Premija – likimo dovana kūrėjo garbingam jubiliejui

XVIII rašytojos Ievos Simonaitytės premijos laimėtojas, Klaipėdos rajono kūrėjų klubo „Potekstė“ narys, poetas, pasakėčių autorius Antanas Saja negali atsistebėti maloniu sutapimu: ketvirtadienį Agluonėnuose premija jam įteikta ką tik atšventus garbingą 85-ąjį gimtadienį. „Likimo dovana, kitaip nepavadinsi“, – šypsosi Gargžduose gyvenantis pedagogas ir leidžiasi į šiltą pokalbį apie netikėtą įvertinimą, praeities prisiminimus ir šiandieninę kūrybinę veiklą.

Gerą I. Simonaitytės žodį mena iki šiol

– Ar jums svarbus šis įvertinimas?

– Be galo svarbus. Net nesvajojau, jog 85-ojo jubiliejaus proga galėčiau gauti tokią vertingą dovaną. Žinia apie tai, jog laimėjau rašytojos I. Simonaitytės premiją, mane labai sujaudino, net neiškart tuo patikėjau.

– Ar pats esate I. Simonaitytės kūrybos gerbėjas?

– Pirmas jos kūrinys, kurį perskaičiau, buvo „Aukštujų Šimonių likimas“. Buvau jo sužavėtas, skaičiau nesustodamas dieną naktį, kol baigiau. Atvirai kalbant, vėlesni rašytojos kūriniai tokio įspūdžio jau nebepadarė, savo menine verte jie neprilygo pirmajam. Tokią savo nuomonę esu išsakęs ir pačiai rašytojai.

– Ar daug yra tekę asmeniškai bendrauti su rašytoja?

– Šaltuoju metų sezonu ji gyvendavo sostinėje, o vasaras leisdavo Priekulėje, tada dažnai ją aplankydavome. Pamenu, kaip kartą su savo auklėtiniais dešimtokais sustabdėme I. Simonaitytės automobilį, kuriuo per Gargždus vyko į Vilnių, ir palinkėjome gero kelio. Ji buvo maloniai nustebinta, tik atsiprašė, jog negali išlipti iš automobilio, nes labai skauda koją. Itin dažnai su ja bendraudavo a. a. Vytautas Rimavičius, jis būdavo mūsų susitikimų iniciatorius. Kelis kartus per vasarą važiuodavome pas I. Simonaitytę į svečius, skaitydavome jai savo kūrybą, kalbėdavomės. Tiesa, ji nebuvo labai kalbi, dažniausiai mūsų klausydavo pusiau gulomis lovoje. Tik kartą, kai buvo labai gražus oras, yra per kiemą palydėjusi iki vartelių. O kartą užsibuvus pas ją namuose, I. Simonaitytė paragino mus greičiau nešdintis namo, nes turėjo daug korektūros darbų, norėjo greičiau atiduoti spaudai knygą.

– Minėjote, jog I. Simonaitytei skaitydavote savo kūrybą, ar yra tekę iš jos išgirsti kritikos ar pagyrimų?

– Labai puikiai pamenu, kai jai perskaičiau vieną savo eilėraštį, kuriame buvo tokios eilutės: „Nesvarstę dėkime krepšelin laukimą tarsi duoną/ Ir pasiimkim su savim į kelią liepsnelę židinio raudoną“. Simonaitytei labai patiko šis palyginimas ir ji pagyrė už šį eilėraštį.

„Nei ritmo, nei rimo, nei prozos geros“

– Papasakokite apie savo kūrybinę virtuvę. Kada aplanko didžiausias įkvėpimas rašyti?

– Kai buvau jaunesnis, mėgdavau rašyti vakarais, kai visa šeima sumigdavo, namie būdavo ramu, tylu. Eilėraščiai gimdavo įvairiai: ir važiuojant autobusu, ir gulint ant smėlio Palangos paplūdimyje. Pamenu, kad pirmąją savo pasakėčią parašiau dirbdamas mokykloje ir klausydamasis direktoriaus ataskaitos. Kaip šiandien atsimenu jo susirinkime pasakytus žodžius: „Skundų, dejonių nemėgstu aš baisiai.“ Prie jų aš pridėjau savo: „Tai vien aplaidumo, tingėjimo vaisiai“ ir taip iki susirinkimo pabaigos gimė pirmoji mano pasakėčia. Pasakėčias rašau ir dabar, praėjusiais metais išėjo naujausia mano knyga „Lietuviškos pasakėčios“.

– Ar domitės šiuolaikinių poetų, prozos autorių kūryba, kaip ją vertinate?

– Aš esu klasikinės poezijos šalinininkas. Kai vyksta diskusija poezijos klausimais, mėgstu cituoti Maironio žodžius, kuriuos jis yra pasakęs apie jaunuosius poetus: „Nei ritmo, nei rimo, nei prozos geros“.

– Kaip vertinate faktą, kad paskutiniu metu iš mokyklų mokymų programų išbraukiama Ievos Simonaitytės, kitų lietuvių literatūros klasikų kūryba, ir šiuolaikiniai moksleiviai kartais jau net nebežino šių rašytojų?

– Tai yra kraštutinumai. Kaip galima nevertinti Juozo Baltušio „Sakmės apie Juzą“ ar I. Simonaitytės kūrinių? Esu įsitikinęs, jog šių autorių kūryba privalo būti mokymo programose. Liūdna, kad taip nėra. Štai mano anūkas, kuris Klaipėdos universitete studijuoja anglų kalbą, taip pat jau neturi supratimo nei apie J. Baltušį, nei apie I. Simonaitytę.

– O ar pats turite mėgstamiausią poetą, rašytoją, kokie jų kūriniai labiausiai žavi?

– Mėgstamiausias rašytojas – Bernardas Brazdžionis. Kai dar buvau gimnazistas Pasvalyje, B. Brazdžionis buvo atvykęs pas mus į gimnaziją. Ta proga lietuvių kalbos mokytojas uždavė pasirinktinai išmokti kokį jo eilėraštį, aš išmokau „Neregio elegiją“. Tiek metų prabėgo, o aš iki šiol šį eilėraštį kuo puikiausiai moku.