• 24 gegužės, 2022
|

Prisėdę ant Sofijos suolelio paminėkime poetiškos sielos kunigą Mykolą Vaitkų

1930 m. Mykolo Vaitkaus dovanota nuotrauka su įrašu: „Mano labai gerbiamajai ir branginamai poniai Sofijai Čiurlionienei“.

Turėtume pasidžiaugti, jog Savivaldybėje pagaliau radosi sumanymų įamžinti iškilaus praėjusio šimtmečio kultūrininko, leidėjo, poeto, kunigo Mykolo Vaitkaus atminimą. Kunigui yra suteiktas Gargždų miesto garbės piliečio vardas. 2023-aisiais sukanka 140 metų nuo jo gimimo ir 50 metų nuo mirties.

Žemaičiai gerbia iškilias asmenybes

Kasmet kaimyniniame Kulių miestelyje vyksta unikalaus formato „Sofijos festivalis“, meniniais projektais nustebinantis ir dalyvius, ir svečius. Net ir pandemijos metu džiugino šventės organizatorių ir miestelio bendruomenės sumanyti renginiai, paskirti šioje žemaičių žemėje gyvenusioms Lietuvos kultūros asmenybėms – rašytojams ir visuomenės veikėjams kunigui Juozui Tumui-Vaižgantui ir Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei. Jaukiame skvere šalia bažnyčios prisėsti ir pamąstyti kviečia Sofijos suolelis, o pro Vaižganto akinius malonu būtų pasižvalgyti į mūsų dienas…

Su šiais lietuvių tautiškumo puoselėtojais ilgą laiką artimai bendravo poetas kunigas Mykolas Vaitkus. Atsiminimų knygose, po karo rašytose atsidūrus Jungtinėse Amerikos Valstijose, jis pasakoja apie susitikimus su literatais ir menininkais laikinojoje sostinėje Kaune ir kartu prisimena gimtuosius Gargždus, kaimynus, giminaičius. Keletą įstrigusių epizodų iš jo raštų šia proga norėčiau priminti mūsų laikraščio skaitytojams.

Europietė žemaitė

Kun. Mykolas Vaitkus buvo labai sujaudintas sužinojęs apie Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės mirtį (1958 m.). „Kaip gedulingas varpas man suskambėjo ši žinia – juk tai ne vien žymi lietuvių rašytoja bei šiaip kultūrininkė, o man dar kai kas labai svarbu – ji buvo mano viena seniausiųjų bei rimčiausiųjų bičiulių… Ilgai nedrįsau imtis plunksnos, kad pradėčiau apie didžiąją Sofiją rašyti, tinkamai nupasakoti apie brangų tautai ir sau pačiam asmenį“, – rašė jis JAV lietuvių žurnale „Aidai“ spausdintuose atsiminimuose, pavadintuose „Europietė žemaitė“.

Pirmą kartą gyvenime panelę Sofiją prisimena sutikęs Kretingoje pas vienuolyno administratorių kun. Kazimierą Petreikį. „Tikra aušrelė ir graži gi graži. Tokios, rodos, savo amželį dar nebuvau regėjęs, žinoma, nei sapne… Išdidi, šalta, mažakalbė, nesišypsanti, išmintinga karalaitė“, – toks buvo jo įspūdis. Kunigas K. Petreikis svečiui pristatė: esanti gabi mokinė, dabar Fribūro universiteto studentė, Lietuvai daug žadanti ateity. M. Vaitkui vėliau teko paskaityti jos eilėraščių ano meto laikraščiuose „Vilniaus žinios“, „Vairas“, „Viltis“ ir kituose.

Ten pat prisimena, kaip 1906 metais atostogų metu užsukęs į Plungės kleboniją pirmąkart susitiko su M. K. Čiurlioniu. Kalbėjosi tarp jo paveikslų, kurių buvo prikabinėtos sienos, mat dailininkas ruošėsi pirmajai lietuvių parodai Vilniuje.

Prieškario Lietuvos laikinojoje sostinėje S. Čiurlionienės namai buvo vienas Kauno kūrybinės inteligentijos centrų, o kun. Mykolas nuolatinis jos kalbos-literatūros-meno šeštadienių lankytojas, amžininkų dažnai vadinamas Sofijos salono siela. Prisipažino: bandęs rašyti tų susitikimų istoriją ir kad idėją reguliariai rengti tokius susitikimus pats yra pamėtėjęs. Pradžioje prie arbatėlės buvo aptariami tik nauji užsienio autorių vertimai bei kalbos klausimai. Čia savo kūrybą yra skaitę rašytojai Maironis, J. Tumas-Vaižgantas, V. Mykolaitis-Putinas. Kunigo Mykolo paskatinta išdrįso ateiti ir Salomėja Nėris. „Toji žavinga mergaitė kukliai atsisėdo mūsų tarpe, droviai nuleidusi gražiąsias akis ir truputį nuraudusi. Visi mielai sutiko tą nepaprastąją dausų viešnią“, – rašė savo prisiminimuose, pasakodamas ir apie kitus literatūrinių šeštadienių svečius: europinio masto intelektualą dr. L. Karsaviną, rašytojas P. Orentaitę, I. Simonaitytę, B. Sruogą, savo mokinį Telšių gimnazijoje, kalbininką, vertėją bei žemaitį nuo Veiviržėnų Jurgį Talmantą, kalbininkus A. Salį, P. Joniką, J. Balčikonį.

Vaižganto akiniai. Kuliai.

Keliais sakiniais išdėstytas įspūdis, kurį Mykolui Vaitkui paliko kartą atėjusi Ieva Simonaitytė: „Kas nėra girdėjęs Simonaitytės pavardės? Juk ji pirmoji buvo laimėjusi valstybės premiją už Aukštujų Šimonis. Tai Mažosios Lietuvos žemaitė nuo Minijos, didoka, liekna, stambiais ryškiais bruožais mergaitė, ramiai žvelgianti, pasitikimai kalbanti, nors ir ne per šneki. Bene nieko mums nepaskaitė. Tik diskusijose su aplombu dalyvavo.“

Pats buvęs labai tolerantiškas kitaip mąstantiems šiek tiek stebėjosi, kad S. Čiurlionienė, humanistė, demokratė, katalikė, į savo saloną pakvietė ir kairiuosius rašytojus – K. Borutą, K. Korsaką, jo žmoną Haliną.

Po daugelio metų apibendrindamas tuos šeštadienius, Mykolas Vaitkus nenustojo stebėtis Sofijos Čiurlionienės asmenybe: „Kai perbėgu mintimis tų mūsų šeštadienių istoriją, kai prisimenu brangius jų dalyvius, kai pasvarstau ten atliktus darbus, kaskart labiau įsitikinu, jog tas Sofijos „salionas“ yra išvaręs ryškią vagą mūsų kultūriniame, ypač literatūriniame gyvenime.“

Ar Sofija lankėsi Gargžduose?

Taip manyti imiesi skaitydamas toliau M. Vaitkaus pasakojimą apie Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę.

Kurį laiką Kymantų šeima gyveno pas motinos brolį kunigą Vincentą Jarulaitį Plungėje, vėliau Kuliuose, tad Sofijai nuo vaikystės teko bendrauti su iškiliais patriotais kunigais. Ypač šiuo atžvilgiu minėtinas anuometinis Kulių vikaras Juozas Tumas-Vaižgantas, turėjęs jai, anot Vaitkaus, gražios įtakos mylėti savo kraštą bei senąją puikią jos kalbą.

Čia pat pamena girdėjęs šeimos bičiulius pasakojant, kad jų giminaitė Julija Urbonavičiūtė buvusi pirmoji Sofijos Kymantaitės mokytoja. „Ta vadinama panelė Julija buvo gerokai išsilavinusi, gražiai išauklėta, mokėjo penketą kalbų, pati gražiai atrodanti, iš padorių, nevarganų namų. Spėju, kad ji Sofiją ruošė į kurią gimnazijos klasę. Bet ji pačiame jaunystės žydėjime išsižadėjo pasaulio ir atsidėjo Dievo tarnybai… Ta šviesi asmenybė prisidėjo, kada formavosi mano pirmosios svajonės apie kunigystę“, – atvirauja kunigas Mykolas. Buvo įsitikinęs, jog pirmiausia Sofijos motina skatino dukterį mokytis – ji gi bajoraitė, vadinasi, turi būti išsilavinusi. Tiesa, atsiminimų autorius abejoja dėl kai kurių faktų tikslumo, kad mokytoja Julija Urbonavičiūtė visą laiką gyvenusi Gargžduose, vertėsi privačiomis pamokomis iki klebonas B. Baltrėnas, padedant baronienei Renė, Gargžduose įkūrė pirmąją grynai lietuvišką ir katalikišką mokyklą, o mokytoja pakvietė kaip tik Juliją.

Danutės Čiurlionytės-Zubovienės atsiminimų knygoje „Patekėjo saulė“ radau įrašą, kuris tas abejones kiek išsklaido. Autorė rašo, kad jos mama Sofija skaityti išmoko būdama ketverių, o šešerių jau skaitė namiškiams lenkiškus romanus. Mokėsi Šiauliuose, Gargžduose, Plungėje ir Palangoje – vis šeimose. Savo tikruoju mokytoju laikė Vaižgantą ir visada palankiai atsiliepdavo apie mieląsias mokytojas paneles Juliją ir Eleną.

Kun. Mykolas įsitikinęs, kad Sofijos pasaulėjautą, kultūrines ir tautines nuostatas, pasitikėjimą savimi paveikė studijos Vakarų Europos universitetuose. Kaip ir daugumą anuo metu čia mokslus ėjusių jaunuolių, vėliau tapusių tvirtais kovotojais už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

Sofijos suolelis

Tauri bičiulystė

Tie šeštadienių susitikimai ano meto inteligentams, ypač dėstytojams po savaitės triūso universitete buvo poilsis ir drauge pramoga. Kažkas panašaus į literatūrinius-meninius-kultūrinius salonus, kokie klestėjo Europoje, ypač Prancūzijoje 18–19 a. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, anot M. Vaitkaus, buvo išmintinga, aukštos inteligencijos, turinti garbingą vardą visuomenėje ir didelę įtaką, stiprios valios patraukli moteris. Ji taip pat stropiai darbavosi ir politikoje: Lietuvos delegacijos sudėtyje Tautų Sąjungoje Ženevoje, tarptautiniame forume Budapešte. Kurį laiko tarpą buvo vyriausioji Lietuvos skaučių vadė.

Kiekvienas susitikimas S. Čiurlionienės šeštadieniuose kunigui Mykolui palikdavo įspūdžių, kurių jis nepamiršo visą gyvenimą, stebėtinai nuosekliai, su smulkiomis detalėmis, atvirai ir jautriai aprašė kultūrinės bendruomenės veiklą prieškario Kaune. Iš kitos pusės visus žavėjo ir traukė jo paties vidinė kultūra, erudicija, nuoširdi bendravimo maniera. Amžininkų pastebėjimu, retas sugebėtų būti tokiu diplomatijos tarpininku tarp dvasininkų ir pasauliečių, koks buvo kanauninkas Mykolas Vaitkus. Poetiška jo širdis atjautė branginamų žmonių rūpesčius. Taigi buvo lemta susitikti dviem giminingoms sieloms.

Su Sofija visada buvo atviras ir nuoširdus, jautriai reaguodavo į jos pastabas bei abejones dėl kai kurių jo poezijos posmų ar viešai perskaitytos ištraukos iš, jo paties manymu, literatūriniu požiūriu silpnokos tragedijos „Žaibas ir mergaitė“. Vėliau pasidžiaugė sulaukęs palankių Sofijos vertinimų apysakai „Auštant“ bei vaizdeliams iš Palangos progimnazijos laikų.

Prieš pasitraukdamas į Vakarus, kunigas Mykolas dar spėjo susitikti su S. Čiurlioniene ir, kaip rašo atsiminimuose, jai kalbėjęs: „Žinoma, Tamsta galėtum likti, jei ne „Tie metai“ (aprašyti 1941-ųjų masiniai inteligentų trėmimai), taigi galėtum likti.“ Sofija tada atsakiusi: „Niekur aš pati iš savo krašto nebėgsiu – jaučiu, kad būsiu čia žmonėms reikalinga.“

Iš tiesų, jos užsitarnautas autoritetas labai daug pasitarnavo. Nacių metais p. Sofijos namai tapo prieglauda ne vienai žydų šeimai, po karo visokeriopai rėmė ištremtas Kauno inteligentų šeimas, priglaudė savo namuose grįžusius tremtinius. Tarp jų ir paskutinįjį nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį.

Tokios žinios iš okupuotos Lietuvos kažkokiais būdais vis dėlto pasiekdavo emigrantus Vakaruose, taip pat ir kunigą Mykolą. Jis džiaugėsi ką nors to meto JAV lietuviškuose laikraščiuose suradęs apie ją paskaityti. Save taip pat laikė kažkuria prasme irgi tremtiniu, tačiau gyvenančiu laisvame pasaulyje. Norėjęs bent laiškais susisiekti su ponia Sofija, bet bijojo jai pakenkti. Savo jausmus paliktai tėvynei ir sielos bičiuliams išliejo kupinuose ilgesio, kartais su prasiveržiančiu švelniu humoru atsiminimų puslapiuose.

Aldona VAREIKIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių