Pradinukams atskleista girininko kasdienybė miške

„Minijos“ pradinukų atvežtų gėrybių – morkų, obuolių, kopūstų, įvairiausių kruopų, sėklų – miško žvėreliams turėtų užtekti porai savaičių. Apsilankymas miške pradinukams suteikė daug gražių emocijų, žinias praturtinti padėjo bendravimas su girininku.

Kaip bėgant metams keičiasi miškas, kokie girininko darbo privalumai ir trūkumai – į daug klausimų atsakė Šernų girininkijos girininkas Arūnas SAMOŠKA. Mat penktadienį jis miške sulaukė svečių – Gargždų „Minijos“ progimnazijos pradinukų, kurie žiemos išsekintiems paukšteliams ir žvėreliams atvežė daug gėrybių: morkų, obuolių, kopūstų, įvairiausių grūdų, sėklų. Dėkodamas už gražią akciją girininkas mokiniams virė arbatą ant laužo ir atskleidė dominusias miško paslaptis.


Nereikia sėdėti kontoroje
Paklaustas, ar nuo vaikystės svajojo būti girininku, Arūnas atvirai atsakė, kad būdamas mažas berniukas labiau troško būti kosmonautu. Tačiau gamta visada buvo jo prioritetų sąraše. „Augau Mažeikių rajone, Račalių kaimelyje, tai buvo pusiau vienkiemis. Mėgau erd­vę, laisvę, todėl visi upeliai buvo išbraidžioti, pamiškės apeitos, medžiai išlaipioti. Juk tuomet interneto nebuvo, tad grybavimas, uogavimas, namelių iš šakų miške statymas buvo mūsų džiaugsmas“, – prisiminė pašnekovas. Anot jo, vėliau natūraliai nusprendė rinktis miškininkystės sritį ir dabar tvirtai teigia, kad neapsirikęs, džiaugiasi savo darbu. A. Samoška miškininko darbo pradėjo mokytis dar 1998 metais, 2004 m. baigė magistrantūros studijas Lietuvos žemės ūkio universitete ir pradėjo dirbti Skuode, Lenkimų girininkijos girininko pavaduotoju. O nuo 2010 m. yra Šernų girininkijos girininkas. Anot girininko, pats didžiausias darbo privalumas, kad nereikia sėdėti kontoroje. „Minusas gal tik tas, kad ir pas mus biurokratijos daugėja, vis daugiau laiko užima dokumentų tvarkymas. O maloniausia visada yra vaikščioti mišku, prižiūrėti jį, planuoti darbus, juos atlikti“, – dėstė A. Samoška.


„Auklėja“ medžius
Pašnekovas sakė, kad turi rūpintis ir medžių sodinimu, jų prižiūrėjimu. „Kaip visi auklėja vaikus, taip mes „auklėjame“ medžius. Jei pasodinai pušelę, eglutę ar ąžuoliuką, tai turi prižiūrėti, kad medžio nenustelbtų krūmai, drebulės. Kitaip neužaugs, žus. Dabar Šernų miške auga labai gražios, didelės pušys, vadinasi, kažkas praeityje atliko didelį darbą, kad jos užaugtų. Mes taip pat tvarkomės kaip rūtų darželyje, tačiau prižiūrime medžius“, – šmaikštavo geros nuotaikos nestokojantis girininkas. Jo įsitikinimu, nors ir žmogaus prižiūrimas, tačiau miškas turi būti kuo natūralesnis. Yra grybautojų, kurie nori, kad nebūtų nei medžių privirtusių, nei šlapia, tačiau jei taip būtų, tai jau kalbėtume labiau apie parką, o ne mišką. Požiūris į mišką yra stipriai pasikeitęs, grįžtama į natūralumą. Turi būti ir virtuolių, ir nudžiūvusių medžių, nes jie taip pat reikalingi tam tikros rūšies vabaliukams, gyvūnams. „Pavyzdžiui, geniui reikalingas sausuolis uoksui įsikalti. Daug kitų paukščiukų gyvena uoksuose, o tam reikalingi sausuoliai“, – aiškino A. Samoška.
Pasak jo, buvo laikotarpis, kai dar šeimininkavo sovietinė valdžia, tai reikėdavo išrinkti visus virtuolius, sausuolius, tačiau buvo pastebėta, kad gyvūnija retėjo, paukščių taip pat mažėjo. Todėl atsigręžta į natūralumą.


