Po 50 metų susirinkę abiturientai prisiminė ir savo mokytojus
Kas gali sieti bendraamžius, pažįstančius vienas kitą nuo vaikystės, po 50 metų? Prisiminimai, mokykla, mokytojai. Kad poreikis susitikti, bendrauti baigus mokyklą einant laikui ne blėsta, o stiprėja, pastebima ir socialiniuose tinkluose – kuriamos klasės draugų grupės, dalijamasi nuotraukomis, žinutėmis, tačiau gyvo susitikimo tai neatstoja. Tuo įsitikinę ir buvusios Gargždų I vidurinės (dabar „Minijos“ progimnazija) XXIV laidos abiturientai, po pusės amžiaus susirinkę prieš rugsėjo 1-ąją ir bendrai nuotraukai sustoję ant savo, nors ir pasikeitusios, mokyklos laiptų.
Pagarba išėjusiesiems ir esantiesiems
„Gargždų I vidurinė išlydėjo šešiasdešimt vieną abiturientų laidą, mes buvome dvidešimt ketvirtoji. 2012 metų pavasarį mokyklą paliko paskutinė abiturientų laida, o tų metų rudenį mokykla pasitiko jau kaip „Minijos“ progimnazija“, – nostalgiškai šypsodamasi sakė buvusios 11 b klasės draugų susitikimo po 50 metų viena iš organizatorių Vida Latakaitė-Butkienė. Suburti klasės draugus jai padėjo Vanda Radžiūtė-Jurgulienė. Paralelinės 11 a klasės buvę mokiniai į gimtąją mokyklą buvo susirinkę vidurvasarį.
Pagarbiai buvę mokiniai minėjo savo mokytojus, kuriems jau dega amžinybės šviesa. Buvusių abiturientų prisiminimuose gyvi mokyklos direktorius L. Jurgulis, 11 a klasės auklėtoja, geografijos mokytoja S. Lamanauskienė, mokytojai B. A. Grybauskaitė, V. Imbrasienė, A. Rukša, J. Reminis, M. Daugėlienė, G. Ridzijauskienė, J. Skolevičienė, E. Cirtautas, V. Lukošius, P. Platužienė, L. Kernagienė, B. Dromantienė, O. Aleksandravičiūtė-Raugalienė, V. Mizaras, E. Juodkienė, D. Vosylienė-Gečienė, E. Sedleckienė… Anapilin išėjo ir aštuoni buvę XXIV laidos abiturientų bendramoksliai – V. Liutikaitė-Triušienė, S. Martinaitis, N. Putriūtė, R. Taurosevičiūtė, R. Marcinkevičiūtė-Jurkuvienė, A. Bendikas, J. Cirtautaitė-Šunokienė, A. Petrikas. Kiekvieno susitikimo metu draugai aplanko jų kapus, uždega žvakelę.
„Smagu sutikti buvusius ir į atmintį įsirėžusius mokytojus – istorijos ir karinio parengimo (negi galėjome įtarti, kad ateis toks laikas, kai reikės mokėti valdyti ginklą, būti pasiruošusiems galimam karui?) B. Kalvaitį, anglų kalbos mokytoją V. Grubliauskienę (nors tais laikais angliškai galėjai kalbėtis nebent pats su savimi, bet pagrindus įgijome, o gyvenimas tobulino juos toliau), rusų kalbos mokytojas T. Vaičiulienę, D. Paškauskaitę, fizikę J. Šalminienę“, – vardijo V. Latakaitė-Butkienė. Geru žodžiu ji minėjo lituanistes R. Paplauskienę, N. Žemgulienę, darbų mokytoją R. Daugėlienę, Gargždų garbės pilietį mokytoją S. Globį, kuriam netrukus sukaks 100 metų. Didžiausias džiaugsmas B klasei, kad tebeturi savo nenuoramą, šokėją, dainininkę, keliautoją, mamas atstojančią matematikos mokytoją auklėtoją Valeriją Bagdanskienę.
