie pagrindinių geležinkelio ir metro stočių. Ten išmokau daug nuostabių dalykų, apie kuriuos nebuvo kalbama, kai lankiau floristikos kursus Klaipėdoje. Tuomet dar mokiausi vidurinėje. Dabar planuoju atidaryti pirmąją Klaipėdoje gėlių savitarnos parduotuvę. Va šiose patalpose: bus vaizdo stebėjimo kameros, skaitmeninis durų užraktas, kortelių skaitytuvas ir opcijos mokėjimams – 35, 50 ir t. t. eurų. Gėlės bus šaldytuve, taip pat ir pagal pirkėjų pageidavimus surištos puokštės. Išėjus pirkėjui, durys užsidaro, išsijungia šviesa.
– Karolina, ar jūs neprieštarautumėte, jeigu pasikalbėtume rytoj, gal redaktorė norės pasakojimo apie jus savo laikraščiui?
– Oi, ar taip gali būti? Net šiurpuliukai per kūną nuėjo. Tikrai?
Kai susitinkame kitą dieną, Karolina pasakoja apie savo planus – šiandien ji dar važiuos padirbėti į kitą gėlių parduotuvę, vidurdienį čia ją pakeis draugė, padedanti, kai atsiranda daugiau užsakymų. Į parduotuvę ateina nedaug žmonių, pagrindinės pajamos iš užsakymų. Karolina daug dėmesio skiria savo kuriamo floristikos grožio sklaidai. Instagrame ji rašo apie gėles, jų charakterį ir savybes, pasakoja, kaip kuriamos puokštės, iš kur atkeliauja gėlės. Kai klientas užsako puokštę, Karolina ją sukūrusi nufotografuoja ir nusiunčia nuotrauką užsakovui. Jeigu šis patenkintas, tik tada puokštę veža į namus. Negali pasigirti, kad turi tūkstančius gerbėjų, bet jau yra susiformavęs pirkėjų ratas, su kuriais Karolina bendrauja lyg su šeimos nariais. Mergina atvirai papasakojo savo gyvenimo istoriją. Ji – jaudinanti ir įkvepianti. Kai kurie išgyvenimai dar yra labai jautrūs, todėl nenorinti apie tai kalbėti viešai. Aš tai vertinu kaip labai brandaus žmogaus sprendimą. Gal kada nors Karolina pati parašys „Bangai“?
Mergina tik prašė parašyti, kad labai norėtų rengti floristikos edukacinius užsiėmimus vaikams, sergantiems, likusiems be globos ar šeimos.
– Gėlės tokios gležnos, jautrios, o kiek suteikia džiaugsmo! Noriu, kad mano pamokėlėse mažieji suprastų, kad ir jie – kaip gėlės. Tik svarbu, kad suaugusieji jomis pasirūpintų. Gal mano žodžiai pasieks tuos, kurie norėtų tokių edukacijų.
– Karolina, kiek metų jau neturėjote atostogų, poilsio?
– Dvejus, gal daugiau. Sunkiausia ne dabar. Prieš penkerius metus, kai pagaliau išsimokėjau už šį kioską, po pusmečio prasidėjo kovidas, tris mėnesius buvau uždaryta, negalėjau pirkėjams nuvežti pagal užsakymą pirktų gėlių. O vėliau – „Maximos“ statybos, prie pat mano durų buvo statybininkų tvora. O žemės nuomą mokėti vis tiek reikia, už butą – irgi. Komunalinius, elektrą.
– Karolina, kaip jūs išgyvenote? Gal pasinaudojote kokia finansine parama jauniems verslininkams?
– Ne. Viskas čia mano. Be jokios paramos. Nenoriu būti kam nors skolinga. Čia, fizinėje parduotuvėje, – tik dalis mano darbo. Dar važiuoju į kitą gėlių parduotuvę dirbti. Daug užsakymų į namus. Jeigu puokštė brangesnė nei 35 eurai, gėles Klaipėdoje pristatau nemokamai. Dekoruoju šventinius renginius, puošiu pokylių stalus – buvome pakviesti šiam darbui į Vakarų laivų gamyklą, kitas dideles kompanijas. Būna nelengva, bet aš nesitikiu, kad kažkas kitas už mane tuos darbus padarys. Neturiu draugo, kartais padeda tėvai. Kai buvau septynerių, tėtis darbe patyrė sunkią traumą, dabar jau atsigavęs, dirba. Labai noriu mokytis, kai atidarysiu savitarnos gėlių parduotuvę, pradėsiu studijuoti. Mano svajonė – toks darbas, kad galėčiau padėti kitiems, kai jiems to reikia.
– Karolina, norėčiau padaryti jūsų nuotrauką, gal va prie šitų gėlių?
Karolina aikteli, dirsteli į telefono ekraną – oi, jau dvylikta.
– Lekiu. Atsiprašau. Aš jums paskambinsiu, – rakindama duris kalba Karolina. – Man – jau metas į kitą gėlių saloną.
Po pietų Karolina man atsiunčia savo fotografiją. Ačiū, Karolina, už susitikimą, kad galėsiu prisiminti šią Rugsėjo 1-ąją!
Česlovas BURBA
Autoriaus nuotr.
