Pokalbis su pakeleiviu

Išvakarėse ten buvau nuvažiavęs parinkti žemuogių. Mano nuostabioji žmona Alma nuo neatmenamų laikų tarnauja Lietuvos valstybei. Tą penktadienį buvo švenčiama jų profesinė diena.
Nesugalvojau, ką asmeniškesnio galėčiau jai padovanoti, pamaniau, jeigu radęs žemuogių suversiu jas ant smilgos, tai bus kaip vaikystėje, kai radęs kelias uogas nešdavau jas mamai.
Jau kitą dieną rinkti žemuogių važiavome drauge. Švinta anksti, miške buvome pusę šešių. Rasa – mieste jos nebuvo, tinkamo apavo nepasiėmėm. Bet aptikome gražių žemuogių pievelių. Per porą valandų, kol užkaito dangus, prisiskynėme nuostabių vasara ir mišku kvepiančių uogų, mus nuolat lydėjo gegutės kukavimas ir volungės švilpavimas. Jautėmės lyg iškyloje, nepaisydami uodų, kantriai yrėmės per drėgnus brūzgynus, o išėję į žemuogių pievelę galėjome sėstis ant nupjauto medžio kelmo ar sodimvietės vagos ir rinkti uogas tiesiog aplink save.
Buvome sutarę, kad žemuogausime dvi valandas, paskui grįžę į namus išsikepsime mamutikės kiaušinienės ir, kol nekaršta, važiuosime porai valandų prie jūros – sinoptikai įspėjo apie pavojingą trisdešimties laipsnių karštį įdienojus.
Pusę aštuonių ryto šeštadienį kelyje mašinų beveik nėra. Važiuojame nuo Pėžaičių, pro Šernus, Lėbartus – tiesiausias kelias, nors dažnai nusukame Vanagų link. Tuomet sustojame prie bažnyčios, pasivaikštome po pušimis apaugusį šventorių. Mano žmona Alma – evangelikė liuteronė. Vanaguose konfirmuota rašytoja Ieva Simonaitytė, būtent Vanagų parapijos kunigas Emilis Bleiweisas pasirūpino, kad penkiolikos metų luošiukė pavainikė mergaitė būtų gydoma geriausioje Rytų Prūsijos luošių klinikoje Angerburge.
Bet šįkart Dievo malonė mūsų laukė ties Kisinių keliu – iš tolo pamatėme mūsų mašiną stabdantį žmogų, turėjome laiko pasvarstyti, ką daryti. Tai nebuvo rankomis skėsčiojantis ir į kelio važiuojamąją dalį einantis neblaivus žmogus. Kai sustojome, žmona teištarė – dar vaikas.
– Labai ačiū, gal jūs į Klaipėdą? Ar pavežtumėt mane, vėluoju į traukinį. Jeigu reikėtų pėsčiam eiti iki Šernų stotelės – tai išeitų apie keturis kilometrus, užimtų kokią valandą, nespėčiau į traukinį.
Jis turi sportinį krepšį, vilki sportiniu kostiumu, kvapas nuo galinės sėdynės, kur atsisėdo – lyg terpentino. Kalba rišliai ir noriai:
– Pramiegojau pirmą autobusą. Vakar iki vėlumos teko sunkiai dirbti, atsiguliau, apie vienuoliktą paskambino mano panelė, turėjau ją guosti. Trečią nakties, kai ji kiek nusiramino, atsisveikinome ir aš užmigau.
– Kas atsitiko tavo panelei?
– Su matematika problemos. Norėjo palikti antriems metams. Lietuvių vieni dešimtukai, o matematikos ji nesupranta. Bet galiausiai, atrodo, pavyko. Ji baigė dešimt klasių, atrodo, kad gaus mokyklos baigimo pažymėjimą.
– O tai kur tu dabar važiuoji?
– Į Telšius. Ji dabar pas močiutę ten. Jos teta turi dvi mergaites, jas prižiūri močiutė, bet ir močiutė dabar prastai jaučiasi. Tai mano panelė dabar prižiūri ir tas dvi tetos mergaites, ir močiutę, nes teta išvažiavo vasarai į Palangą, ten gavo darbo.
– Kuo vardu tavo panelė? Seniai su ja esate?
– Ji – Raminta, liepos 18 dieną bus jau pusė metų, kaip mes kartu.
– O tu kuo vardu, ką veiki, minėjai, kad vakar kažkur sunkiai ir ilgai dirbai?
– Aš Kajus (kaip iš pasakos – mano žmonos Almos replika). Lentpjūvėj pagalbiniu dirbu, dabar iki kito penktadienio turiu nudažyt ir sutvarkyt namą, ten kitą savaitgalį bus, atrodo, vestuvės. Dar pusė liko.
– Spėsi dabar į traukinį, ar paspaust?
– Spėsiu, gal dar spėsiu ką užkąst. Prie stoties yra parduotuvė, ką nors nusipirksiu.
Suprantu, kad greitam maistui ir kavinės užkandžiams Kajus pinigų nemėto. Norėjau pasakyti, kad ir aš šlamtmaisčiui pinigų neleidžiu.
– Ką veikiat su panele?
– Buvom Klaipėdoje du kartus kine, tris kartus buvau pakvietęs į restoraną. Pirmą kartą aš jai pasakiau – apsivilk suknutę, eisim į kiną. Bet pagudravau – mes nuėjome į restoraną.
– Tu geras žmogus, Kajau.
– Kaip sakoma, geriau su blogu savu, nei su geru svetimu. Man sugrįžta jos meilė. Aš uždirbu ir jai nuperku visko. Bet ji nenori, kad aš leisčiau pinigus be reikalo.
– Tai ji irgi gera.
– O mane mokykloje įtarė, kad aš „stumdau“ narkotikus. Nesu ten labai mėgstamas. Esu praleidęs pamokų, nesu tarp geriausiųjų. Man netgi rodė direktorius vaizdo įrašą: sako – čia tavo batas, tu tam ketvirtokui parduodi narkotikus. Tai aš jam sakau – kur įrodymai, kuo mane kaltinate, kvieskit policiją. Žinau, jie norėjo savo mokyklą „apsivalyti“, išmesti blogesnius, kad galėtų tilpti geresni.
– Tai ką toliau planuoji? Ar jūsų planai jau bendri?
– Raminta tai nori kokias vestuves organizuoti, puošti pokylių sales, slapta surengti kokių netikėtumų šventės dalyviams. Sakė, kad važiuos mokytis į Kauną. O aš tai stosiu į laivų elektrikus, anksčiau buvo Vakarų laivų remonto gamyklos mokykla, dabar Lindenau profesinė mokykla. Ji bus Kaune, aš čia, Klaipėdoje. Bet jeigu viskas bus gerai, gal apsistosime Klaipėdoje arba Kaune. Aišku, dar galima išvažiuoti į užsienį, ten laivų elektrikai reikalingi. Bet aš noriu likti čia, Lietuvoje.
Mes priartėjame prie Klaipėdos traukinių stoties. Mūsų pakeleivis pasitraukia link savęs savo kuprinę, išlipdamas kelis kartus padėkoja, kai pajudame, jis pamojuoja ranka. Mano nuostabiausioji iš moterų žmona atsidūsta:
– Dar tik aštuonios, o mums Dievas leido išgirsti ryto paukščius ir padaryti gerą darbą.
– Ir šio bei to išmokti, – atitariu.
Abu suprantame. Šis rytas mums pasisekė. O dar laukia jūra, bangų mūša, bepražystančių gubojų aromatas, jaunos ir vyresnio amžiaus poros, susikibusios rankomis. Lyg Raminta ir Kajus. Suradę vienas kitą Keturių vandenų krašte.

Česlovas BURBA