Profesiniai pasirinkimai
Mokytojai ir mokykla galbūt turėjo įtakos, o gal ir nulėmė kai kurių šios laidos abiturientų profesinius pasirinkimus: baigę Gargždų I vidurinę mokyklą apie 10 studijavo pedagogikos mokslus ir tapo mokytojais, o Regina Šarkaitė-Baublienė mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja dirbo savojoje mokykloje. XXIV laidoje mokėsi dabar ne vienas Lietuvoje ir už jos ribų gerai žinomas gargždiškis. Tarp jų – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Saulius Kaubrys, kurį klasės draugai apibūdino kaip šmaikštuolį ir daugybės mokyklinių įvykių ekspertą, poetė Dalia Kudžmaitė-Balsienė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, išleidusi 5 poezijos knygas, Tado Ivanausko muziejuje Kaune dirbantis garsaus Gargždų daktaro ir mokytojos sūnus Evaldas Snieškus, rašantis knygas vaikams, fotografuojantis ir ruošiantis savo fotografijų parodas. „Kas nežino Roščenkovų palikuonės Olgos Žalienės, Lietuvos jūrų muziejaus ilgametės vadovės, „Metų klaipėdietės“ ir visokių valstybinių apdovanojimų pelniusios pilietės? Turime laidoje ir būrį inžinierių, dirbusių Gargždų įmonėse ir kitose Lietuvos vietovėse, porą bankininkų, kurie taip ir nepasidalijo paslaptimis, kaip tapti milijonieriais arba nebankrutuoti“, – linksmai pasakojo V. Latakaitė-Butkienė. Buvo laidoje ir buhalterių, ir bibliotekininkų, ir konditerių, ir vairuotojų, ir farmacininkė, ir felčerė, ir kineziterapeutė, ir veterinariją baigęs, bet gaisrininku tapęs A. Žymantas. Mokytojų Gincų sūnus Arūnas, iš pradžių žadėjęs sekti tėvų pėdomis, persigalvojo ir perstojo į teisę, o laisvalaikį iki šiol skiria šachmatams. Raimonda Vaškevičiūtė-Pilkauskienė tebemoko tautinių šokių Vilniaus moksleivius, ruošia juos Dainų šventėms, su moksleivių kolektyvais reprezentuoja lietuvių liaudies šokius įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose.
V. Latakaitė-Butkienė, baigusi studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, grįžo dirbti į Klaipėdą, nes norėjo būti arčiau tėvų ir draugų, jeigu jiems prireiktų mediko pagalbos. Nors planavo tapti akių ligų gydytoja, pirmas dalyvavimas gimdyme, žmogaus atėjimo į pasaulį grožis nulėmė jos apsisprendimą – tapo gydytoja akušere-ginekologe. Ši specializacija jai leido padėti ne tik mokslo draugėms, bet ir jų dukroms.
Tačiau Vida atliko ir kitą misiją – pusmetį iki mirties globojo mokytoją Birutę Antaniną Grybauskaitę, sėmėsi jos išminties. Skaudžiai išgyvendama netektį, Vida apgailestavo, kad per vėlai susizgribo, jog mylimai pedagogei reikia pagalbos. Atsidėkodamos jai už jaunystėje patirtą rūpestį, pamokas, stengėsi padėti ir kitos buvusios krepšinio komandos, kurią treniravo mokytoja B. A. Grybauskaitė, narės.
Tradiciškai XXIV laidos abiturientai įsiamžino prie mokyklos ir klasės draugų susitikimą kartu su auklėtoja tęsė neformalioje aplinkoje. Skambėjo mokyklos laikų dainos, prisiminimai, peržiūrėta krūva nuotraukų, sušokta smagių šokių. Kas penkerius metus dažniausiai susirinkdavę klasės draugai nutarė taip ilgai kito susitikimo nelaukti ir vėl susiburti draugėn kad ir po dvejų metų ir bendrai atšvęsti savo 70 metų jubiliejus.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