Iškirstą atsodina
Kad ir kaip myli medžius, girininkui tenka vykdyti ir kirtimo darbus. „Būna mus bara, kad dar pernai vienoje ar kitoje vietoje grybavo, o dabar nebėra miško. Tačiau nuo to niekur nepabėgsime. Visiems reikia ir baldų, ir namus statytis. Mediena reikalinga kaip gamybinė medžiaga, tad iš miško pašaliname dalį jau suaugusių, brandžių medžių. Mokslininkų yra nustatyta, kad geriausia yra 101 metų pušis, ji tuomet pati kokybiškiausia“, – kalbėjo girininkas.
Pasak jo, miškas lygiai taip pat yra atsodinamas. Tai labai reikalinga patiems miško gyventojams. „Elnių, šernų atsirado žymiai daugiau, kai padaugėjo jauno atsodinto miško. Žvėrys mėgsta užuovėją, kad jiems netrukdytų žmonės, tad jauname miške pasislėpti paprasčiau. Be to, stirnoms, elniams, briedžiams kaip maistas reikalingi jaunų medelių ūgliai. Dėl to pastaraisiais metais džiaugiamės išaugusiu žvėrių, paukščių skaičiumi“, – šypsodamasis sakė A. Samoška. Daugiausia Šernų miške galima sutikti stirnų, lapių, zuikių. Būna, kad užklysta ir lūšių, kurios pamažina stirnaičių, kitų gyvūnų skaičių.


Moko gerumo
Gargždų „Minijos“ progimnazijos pradinių klasių mokytojos Viktorija Dargužienė, Lina Strumylienė, Rasa Marcinkevičienė akciją „Pradinukai – žvėreliams ir paukšteliams“ vykdo jau daug metų, tačiau, pasak pedagogių, po pandemijos parama buvo nešama šiek tiek vangiau nei ankstesniais metais. „Mūsų tikslas – išmokyti vaikus gerumo. Mylėti, saugoti, globoti mažesnius – to mokomės. Būna, kad kviečiame darželio vaikus į pamokas ir juos globojame, būna, kad darome akciją gyvūnų globos namams, o šįkart vykdėme tradicinę akciją miško žvėreliams. Nors gėrybių sunešta ir kukliau, tačiau vaikams buvo daug pasakojama apie miško gyvenimą, žvėrių, paukštelių gyvenimą žiemą, todėl tai svarbu“, – neabejoja pedagogė V.  Dargužienė. Kolegė pedagogė L. Strumylienė akcentavo, kad visi vaikai labai norėjo važiuoti į mišką, tačiau iš klasių buvo atrinkti tie, kurie daugiausia atnešė gėrybių žvėreliams ir paukšteliams.
Girininkas patikino, kad ši pradinukų akcija labai prasminga. „Aišku, kai klimatas šiltėja, miško gyventojams lengviau išgyventi žiemą, tačiau vis tiek sudėtinga. Ypač gruodį buvo sunku, kai daug sniego. Vyrauja klaidingas įsitikinimas, kad stirnos miršta nuo bado, tačiau žymiai dažniau stirna peršąla, nes neatsikasusi sniego atsigula ant jo ir suserga plaučių uždegimu. Joms labai svarbu gultis tiesiai ant samanų, o ne ant sniego, kuris gali pražudyti“, – paaiškino girininkas. Vaišindamas vaikus arbata miške, jis kvietė juos kuo dažniau atvykti su tėveliais į mišką, įsikrauti gerosios energijos, labai vertinga kiekvienam apkabinti medį, pajusti gamtos ramybę. Pats girininkas su žmona Žaneta ir 13 m. dukra Austėja taip pat nepraleidžia progos praleisti laisvalaikio miške. Kad ir kaip „Minijos“ pradinukams buvo smagu miške, nė vienas nesakė norįs būti girininku ateityje, ši profesija jų nevilioja.

Agnė ADOMAITĖ
Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių